“Per vidurį gyvenimo kelionės,

Aš pakliuvau į baisiai tamsią girią,

Ir pamečiau aš tiesų kelią.

Čia ir toliau – citatos iš Dantės Aligjerio „Pragaro“. Vertė – Sigitas Geda

Šėlionės ir lėbavimas kartais priveda prie labai netikėtų rezultatų. Pavyzdžiui prisigėrei su draugais ir atsibudai staiga ryte vėmalų baloje išsidrėbęs ant kažkieno batų. Arba pripaišei kur ant sienos ir dabar už tą nelemtą teplionę kažkokį nelaimėlį policininkai daužo. Ir į areštinę veža. Na bet visiems juk pasitaiko… Būna, kad ir visas gyvenimas vien tokiais dalykais kažkaip nueina. Ir atsiduri žmogus pragare. Nei šilta nei šalta… Sėdi ir pūni. Bet kai į tą patį pragarą atsibeldžia kažkoks maniakas su dalgiu, tada imi ir patiki. Į savo nuodėmes, į pomirtinį gyvenimą ir į patį Dievą.

“Ir supratau, kad atsiuntė jį dangūs,

Į vadą žvilgt, o šis man davė ženklą,

Kad aš tylėčiau, svečiui nusilenkęs.“

Tiesą sakant aš net neįsivaizduoju, kokie dangūs man atnešė „Dante‘s Inferno“, bet blynas koks nerealus jo dalgis… Ech. Tokį galėtų išduoti absoliučiai visiems Lietuvos piliečiams. Na, bent jau visiems, turintiems Lietuvos pilietybę. Man atrodo labai mikliai apsikuoptume savo nedidelį pragarą. Arba patys būtume iškuopti drauge su juo… Bet gerai. Metas aptarti kūrėjus ir jų (šventvagišką?) viziją. O kūrėjai šiuo atveju (cho cho cho) yra „Visceral games“. Dabartinės žaidėjų kartos dievukai, nes būtent jie sukūrė daugelio pripažintą ir pamylėtą žaidimą „Dead Space“. Taip, ir aš jį žaidžiau, naktimis nemiegojau (dėl to, kad žaidžiau, o ne dėl to, kad baisu), ateivius/monstrus šaudžiau, į istoriją gilinausi, malonumą apturėjau. Žodžiu viskas, kaip priklauso. Todėl po tokio sėkmingo studijos žaidimo, visai natūralu tikėtis ir toliau panašios kokybės gaminių. Taip, netgi jei jie apie pragarą… Bet „Visceral games“, deja, nesugebėjo tinkamai pasverti savo galimybių ir Dantės Aligjerio „Pragaro“ (pirmoji jo „Dieviškosios komedijos“ dalis) žaidimas išėjo ir šioks, ir toks, bet visumoje – nieko gero. Ta prasme žaisti jį galima ir net rekomenduotina (dėl tam tikrų akivaizdžių priežasčių), tačiau malonumo tame procese reikėtų ieškoti su pincetu.

