Iš žurnalo PC Klubas 2005/06. Autorius: Matrix

„Dune“ yra epinė, mokslinės fantastikos istorija pagal Frank‘ą Herbert‘ą, kuri vėliau persikėlė į didžiuosius ekranus ir keletą knygų. „Dune“ turėjo labai didelį pasisekimą tarp fantastikos mėgėjų, tad, neilgai trukus, ši knyga užkariavo daugelio fantastų širdis, kas ir lėmė daugelio kitų knygų bei filmų sėkmę.

Tikriausiai daugelis dabartinių žaidėjų nėra girdėję (o jei yra, tai nežino, kas tai) apie tokį žaidimą, kaip „Dune 2“, kuris devintojo dešimtmečio pradžioje buvo pavergęs daugelio kompiuterinių žaidimų mėgėjų savo įdomia istorija bei pačiu procesu.

„Dune 2“ istorija prasideda taip:

Kažkur toli galaktikoje glūdi planeta Arrakis, taip pat žinoma vardu „Dune“ (Kopa). Jos paviršius — didžiulė neaprėpiama dykuma, kurioje gyvena vietiniai gyventojai fremen‘ai ir baisūs padarai — gigantiški smėlio sliekai („Sand worms“). Šia planeta labai susidomėjo Imperija, nes tik šioje planetoje buvo galima rasti super speciją Melanžą. Tai yra prieskonis, kurį žmonės atskirdavo nuo smėlio ir dėdavo į valgį. Jis suteikdavo žmonėms daug ypatingų galių. Tad Imperatorius, norėdamas dar labiau padidinti šio vertingo prieskonio gaunamą kiekį, nusprendžia surengti varžybas, kuriose dalyvautų trys pačios galingiausios šeimos. Tad tai šeimai, kuri išgaus didžiausią kiekį Melanžo, bus suteiktos išskirtinės teisės šio prieskonio rinkimui. Tad garbingieji Atreides‘ai, gudrieji Ordos‘ai (šią rasę išgalvojo žaidimo kūrėjai iš „Westwood Studios“) bei žiaurieji Harkonnen‘ai stoja į kovą dėl šios brangiausios medžiagos visatoje.

Pirmiausiai žaidime jūs turite pasirinkti, už kurią iš šių trijų šeimų žaisite ir tapsite tos šeimos vadu. Kiekviena rasė turi išskirtinių sugebėjimų bei skirtingą techninę įrangą. Tačiau žaidime viskas subalansuota taip, kad ir už ką žaistumėte, nepajusite, jog vieni yra silpnesni, o kiti stipresni. Žaidime tenka įvykdyti devynias misijas, bet tai nėra labai lengvas uždavinys, kaip kad gali pasirodyti pačioje pradžioje. Sulig kiekviena misija užkariauti tam tikrą žemę taps vis sunkiau, nes kiekvieną kartą, kai pradėsite naują, jūsų potencialus karinis arsenalas vis didės. Tad, kai jau pasieksite pačias paskutines misijas, tiek jūs, tiek jūsų priešininkas galės naudotis visa savo karine įranga. Kiekviena misija prasidės nedidelėmis jūsų patarėjo instrukcijomis, po kurių jūs būsite perkelti prie taktinio žemėlapio, kuriame ir pasirinksite savo mūšio vietą. Na, o kai apsisprendžiate ir išsirenkate, esate nukeliami į patį mūšio lauką. Vaizdas matomas iš paukščio skrydžio perspektyvos. Dešiniojoje ekrano pusėje jūs matysite visą jums reikalingą komandų meniu: apatinėje inventoriaus pusėje yra radaras, kuriame matysite visą žemėlapį. Viršutinėje ekrano pusėje galite gauti pagalbinę informaciją apie karinius vienetus bei kitas smulkmenas.

