Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2010/03. Teksto autorius: Xan

Ai, tiek to, pasakysiu iškart — ne. Čekų studijos Amanita Design nuotykių žaidimas Machinarium nuo kitų kokybiškų „parodyk ir spragtelk“ darbų nesiskiria tiek daug, kad galėtume virš galvos mosuodami rankomis bėgti į gatvę ir rėkti visa gerkle. Tačiau skirtumų yra, ir jų nepaminėti būtų nuodėmė.

Nuo pirmų su žaidimu supažindinančių teksto eilučių (beje, tai vienintelės žaidime matomos teksto eilutės) dėmesį atkreipia įdomus apribojimas — sąveikauti galima tik su ne toliau, nei herojaus, skardinio robotuko, rankos siekia, esančiais objektais. Nieko pernelyg įmantraus nepastebėjau. Tiesiog nuo šiol prieš spragtelint dar teks prieiti prie taikinio. Prieik, parodyk ir spragtelk.

Robotukas prireikus taip pat gali aukštėti ar pažemėti, bet dėl to žaidimo žanro apibūdinimas tampa dar ilgesnis: prieik, jei reikia, aukštėk ar pažemėk, parodyk ir spragtelk.

Robotų bendravimo ypatumai

Daug daugiau žada istorija, jos pateikimo būdas bei žaidimo atmosfera. Robotukas, išmestas iš didelės pilies, panašu, sąvartynan, keliauja atgal. Kas nutiko ir koks Tavo tikslas, neaišku, tačiau veikti bus ką.

Pavyzdžiui, sutiksi kokį personažą, ir prasidės įdomus dialogas. Įdomus tuo, kad pateiktas vaizdine forma: virš veikėjų galvų pasirodys komiksų stiliaus debesėliai ir juose bus nupieštos pokalbio dalyvių mintys. Tačiau suprasti nebus sunku, mat įprastai debesėlyje tiesiog parodysi, ko tau reikia iš pašnekovo, o šis pavaizduos, ko iš Tavęs už tai nori. Daugiau mažiau standartinis nuotykių žaidimų principas: paslauga už paslaugą.

Kur ne kur Machinarium vadinamas galvosūkių žaidimu. Sunku nesutikti — mano galva, tai yra stipriausia žaidimo pusė. Momentai, kai visiškai aišku, ką turi daryti, o viskas, ko tau reikia, telpa ekrane, ir bereikia laužyti galvą, o ne kairįjį pelės klavišą, man pasirodė neįkainojami. Ir, laimei, nepaisant gal dešimties valandų žaidimo trukmės, galvosūkių yra ne vienas ir ne du. Ir ne trys.

Pavyzdžiui, prisimink užduotį, be kurios apsieina retas nuotykių žaidimas, — dėlionę, kurioje palikta viena tuščia vieta, kad galėtum stumdyti jos dalis. Machinarium prieš tai dar sprendi kitą galvosūkį — bandai išsiaiškini, kas dėlionėje turi būti pavaizduota. Arba kitas pavyzdys: pateikta paini, visaip iššakoto ir išraizgyto vamzdyno schema su daugybe vožtuvų ir tik trim rankenom. Nustatyk, kurias tris sklendes užvėręs sustabdysi vandenį visame vamzdyne.

Skaitmeninio pasaulio nuotaikos

Minėtąją atmosferą kuria pieštinis žaidimo stilius, dailus robotukų pasaulio dizainas ir, svarbiausia, muzika. Daugiausia skambės ramesnė ar aršesnė elektroninė muzika, tačiau kai ją pertraukia bosanovos ritmai, kontrastas verčia mesti iš rankos pelę ir tiesiog klausytis.

Kiek nuvilia tik žaidimo techninė pusė. Tarkime, ne per didžiausia yra fono piešinių raiška, tad jei monitorius didesnis, žaidžiant viso ekrano režimu aplinkui matysis nemaži juodi plotai. Šie ne tik erzina silpnesnių nervų asmenis, bet ir nebeleidžia pelės žymeklio nustumti bet kur aukštyn ar žemyn, norint atverti žaidimo meniu ar inventorių. Turi atidžiai pataikyti į kelių pikselių ruožus virš ar žemiau ekrano centre esančio kvadrato su visu žaidimo vaizdu. Naudoti lango režimą vers ir kita priežastis — tik taip galima išvengti nepaaiškinamo ir nepagrįsto žaidimo vėlinimo.

Nepaisant to, kūrinys vertas, kad jį išbandytų kiekvienas nuotykių ar galvosūkių mėgėjas, mažas ar didelis.