Automobilių ir trasų skaičiumi prilygdamas „Forza Motorsport“ ir „Forza Motorsport 2“, bet jų panaudojimo galimybėmis atsilikdamas nuo „Forza Motorsport 3“ ir „Forza Motorsport 4“, „Forza Motorsport 5“ laikėsi dar agresyvesnės atsisiunčiamo turinio ir mikropervedimų politikos negu „Forza Horizon“, tad nors pardavimais iš pradžių nusileido tik „Dead Rising 3“, o vėliau prilygo „Gears of War: Ultimate Edition“ ir „Rise of the Tomb Raider“, galiausiai liko prasčiausiai įvertintu serijos žaidimu.
„Forza Motorsport 6“ atstatė pasitikėjimą serija grąžinęs lenktynes naktį, pirmąkart pristatęs jas lyjant ir pasiūlęs daugiau automobilių, trasų ir varžybų negu dauguma galėtų norėti, bet tai įvyko po dvejų metų. Iki tol studija „Turn 10“ bergždžiai gelbėjo „Forza Motorsport 5“, kurį pirmaisiais metais savo kolekcijoje turėjo kas trečias „Xbox One“ savininkas.
Pirmiausiai subalansuota ekonomikos sistema, varžiusi žaidėjų galimybes lenktyniauti norimuose čempionatuose su norimais automobiliais. „Turn 10“ 2013 m. gruodį sumažino automobilių kainas ir padidino išmokas už patirties taškus bei priedus už sudėtingumo lygį. Studijos teigimu, po atnaujinimo įsigyti tuos pačius modelius „Forza Motorsport 5“ galima penkis kartus greičiau negu „Forza Motorsport 4“. Gal ir tai ir tiesa, bet „Forza Motorsport 4“ suteikė daug daugiau galimybių tai padaryti – leido ne tik parduoti turimus automobilius, bet ir nusipirkti jų pigiau iš kitų žaidėjų aukcione, dalintis jais klubuose. „Forza Motorsport 5“ leidžia pardavinėti tik automobilių nustatymus ir apdailos dizainus, iš kurių net turint išskirtinių inžinerinių ar meninių gebėjimų užsidirbti sunku.
Demonstruojami vairavimo įgūdžiai, kita vertus, tiesiogiai lemia pagal dirbtinio intelekto valdomos žaidėjo kopijos pasirodymą, kuri nuolat lenktyniauja prieš kitus ir uždirba kreditus. Tiesa, paprastai tai tokios sumos, už kurias galima nusipirkti ne automobilių, o tik jų detalių. Gerokai daugiau kreditų kas savaitę lojaliems žaidėjams išmokama per „Forza Rewards“ programą, bet tik jiems.
Žodžiu, jei nebūčiau žinojęs apie „Forza Motorsport 5“ ekonomikos sistemos atnaujinimą, būčiau apie jį net neįtaręs, nes ekonomiką žaidime būtent tokia, kokią ją įsivaizdavau, – smarkiai ribojanti ir nuolat primenanti, kad bet kurį automobilį galima įsigyti už tikrus pinigus, jau nekalbant apie naujai atsiradusią galimybę susimokėjus laikinai pelnyti dvigubai daugiau patirties taškų.
Blogiausia, kad kainos akiplėšiškai aukštos. Pavyzdžiui, norint už tikrus pinigus įsigyti brangiausią automobilį žaidime – „Formulės 1“ bolidą „Lotus E21“ arba antikvarinį „Ferrari 250 GTO“, – net dabar teks pakloti daugiau negu 20 €, o 2 valandos dvigubai greičiau renkamų patirties taškų atsieis beveik 2 €. Palyginimui, brangiausias „Forza Motorsport 4“ automobilis – tas pats „Ferrari 250 GTO“ – kainavo 3 €. Čia po tiek pardavinėjami patys pigiausi atsisiunčiami automobiliai. Daugelis iš jų, deja, neparduodami atskirai, ir kainuoja brangiau. Visa laimė, kad už atsisiunčiamas mašinas nereikia mokėti kreditų.
