Šiais laikais žaidimų rinkai pristatyti visiškai naują kūrinį yra gan rizikingas sprendimas. Naujiems kūriniams sunku atrasti savo vietą tarp frančizių su skaičiais pavadinimo gale, na bet kartais be rizikos norimo rezultato nepasiektumėm. Prieš keletą metų Ubisoft surizikavo išleisdami pirmąją Assassin’s Creed dalį ir rizika pasiteisino, žaidimas rado savo vietą žaidėjų lentynose. Projektas sulaukė palankaus kritikų vertinimo, tačiau tobulėti tikrai buvo kur, žaidimas buvo ir trumpas ir nuobodokas. Šiandien, laikydamas antrosios dalies dėžutę rankose, džiaugiuosi, kad pirmoji dalis buvo būtent tokia kokia yra, o Ubisoft išanalizavę visus privalumus ir trūkumus sugebėjo sukurti tikrai kokybišką serijos tęsinį.
Aš Desmondas Mailsas ir tai mano istorija
Jei kartais esate visiškai žalias Assassin’s Creed visatoje ir nežaidėte pirmosios dalies – nebėda. Pradėdami žaidimą busite trumpai supažindintas su pirmosios dalies įvykiais, Tamplierių ordinu, žudikais ir panašiai, jūsų pačių įdomumui ta tema daugiau nesiplėsiu, kas, kaip ir kodėl išsiaiškinsite patys. Assassin’s Creed istorija, kaip ir anksčiau, padalinta į du laikmečius, dabartį, kada valdome Desmondą ir praeitį, į kurią keliaujame Desmondo genetiniais prisiminimais ir valdome vieną iš jo protėvių. Šį kartą Desmondo prisiminimuose – Ezio Auditore da Firenze. Veiksmas persikelia į penkiolikto amžiaus Italiją, žaidimo siužetas apima daugiau nei dvidešimt Ezio gyvenimo metų. Kelionėje matysite kaip keičiasi pasaulis, sutiksite tokių personų kaip Leonardo Da Vinci ar Niccolo Machiavelli. Ubisoft tikrai pasimokė iš pirmosios dalies, kurioje esate tiesiog įmetamas į siužetą ir paliekamas su daugybe klausimų, antroji dalis laikosi eiliškumo, pačioje žaidimo pradžioje matysite Ezio gimimą, bėgant metams stebėsite kaip keičiasi jo charakteris tampant vis labiau patyrusiu ir atkaklesniu žudiku. Prisipažinsiu, tai viena iš stipriausių matytų prezentacijų per pastaruosius kelis metus. Pradedant nuo vaizdo intarpų, veikėjų pateikimo ar pasakojimo tėkmės, viskas tiesiog savo vietose.
Kodėl Ezio? Čia įsijungia ir antroji siužeto pusė, kurioje praleisime daug mažiau laiko nei pirmojoje dalyje. Pamenate, tuos nuobodžius pasivaikščiojimus nuo lovos iki daktaro ir atgal? Jų nebeliko, dabar Desmondas užsiims aktyvesne veikla, o tos veiklos mokysimės iš to pačio Ezio išgyvenimų. Kitaip tariant Desmondas, genetinių prisiminimų pagalba, bandys išmokti savo protėvių amato. Žaidimui progresuojant abu siužetai susipiną į vieną istoriją, kuri, turiu pagirti, tikrai stebinančiai originali. Jei pirmosios dalies pabaigoje likote nustebęs, antrosios pabaiga sukrės dvigubai. Kalbant apie siužeto trukmę nerimauti nereikėtų, laukia virš dvidešimt valandų įtempto veiksmo, o dar pridėkime papildymus ar šalutines užduotis ir gausime išties patenkinamą valandų skaičių.
Atgimimas
Pirmosios dalies veiksmas vyko giliuose viduramžiuose, atmosfera tiko tuometiniam laikotarpiui, tačiau pasaulis nebuvo toks gyvas kokio norėtųsi, o siaura spalvų gama formavo išblukusius vaizdus. Antoje dalyje, tikrąją to žodžio prasme įvyksta atgimimas, gatvėse verda gyvenimas, žmonės rūpinasi savo reikalais, vienas žiūrėk tinkuoja aptrupėjusias namo sienas, kitas svajoja sėdėdamas pavėsyje, trečias tempia kokią dėžę savais keliais. Altair’o pasaulyje žmones tiesiog klajodavo tais pačiais išmintais takais ir karts nuo karto kelią pastodavo koks elgeta su savo bėdomis, Ubisoft susiprato ir Ezio laikotarpiui sukūrė daug daugiau įvairovės. Klaidžiodamas miestų gatvėmis jautiesi dalis to vykstančio gyvenimo, o ką jau kalbėti apie Renesanso architektūrą, ar to laikotarpio kultūrą ir meną kuris tikrai užgniaužią kvapą. Įgyvendintas dienos ir nakties ciklas dar labiau sustiprina atmosferą, dar niekad nebuvo taip smagu lėkti Florencijos stogais šviečiant pilnačiai. Žinoma visa tai grafinio varikliuko dėka, kuris antroje dalyje atkuria dar ryškesnius ir detalesnius vaizdus, pasaulyje vyrauja ryškios spalvos, puikiai derančios prie vaizduojamo laikmečio, o vis dažniau sutinkami Ubisoft grafiniai sprendimai priverčia žavėtis išradingumu. Paimkim tokia smulkmeną kaip susiliejimas su minia, įlindus tarp kokių besišnekučiuojančių moteriškių, grupė tampa nespalvota, taip pranešdama, kad esate nepastebimas, originalu! Negaliu nepaminėti ir talentingojo prodiuserio prisidėjusio prie Assassin’s Creed II atmosferos formavimo, taip, tai Jesper’is Kyd’as, pasižymėjęs „Hitman“ ir daugelyje kitų serijų, savo garsų palete stebins ir šį kartą.