Pagrindinis kiekvienos misijos uždavinys — sunaikinti visus jūsų priešus. Nors tai ir nėra labai originalu, tačiau įdomu. Kiekvieną misiją pradėsite su vieninteliu pastatu — „Construction Yard“ — kuris yra visos jūsų bazės širdis. Pirmiausiai jūs turite pasistatyti elektrinę („Windtrap“), be kurios jūs negalėsite daugiau nieko statyti, vėliau būtina įsigyti „Refinery“, kuris rinks „spice“ — medžiagą, kuri yra pagrindinis ir vienintelis jūsų išteklius šiame žaidime. Na, o po to seka visi kiti būtini pastatai, kurie reikalingi jūsų kariniams vienetams gaminti bei bazės gynybą stiprinti. Kai daugmaž visi pagrindiniai statiniai jau pastatyti, pats metas pradėti mūšį dėl teritorijos užvaldymo. Nuo pasirinktos taktikos bei patyrimo žaidime priklausys ir jūsų mūšio trukmė. Pabaigus misija yra suskaičiuojami rezultatai: jūsų bei priešininko surinkto „spice“ kiekis, sunaikintų „unit‘ų“ bei statinių skaičius bei susumuojamas rezultatas. Nors visiškai nesuprantama, kam iš viso reikalinga ši taškų skaičiavimo sistema, tačiau ji visiškai nemaišo. Vis dėlto įdomu po mūšio pažiūrėti, kaip sutriuškinote savo priešininką visose trijose kategorijose :).

Žaidimo valdymas nėra geras, bent jau naujiems šio žaidimo žaidėjams, nes norint, kad jūsų „unit‘as“ atliktų kokį veiksmą, neužtenka vien tik pelės spragtelėjimo. Pirmiausiai, galima pažymėti tik vieną „unit‘ą“, kas tikrai apsunkina visus puolimo bei gynybos manevrus. Kiekvienas „unit‘as“, jį pažymėjus, gali atlikti šiuos pavedimus: „Attack“, „Move“, „Retreat“, „Guard“. Dažnas „naujokas“ pasimestų tokioje nepriimtinoje valdymo sistemoje. Kiekvienas mūšis tampa išbandymu, nes kol užduosite kur ir kokiam daliniui būti ar ką atlikti, galite patirti labai daug žalos, kuriai atitaisyti teks pakloti nemažai resursų.

Nors valdymas pakankamai nepatogus, bet įpratus spaudyti tuos kelis klaviatūros karštuosius mygtukus, viskas nebeatrodo taip sudėtinga ir niūru. Būtent dėl tokio valdymo stiliaus šiame žaidime yra daug įdomiau gintis, nei pulti. Visada turi strategiškai išdėstyti savo „unit‘us“ taip, kad pasirodžius priešui tektų kuo mažiau dirbti pačiam, kas leidžia didesne dalį laiko skirti puolimui, o ne gynybai.

„Dune II“ nepatiktų žmonėms, kurie mėgsta greitą puolimą bei greitą pergalę — tokie žaidėjai čia pasmerkti pralaimėjimui. Kompiuterio DI yra žvėriškas, kai jūs puolate jų bazę, ir jie padarys viską, kad jūsų puolimas kuo greičiau baigtųsi, arba bent jau garbingai pasipriešins. Nors iš pat pradžių gali atrodyti, jog kompiuterio valdomi oponentai yra protingi, tačiau taip nėra. Jūsų priešininkas visada naudos tą pačią puolimo taktiką, tad įsisavinkite, kaip jis puola ir kontratakuokite jo silpniausias puses.

„Dune II“ grafika, žinant, kad šis žaidimas išleistas 1992m., buvo labai gera. Kuriant šį žaidimą, buvo panaudota 256 spalvų VGA grafika. Tuo metu tai buvo tikra naujovė: daugybė animuotų ir judančių objektų, vaizdo intarpų. Nors žiūrint iš dabartinės perspektyvos, grafikai negalėtume duoti gero įvertinimo, tačiau čia ne grafika yra pagrindinis rodiklis, kuris apsprendžia žaidimo galutinį įvertinimą.

Muzika bei garsiniai efektai yra tikrai nuostabūs ir įsimintini. Muzika prideda intensyvumo ir įtampos žaidžiant, kas padeda žaidėjui labiau įsijausti į pačią žaidimo atmosferą. Pavyzdžiui, jei viskas yra normalu, priešai nepuola, vyksta bazės statybos bei kiti darbai — skambės įprasta muzika, bet tada, kai artėja priešai ar jau vyksta mūšiai, muzika kaip mat pagarsėja, pasikeičia į agresyvesnę. Tai yra nuostabi tokio seno žaidimo savybė.

„Dune II“ yra tikrai nuostabus strateginis žaidimas, kuris niekada nebus pamirštas. Būtent „Dune II“ pradėjo dabartinį, labai populiarų RTS („real time strategy“) žanrą. Pagal šią strategiją buvo kuriami kiti strateginiai žaidimai, tokie kaip „Warcraft“, „Command & Conquer“ ir kiti. Tad pagerbkime šį senolį, nes jis žaidimų imperijai davė labai daug.