Neseniai, beje, „Microsoft“ siūlė įsigyti visus atskirai parduodamus automobilius už 5 €. Prieš ketverius metus ji už tai prašė dešimtkart tiek. Jei nebūčiau kartu su „Forza Motorsport 5“ nusipirkęs ir „Forza Motorsport 6“, greičiausiai būčiau pasinaudojęs šiuo pasiūlymu, nes iš 312 žaidime esančių automobilių 109 parduodami atskirai. Kaip visada, automobilių parkas puikiai sukomplektuotas ir orientuotas ne tiek į karščiausias naujienas, kiek į automobilių industrijos ir popkultūros ikonas.
Kitaip nepaaiškinsi, kodėl greta „McLaren P1“, „Ferrari LaFerrari“ ir „Lamborghini Veneno“, kurie savo futuristiška išvaizda atrodo taip, lyg būtų atkeliavę iš kokio „Ridge Racer“, čia gali rasti „Aston Martin DB5“ iš „Goldfinger“, Le Mano 24 valandų ištvermės lenktynių legendą „Ford GT40 Mk II“, B grupės ralio simbolį „Audi Sport Quattro“, Ayrtono Senos išgarsintą „Honda NSX-R“, per naktį į automobilių parodą Ženevoje iš gamyklos Koventryje nuvairuotą „Jaguar E-Type“, egzotinių automobilių archetipą „Lamborghini Countach“, A-Komandos būstinę ant ratų „GMC Vandura G-1500“, gatvėms iš reikalo pritaikytą lenktyninį „Mercedes-Benz CLK-GTR“, „Nissan Skyline“ iš „2 Fast 2 Furious“, „Pontiac Firebird Trans Am“ iš „Smokey and the Bandit“ ir „Knight Rider“, „Initial D“ pažibą „Toyota Sprinter Trueno“ ir kitus nebūtinai šiuolaikinius standartus atitinkančius, bet visuotinai atpažįstamus automobilius.
Kiekvienam iš jų žaidėjai jau yra paruošę po reikalingą apdailos paketą, tad jei nori, kad taviškė „Subaru Impreza 22B STi“ turėtų tokiais pačiais trimis penketais išmarginą kėbulą, su kokiais Kolinas Makrėjus laimėjo 1996-ųjų Pasaulio ralio čempionatą, arba kad „Ferrari 512 TR“ labiau primintų seriale „Miami Vice“ matytą „Ferrari Testarossa“, tam nėra jokių kliūčių – dizainą galima susirasti ir pritaikyti keliais mygtuko paspaudimais.
Panašiai supaprastintas ir automobilių modifikavimas. Daugiau pačiam to praktiškai nebereikia daryti. Viskas atliekama automatiškai. Renkantis automobilį čempionatui, jo galia automatiškai padidinama iki maksimalios jame leistinos galios klasės. Apskritai, iš 8 karjeros režime esančių lygų, tik vienos iš jų čempionatuose priimami visi galios reikalavimus atitinkantys arba galintys atitikti automobiliai. Visose kitose lygose čempionatai organizuojami pagal tematiką, todėl juose gali dalyvauti tik atrinkti jų modeliai, pavyzdžiui, serijiniai ralio automobiliai, karštieji hečbekai, sportiniai sedanai, sunkvežimiai, egzotiniai superautomobiliai arba lenktynių bolidai.
Pirmąkart „Forza Motorsport“ žaidimuose prie jų prisijungė „V8 Supercar“, „Indy“ ir „Formulės-1“ automobiliai. Deja, jų čempionatuose geriau negu kituose jaučiasi automobilių stygius ir ekscesyvios kainos.