Kalbant apie architektūrą ir meną, akis paganyti bus kur, kūrėjai atkūrė išties garsius Renesanso epochoje pasižymėjusius miestus, Florenciją ir Veneciją, jei to negana, jūsų laukia Italijos priemiestis įskaitant mažesnes gyvenvietes kaip Forli ar San Gimignano, na ir žinoma garsioji Ezio šeimos vila, apie kurią kiek vėliau. Florencija ir Venecija atlieka pagrindinius vaidmenis žaidime, miestai atkurti detaliai, tai bene pirmas žaidimas kuris tokiu mastu atkūrė Veneciją, su savo aikštėmis, kanalais ir architektūra, net gondolomis paplaukioti leido! Miestai sukonstruoti taip kad, primintų savo originalus ir tuo pačiu būtų puiki žaidimų aikštelė mums – žaidėjams. Atstumai tarp stogų, langu ar palangių išdėstymai, balkonai ir visa kita puikiai tinka Ezio pasibėgiojimams. Užmiestyje kaip ir anksčiau galėsite jodinėti žirgais, atviros teritorijos neatrodo taip pritrenkiančiai kaip pagrindiniai miestai ar gyvenvietės, tačiau užsibūti ten ilgai ir neteks. Kalbant apie transportą, keliuose lygiuose atsiplėšite nuo žemės naudodami Da Vinčio sukurta skraidykle, va jum ir renesansas!
Dar viena klaida, kurią sėkmingai ištaisė Ubisoft, tai ekonomika. Puikus būdas pagyvinti žaidimą ir prailginti valandas, praleistas prie žaidimo. Pinigus kalsime įvairiais būdais, didžiausios sumos plauks iš siužetinių užduočių, kiek mažesnės iš pašalinių užduočių, tokių kaip užsakymai ką nors nudobti ar per tam tikrą laiką pristatyti siuntinį. Pagaliau ir pačiam klajojant miesto gatvėmis galima pratuštinti gyventojų kišenes, arba priešingai, pamačius kokį vagišių, kuris labai profesionaliai karstysis stogais, ir jį pagavus, pasisavinti dalį pavogtos sumos. Ir visgi kur visus tuos auksinius dėti? Visų pirmą tai ginklų ar šarvų prekyba (kuriuos ir nudažyt galima!), toliau garsioji Auditore’s Villa, kurią renovuosite investuodami atitinkamas sumas, atnaujinti pastatai atneš jums pelno, taigi kuo daugiau investuosite tuo didesnė nauda. Vilos reikšmė žaidime daug maž primena „safe house“ analogą, viduje tikrinsite žaidimo progresą, peržvelgsime ginklų ar aprangos kolekcijas ir taip toliau. Vos nepamiršau, jei kadanors kova taps per sunki ar tiesiog reikės nukreipti kokių sargybinių dėmesį, teks samdytis pagalbininkus. Pagalbininkai skirstomi į ginkluotus samdinius, vagis ar kurtizanes, kam išnaudosite pagalbininkus – jūsų pasirinkimas. Kalbant bendrai apie ekonomiką, turiu pripažinti, kad pinigai uždirbami kiek per lengvai ir žaidimu įpusėjus turėsite jų daugiau nei reikia. Iš vienos pusės tai gerai, „casual“ žaidėjams, kuriems nereiks daug prakaituoti norint kažką įsigyti, tuo tarpu patyrusiems geimeriams tai per lengvas grobis.
Užsibrėžtas tikslas
Kartais to vienintelio tikslo siekimas pateisina visus veiksmus ar priemones, kartais tas vienintelis tikslas gali tapti tavo gyvenimu, kartais tikslas gali tave pakeisti.. Ezio tikslas – kerštas. Keršto sieksime viso žaidimo metu, kartais net suabejodavau ar po peiliu pakliuvusios aukos tikrai buvo to nusipelniusios, ar tai tik naujasis Ezio veidas. Žudikais tampama neiškarto, tarpas kada Ezio mokysis tėvo amato integruotas žaidime, šeimos draugai pasidalins patarimais, išmokys vienų ar kitų gudrybių, bet atėmus pirmojo taikinio gyvybę, pasileisite stačia nuokalne žemyn, kada kraujas liesis į valias ir mokymo kaip ir nebeliks. Visgi, obuolys nuo obels netoli rieda, ar ne?