“Buvau jau Limbo plotą prisiyręs,-

Kai moteris išniro palaiminga,

Tokia šventa, kad jai tarnystę skyriau.“

Nežinau, ar daugelis iš jūsų esat skaitę Dantės kūrinį, bet po teisybei – perskaityti reikėtų. Ypač jei jūsų planuose yra „Dante‘s Inferno“ žaidimas. O taip elgtis derėtų jau vien todėl, kad kur nors būnant netyčia neapsiverstų liežuvis ir nepasakytų garsiai: „Dantė buvo narsus karys, dalyvavęs kryžiaus žygyje, nužudęs daug „kvailatikių“ ir paskui jis nukeliavo į pragarą! Kad išsaugotų savo meilę Beatričę, kuri atsidūrė pragare nes Dantė atseit tvarkėsi su kita moterimi už jūrų marių ir buvo pamiršęs savo priesaiką mylimajai, dėl to dabar turi kentėti.“ Iš tikrųjų tai tik nelemta interpretacija ir tie, kas skaitė „Pragarą“ ar dar tik rengiasi tai daryti, greitai sumos kas žaidime kas ir prie ko. O iš tikrųjų maždaug taip čia viskas ir yra: Dantė iliustruojamas kaip karys, kuris žudo popiežiaus vardu ir yra pats nužudomas mūšio metu. Tačiau atkeliavusi mirtis vietoje Dantės vėlės gauna į dantis ir netenka savo dalgio, kurį herojus sėkmingai naudoja kovoje su demonais, nelaibaisiais ir visais kitais prakeiktaisiais. Matydamas, kad Beatričė dėl jo kaltės buvo nudanginta į pragarą, Dantė strimgalviais puola paskui ir pakeliui žudo įvairius pragaro veikėjus. Tarkime, karalius Minas, kuris pragare teisia nuteistuosius nuspręsdamas į kurį pragaro ratą jiems eiti. Išsirinkęs auką, jis įvardija ratą, apvynioją nelaimingą vėlę savo liežuviu tiek kartų, kiek ratų jai priskaičiavo ir nusviedžia ten. Na, su Dante tokia procedūra nepraėjo. Bent jau žaidime… Knygoje, jeigu lyginti, dažniausiai vyksta visai kas kita. Taip pat žaidime Dantė savo kelionės metu sutinka tėtį, mamą… ta prasme tikrai puiki vieta šeimos susitikimui. Aišku, pateikta tai gražiai, gan taikliai, bet aš vis dar nesu įtikintas, kad tokia interpretacija atitinka rašytojo viziją, kuomet jis rašė savo „Dieviškąją komediją“. Dar man nerimą kelią nekrikštyti kūdikiai nukapotomis galūnėmis ir su įtaisytais peiliais vietoje jų… Kažkaip man nekilo dalgis jų kapoti ir šiaip žaisdamas šnairavau viena akimi į kūrėjus: naudoti „motion capture“ technologiją, kad žaidime nekrikštyti kūdikiai tikroviškai vaikščiotų ir elgtųsi kaip tikri kūdikiai? Na, tai jau tikriausiai tam tikras „nesveikumo“ laipsnis.

“Nagais krūtis jos visos raižė skaudžiai,

Paplakdamos, o riksmas taip skardėjo –

Drebėjau aš, prie vedlio prisiglaudęs.

Tuo tarpu žaidime Dantė nedreba, nors turi jis viso labo du ginklus – mirties dalgį ir Beatričės kryžių. O poetas, arba Vergilijus, nuolatos lydėjęs Dantę knygoje, žaidime pasirodo tik epizodiškai ir kartas nuo karto cituoja „Pragaro“ anglišką vertimą. Ir visgi Vergilijaus funkcija žaidime pateisinta, nes būtent jis mums paaiškina į kurį pragaro ratą pakliuvome, kas jame mūsų laukia ir kas iš garsesnių žmonių jame jau trūni. Ir čia prie to paties verta pastebėti, kad žaidėjui suteikiama galimybė rinktis, kokio būtent jis norės Dantės – blogo ar gero. Tiesą sakant vos sužinojęs apie tokį dalyką – supykau. Kaip tai suprasti? Blogas ir geras Dantė… Na, bet nesvarbu. Tiems, kas nori žaidimą pereiti tik vieną kartą reikėtų įsidėmėti, kad vieną sykį perėjus galima pilnai užpildyti tik gero, arba tik blogo Dantės sugebėjimų medį. O tiek viename, tiek kitame medžiuose yra puikių sugebėjimų, kurie tikrai praverčia žaidime. Todėl teks priiminėti rimtus sprendimus. Tokius rimtus, kaip dar nėra te… Taip, ir teoriškai ir praktiškai už „Dante‘s Inferno“ geriau turbūt ne tik abu „God of War“ arba visi „Devil May Cry“, bet net ir „Ninja Gaiden“ daug malonesnis (nors jame sudėtingumas nervus ištampo iki pavojingos ribos). Kas tai lemia? Ogi viskas, pradedant ginklų pasirinkimu, veikėjo patobulinimais ir baigiant žaidėjo įtraukimu į patį žaidimą. Nors Dantė ir turi priėjimą prie įvairiausių relikvijų (tiksliau jas tenka surasti), jos pavydėtino malonumo tikrai, deja, neatneša. Jau neminint to, kad pusė visų rastų relikvijų nieko vertos (padidinti kažkokią apsaugą kažkurioje srityje arba suteikti šansą Dantei kartkartėm išvengti smūgio). Be kita ko Dantei (tuo pačiu ir žaidėjui) suteikiama teisė nubausti arba išteisinti kai kurias pragare žliumbiančias vėles. Šio momento aš vėlgi nesupratau… Tiek Dantė tiek Vergilijus nuolatos akcentuoja, kad niekas išskyrus Jėzų Kristų iš pragaro nėra ištrūkęs, o čia štai bėgioja Dantė su kryžiumi ir atleisdamas vėlėms, gali pasiųsti jas į viršų. Bet tai tuomet kokia prasmė bausti vėles… Na, neskaičiuojant to, kad už kiekvieną nubaustą vėlę ateina blogosios pusės taškų. Išties pasidarė įdomu, kaip galima dar nubausti tą, kuris (-i) jau kankinasi pragare? Bet vat Dantė sugeba.