Neskaitant to, kad kiekvienas iš jų kainuoja po 1,3 mln. kreditų, penki siūlomi „Indy“ bolidai nėra taip mažai atsižvelgus į tai, kad jie šiame žaidime anaiptol negriežia pirmuoju smuiku. Tas pats pasakytina ir apie dvigubai pigesnes „V8 Supercar“ mašinas, kurių čia siūlomos trys, bet tik viena už dyką. Du 1,65 mln. įkainoti 1976-ųjų sezono „Formulės-1“ bolidai čia kaip bonusas, visai kaip ir tas vienintelis 2013-ųjų sezono „Lotus E21“ už 2 mln. kreditų.
Praleidęs žaidime 36 valandas žaisdamas gerokai aukštesniu negu vidutiniu sudėtingumo lygiu, spėjau užsidirbti tik 4,38 mln. kreditų. Norėdamas pavairuoti „Lotus E21“, būčiau turėjęs bent trečdalį tų valandų lenktyniauti pigiausiais automobiliais, bet kadangi norėjau išbandyti jų kuo daugiau ir įvairesnių, to nedariau.
Tiesa, tą „Formulės-1“ bolidą išbandžiau „Free play“ režime. Kad ir kaip smagu buvo vairuoti šį neįtikėtinai gerai su keliu sukimbantį ir žaibiškai pagreitėjantį bei sulėtėjantį inžinerijos šedevrą, jo valdymas nė iš tolo nepriminė to, ką man teko patirti žaidžiant „F-1“ žaidimus iš „Codemasters“. Sprendžiant iš „Forza Motorsport 5“, jį suvaldyti lengviau negu 2008-ųjų „BMW M3“.
Nežinau, ką tiksliai valdymo sistemoje pakeitė „Turn 10“, bet automobiliai žaidime gerokai prasčiau sukimba su kelio danga ir posūkiuose kur kas lengviau pasiduoda išcentrinei ir įcentrinei jėgoms. Savo karjerą serijoje pradėjau nuo „Forza Motorsport 2“, o vairavimo nustatymų nekeičiu nuo „Forza Motorsport 3“, todėl skirtumus pastebėjau iš karto – jausmas toks, lyg po žaistum visiškai kitą lenktynių simuliatorių. Gal ne tokį subalansuotą kaip „Project CARS“ ar „Assetto Corsa“ ir niuansuotą kaip „rFactor“ ar „iRacing“, bet neabejotinai tikroviškesnį ir reiklesnį negu anksčiau.
Kita vertus, kaip simuliatorius „Forza Motorsport 5“ patobulėjo menkai. Net senos klaidos, tokios kaip vienodos kuro sąnaudos visuose automobiliuose ir netolygiai dylančios padangos, liko neištaisytos, jau nekalbant apie ilgai lauktas naujoves, daugelio kurių žaidėjai neišvydo iki „Forza Motorsport 6“. Ką ten naujovės – visos varžybos karjeros režime prasideda be kvalifikacinių važiavimų ir trunka ne ilgiau penkiolikos minučių.
Akivaizdu, jog kuriant „Forza Motorsport 5“ lenktynių simuliatorių gerbėjai „Turn 10“ nebuvo prioritetas. Studija investavo kitur, pavyzdžiui, į „Top Gear“ licenciją. Kiekvieną karjeros čempionatą pristato Jeremy Clarkson, Richard Hammon arba James May, o varžybose kartais tenka lenktyniauti su skaitmeniniu Stigo pusbroliu.
Čempionatai paįvairinami ir kitaip – autokrosais, tarpklasinėmis varžybomis, lenktynėmis manevruojant tarp lėtai judančių automobilių siekiant aplenkti kuo daugiau iš jų ar kitus varžovus, taip pat jau anksčiau matytomis kėglių daužimo rungtimis. Papildomuose režimuose dar yra dragas ir driftas, geriausio laiko iššūkiai. Lenktynių stimuliatoriai paprastai būna gan monotoniški, bet tik ne „Forza Motorsport 5“.