Slėptis šešėliuose ar šokti į atvirą kovą, rinksitės Jūs. Žaisti prisilaikant slaptumo, kaip tikram žudikui, tapo daug įdomiau nei pirmojoje dalyje. Nauji judesiai kaip ir nauji ginklai praturtina mechaniką, dabar vietoje vieno paslėpto durklo turėsite du, taigi vienu šūvių atimsite dvi gyvybes. Sunkesnių ginklų fronte prisidėjo kirviai, vėzdai ar ietys. Arsenalą papildė ir keletą egzotiškų išradimų, kaip užnuodyti durklai, dūminės bombos ar Leonardo išrastas pistoletas. Ezio kumščiai puikiai tarnauja artimose kovose, tuščiomis rankomis galime atimti priešininko ginklus ir atsukti prieš juos. Ginklai kaip ir šarvai, dėvėsis, todėl vietinė kalvė taps dažnai lankoma vieta.
Lakstymas stogais, laipiojimas sienomis ir artima kova liko ganėtinai panaši, naujos animacijos praturtino kovas, dabar jos atrodo gyviau, kruviniau ir brutaliau. Deja pačios kovos tapo lengvesnės, perpratus kontra-atakos ir išvengimo judesius tapsite praktiškai nenugalimu ir tai nėra gerai, slaptumas praranda savo vertę. Gyvybių kiekis dabar priklauso nuo jūsų šarvų ir dar kelių renkamų elementų, dėl jau minėtos ekonomikos problemų labai greit tapsite tiesiog per stiprus. Situaciją galėtų ištaisyti sunkumo lygiai, kurių tikrai pasigedau. Prarastus gyvybės taškus atsistatysite vaistais, kuriuos rasite vaistinėje, pirmojoje dalyje gyvybės taškai atsistatydavo automatiškai, bet ne iš kart, todėl kovoti su dideliu kiekiu priešų buvo gan sudėtinga. Antrojoje dalyje vaistai paprasčiausiai išbalansavo kovos mechaniką.
Prieš keletą metų Ubisoft galėjo pasigirti prikėlę „Prince of persia“ seriją antram gyvenimui, pamenate visus tuos šokinėjimus ar laipiojimus? Smagu matyti, kad tie patys talentai prisideda ir prie šių dienų žaidimų. Assassin’s Creed II išvysime keletą lygių, kuriuose teks spręsti galvosūkius šokinėjant ar laipiojant įvairiomis aplinkomis. Nors pats šokinėjimas ir bėgiojimas atrodo išdirbtai, to paties negaliu pasakyti apie Ezio valdymą. Kartas nuo karto valdomas personažas neklausys jūsų duodamų komandų ir tai erzina, jei turite galimybę pasinaudoti pulteliu, siūlyčiau taip ir padaryti.
Kokybės barjeras
Paskutinei pastraipai pasilikau keletą akmenų į Ubisoft langus. Pirma tai visų išpeikta DRM apsaugos sistema, kuri dar labiau papiktino žaidėjus, asmeninių kompiuterių versija pasirodė veliau ir dar teko kankintis dėl nesėkmingos DRM sistemos šlubavimo. Toliau, kad ir kokie talentingi kūrėjai yra Ubisoft, turiu pripažinti, asmeniniams kompiuteriams skirtos versijos nėra pilnai išbaigtos. Grafinis varikliukas pasižymi tik pagrindiniais nustatymais, kodėl dabar tai turėtų būti aktualu? Jei neturite widescreen monitoriaus ar negalite žaisti pakankamai aukštomis rezoliucijomis, viso žaidimo metu teks matyti juodus kraštus ekrano kraštuose, negi taip sunku buvo pridėti opciją, leidžiančia koreguoti aspect ratio? Ezio valdymas taip pat galėjo būti draugiškesnis klaviatūrai ir pelei.
Nesakau, kad Ubisoft yra nekompetetingi AK rinkoje, tiesiog Xbox 360 ar PS3 versijos atrodo tvirčiau, o AK versija liko šešėlyje. Ubisoft įrodė, kad gali sukurti sėkmingą tęsinį, atitinkantį daugelį keliamų reikalavimų, ištaisydami didžiausias pirmtako klaidas ir patobulindami labiausiai pasisekusias sritis. Assassin’s Creed II yra puikus veiksmo žaidimas, puikus tęsinys ir jei neturite konsolės, nepraleiskite šios progos. Kitu atveju, jei galimybės leidžia rinktis tarp konsolės ir asmeninio kompiuterio, siūlyčiau konsolinę versiją.