“Iš pakalinių kojėnų išėjo

Tas pimpalas, kurį žmogus paslėpęs,

Iš pimpio kojos ropliui tam išėjo!“

Visai neprošal pagirti kūrėjus už kai kuriuos demonus, sutinkamus pragare. Labai patiko tai, kad priklausomai nuo rato, kuriame atsidūrėme, mus pasitiks ir atitinkami priešai. Pavyzdžiui atklydus į pirmąjį ratą, kurio pavadinimas Geismas, mus puola mutavusios prostitutės, kurioms iš pilvo kovos metu kažkodėl kartais išlenda kažkokios ilgos, storos, gličios galūnės. Tuo tarpu pasiekus Apsirijimo ratą, mus pasveikins stori, vos pajudantys riebalų maišai, kurie kažkada seniai seniai gal ir atrodė kaip žmonės. Ir tie maišai vemia rūgštimi, bezda įvairiomis nuodingomis medžiagomis ir jais privaloma kuo skubiau atsikratyti. Ir žinoma, čia pat yra ir universalių priešų, t.y. tokių, kuriuos kūrėjai leido sau naudoti absoliučiai visuose pragaro ratuose. Aišku, žaisti jie netrukdo, bet kartais pradeda lįsti per gerklę, nes tie patys smulkūs, skeletus primenantys išgamos visuomet atakuoja vis taip pat, todėl demonų galabijimas kartais prarandą tą savo žavesį. Dar labai jau knieti man paminėti žaidimo bosus… Po teisybei, tai tik karalius Minas ir Cerberis yra dideli ir įdomūs bosai, kuriuos tikrai smagu galabyti. Visi kiti tebus Dantės ūgio ir kovos su jais per daug nesiskirs. Būtent dėl šito likau nuviltas, nes, tarkime, kokiame „God of War“, bosai tikrai kėlė pasigėrėjimą. Na, o jei „Dante‘s Inferno“ jau taip aiškiai kopijuoja „God of War“ seriją, galėjo bent jau tą padaryti iki galo. Ir šiaip. „Dante‘s Inferno“, nors ir labai atmosferiškas (visgi „Dead Space kūrėjai) yra visiškai nesubalansuotas. Sudėtingumas nuolat šokinėja, apie daug dalykų, matosi, kūrėjų buvo nepagalvota ir labai jau krenta į akis pragaro ratų išdėstymas. Erzina, kad vienas ratas trunka vos pusvalandį ir yra visiškai neišplėtotas, kai kitam pereiti prireikia kelių valandų ir kol jame triniesi viskas pradeda atsibosti.

“Ir aš, ir vadas ėjom pagal klausą,

Lėtai mes slinkome į ryškią šviesą,

Ir vis aukštyn, lyg nuovargio nejaustum.“

Be jokios abejonės „Dante‘s Inferno“ yra kitoks žaidimas, nei mes esame įpratę matyti ir tai yra jo didžiausias pliusas. Jis siūlo nepaprastą atmosferą ir niekuomet anksčiau taip išsamiai negvildentą temą – pragarą, kuris pateikiamas labai struktūriškai. Bet medalis turi dvi puses ir šiuo atveju antroji atrodo nekaip – žaidimas išbalansuotas, dėl kelių kūrėjų neapgalvotų klaidų per lengvas, o paskutiniuose keliuose lygiuose visai nusivažiuoja. Ir aš jau neminiu labai kvailų, vietomis net apgailėtinų galvosūkių, kuriuos pamačius „God of War“ iškart viską nustelbia savo didybe. Kai žaidi „Dante‘s Inferno“, kartais ima atrodyti, kad kūrėjai buvo tokie užsiknisę, jog nusprendė ir kai kuriuos savo žaidimo galvosūkius padaryti tokius, kad žaidėjai puikiai galėtų suprasti tuometinę jų būseną. Bet aišku, tobulų dalykų nebūna, todėl tenka mėgautis „Dante‘s Inferno“ tokiu, koks jis yra. O tą padaryti gali kiekvienas. Ypač tie, kas dar tik pradeda savo pažintį su panašaus tipo žaidimais. Tik nusiteikite, kad pirmos kelios valandos, praleistos žaidime, bus geriausia, ką turi „Dante‘s Inferno“, o toliau viskas pamažu risis į bedugnę, iš kurios žaidimas taip ir nebepakyla.