Prie to smarkiai prisideda pagal kitų žaidėjų vairavimo įpročius sumodeliuotas dirbtinis intelektas. Kiekvienas žaidėjas turi po tokį, ir jis po truputį formuojamas pagal žaidime demonstruojamus sugebėjimus. Lenktynės dalyvaujant jiems tapo gerokai dinamiškesnės – smarkiai išaugo lenkimų ir avarijų skaičius. Reginys primena eilines varžybas internetu, kuriose, beje, tebedalyvauja šiek tiek žaidėjų.
Nors dirbtinis intelektas kartais elgiasi išties agresyviai ir gali sabotuoti ne vieną bandymą apvažiuoti nepriekaištingą ratą, vis dėlto manau, kad natūralus debilizmas yra geriau negu dirbtinis intelektas – nėra nieko nuobodžiau, kaip lenktyniauti prieš vienodai kiekvieną ratą apvažiuojančių oponentų koloną.
Kaip ir dažnos varžybos internetu, eilinės lenktynės žaidžiant „Forza Motorsport 5“ prasideda nuo masinės avarijos pirmame posūkyje. Dėl to, žinoma, kalčiausias dirbtinis intelektas, tačiau kai kurios trasos tiesiog nėra pritaikytos dvigubai didesniam automobilių skaičiui trasoje negu buvęs „Forza Motorsport 4“, pavyzdžiui, naujoji „Toyota Grand Prix of Long Beach“.
Su visais nemokamais papildymais trasų asortimentą sudaro 17 vietovių ir 63 maršrutai. Visos realiai egzistuojančios trasos buvo iš naujo perdarytos pagal lazeriais atliktų matavimų duomenis, taip pat, kur reikia, atnaujintas kraštovaizdis.
Garsusis Niurburgringas tokiu būdu nuskenuotas ir perkeltas į virtualų pasaulį pirmą kartą. Tiesa, pristatant žaidimą, rampos šviesoje atsidūrė ne jis, o išgalvota Prahos trasa, važiuojant kuria nori nenori prisimeni Sankt Peterburgą iš „Project Gotham Racing 4“.
Vizualiai „Forza Motorsport 5“ išsilaikęs neblogai – geriau kalbant apie automobilius, prasčiau apie trasas, ypač florą. Net Prahos trasa atrodo puikiai, jei nekreipsime dėmesio į jos pakraščiuose stovinčius žiūrovus ir tai, kad per pristatymus ji atrodė pastebimai geriau.
Svarbiausia, žaidimas atkuriamas 1920×1080 raiška ir 60 kadrų per sekundę dažniu. Tai „Xbox One“ padangėje tikra retenybė. Deja, šiam rezultatui pasiekti „Turn 10“ turėjo atsisakyti vaizdo glotninimo, geresnio tekstūrų filtravimo ir aukštesniu dažniu atnaujinamų atspindžių.
Didesnių pagyrų nusipelnė garsas. „Forza Motorsport“ gerbėjai, turbūt, taip įprato prie jo kokybės, kad nustojo jį vertinti. Anksčiau būčiau pasiūlęs pasivažinėti „Gran Turismo 6“, bet dabar joje vietoje jau negaliu pasiūlyti „Gran Turismo Sport“ – po „Forza Motorsport“ debiuto „Polyphony Digital“ persiviliojo pas save vyriausiąjį „Turn 10“ garso inžinierių.
Rašyti apie „Forza Motorsport 5“, kai jau išleistas „Forza Motorsport 6“, yra tas pats, kas recenzuoti „FIFA 14“ po „FIFA 17“ pasirodymo, bet penktoji serijos dalis tikrai nusipelnė antro šanso, juo labiau kai šiuo metu ją galima įsigyti pusvelčiui, o „Project CARS“ ir „Assetto Corsa“ eiliniam lenktynių žaidimų gerbėjui gali pasirodyti reikalaujantys per daug dedikacijos.
