Gruodžio pabaigoje „Steam“ paskelbus Kalėdinę akciją, iškart pagriebiau pirmąją „Bioshock“ dalį už vos penkis eurus. Suviliojo ne tik itin žema žaidimo kaina – trečiajame šių metų ketvirtyje žadama išleisti „Sea of Dreams“ – antrąją 2007-aisiais išleistos bei kritikų itin teigiamai įvertintos pirmo asmens šaudyklės dalį, tad norėjosi susipažinti su žaidimo istorija ir paslaptinguoju povandeniniu miestu – „Rapture“ – iš arčiau.

„Bioshock“ nukelia mus į 1960-uosius. Pagrindiniam veikėjui Džekui skrendant lėktuvu pas artimuosius, įvyksta katastrofa – lėktuvas nukrenta į Atlanto vandenyną. Stebuklingai, likęs vienintelis iš gyvųjų, šiaip taip išneri į vandens paviršių ir pro aplink siaučiančias liepsnas pamatai ryškią šviesą. Plaukiant link šviesos šaltinio prieš akis bemat atsiveria didžiulis švyturys. Minučių bėgyje, įėjęs vidun, jau leidiesi aprūdijusiu batiskafu žemyn, fone skambant didingiems povandeninio miesto įkūrėjo Endriu Rajeno žodžiams apie tobulą vietą gyventi. Apie „miestą, kuriame menininkas nebijotų cenzūros. Miestą, kuriame mokslininkas nebūtų saistomas menkos etikos. Miestą, kuriame galingieji nebūtų varžomi mažųjų!“

Ne kasdien sutinki žaidimą, leidžiantį pabūvoti tokioje unikalioje vietovėje, tačiau „2K Games” kaip reikiant pasistengė, kad ji būtų kuo įtikinamesnė, ir jiems tai pavyko puikiai: neperšaunami langai, pastatus jungiantys stikliniai praėjimai bei gausybė nelaimės atveju nuo vandens patekimo į kitus pastatus apsaugančių durų sukuria itin klaustrofobiškos aplinkos įspūdį.

Tačiau ne vien atmosfera paverčia „Bioshock“ išskirtiniu – seniai buvau taip įsijautęs į pačią žaidimo istoriją. Veikiausiai todėl, kad ji tiesiog idealiai dera su minėta žaidimo aplinka. Tyrinėdamas Rapture, teritoriją po teritorijos, batiskafe rastu radiju gauni nurodymus iš Atlaso – pirmojo prisistačiusio veikėjo, siekiančio išlaikyti tave gyvą bei padėti jam surasti savo šeimą, įstrigusią netoliese esančiame povandeniniame laive. Būtent vykdydamas Atlaso nurodymus progresuosi žaidime, tačiau tada sužinosi tik dalį visos istorijos. Jei nori tikrai suprasti, kas dėjosi mieste dar prieš Tau pasirodant bei išgirsti įvairių žmonių nuomonę apie esamą padėtį, rink kiekvieną garso kasetę, kurią tik pamatysi. Klausant jų ne tik gausi informacijos, reikalingos, pavyzdžiui, patekti pro užkoduotas duris, tačiau ir daug geriau susipažinsi su miesto praeitimi bei jame gyvenančiais bei gyvenusiais žmonėmis.

Prieš kelis metus Rapture klestėjo. Endriu utopinio miesto vizija, regis, virto realybe. Tačiau pernelyg sparčiai progresuojantis genetikos mokslas pavertė žmones ADAMo ištroškusiais maniakais. Rinkdamas šią genetinę medžiagą įgausi įvairių galių, kurios padės kovojant su priešiškai nusiteikusiais miestelėnais – mygtuko paspaudimu galėsi naudoti elektrošoką, padegti priešus arba juos atšaldyti iki suledėjimo, pakelti bei mėtyti įvairius daiktus panašiai kaip gravitacijos ginklo iš „Half-Life 2“ pagalba, ir taip toliau. Viuos patobulinimus, vadinamus plazmidais, gali gauti už tam tikrą sumą ADAM dažnai sutinkamose pirkimo aparatuose. Kita rūšis genetinių modifikacijų – tonikai – nesuteikia tau matomų galių, tačiau jos gali fiziškai sustiprinti, leisti ištverti daugiau žalos, tyliau vaikščioti ir panašiai.

Protingai panaudodamas savo ginkluotę – tiek ginklus, tiek plazmidus – gali lengvai įveikti beveik bet kurį priešą. Patys lazmidai nėra didelė naujovė FPS žanre (Bioshock pirmtakas System Shock turėjo panašias „psionic“ galias), tačiau jos leidžia daug labiau „bendrauti“ su aplinka ir naudoti ją kaip ginklą („Telekinesis“ pagalba gali degančiomis statinėmis lengvai nukauti silpnesnius priešus, tuo tarpu elektra nusitaikęs į vandens telkinį – visą jų grupę).

Ginklų arsenale laukia iš pažiūros silpnas tačiau viso žaidimo metu itin naudingas veržliaraktis, taip pat magnumas, automatinis šautuvas, vinčesteris bei daug kitų galingų žaisliukų, kurių dauguma naudoja tris skirtingus amunicijos tipus. Pavyzdžiui, vinčesteriu gali šaudyti paprastomis, sprogstančiomis arba elektrinėmis kulkomis. Žaisdamas dažniausiai naudoji paprastesnę amuniciją silpnesniems priešams, likusią taupydamas „bosams“ – mažąsias sesutes ginantiems „Big Daddy“. Mažosios sesutės yra pagrindinis tavo ADAM šaltinis – nukovęs jas ginančius milžinus, gauni pasirinkimą – arba jas išlaisvinti (gauni mažiau ADAM), arba nužudyti (daugiau ADAM). Šis pasirinkimas ne tik lemia gaunamo ADAM kiekį ir kai kurių veikėjų tau skiriamas dovanas vėliau žaidime, tačiau ir vieną iš trijų galimų žaidimo baigčių.

Pradžioje kovoti prieš „didžiuosius tėtušius“ atrodo tikrai nelengva, tačiau atskleisiu – vėliau, gavus geresnę ginkluotę, kovoti prieš juos – vieni juokai. Karštį sekančios raketos, minos, degančios bei kliūtims spęsti naudojamos strėlės – visa tai itin veiksminga. Tinkamai pasinaudojus šiomis priemonėmis, „Big Daddy“ galima nukauti šiam net neprisiartinus. Aišku, norintiems papildomo sudėtingumo galima paprasčiausiai naudoti silpnesnius ginklus.

Bendrai paėmus, „Bioshock“ vidutiniu sudėtingumo lygiu yra lengvas. Minėtosios ginkluotės bei didžiulės eilės žaidimą palengvinančių funkcijų dėka jis net per daug lengvas. Pradėjus žaidimą ir gavus pirmą nurodymą ekrano viršuje pasirodo rodyklė, kuri tiesiog nuveda tave iki tikslo! Kiekvienas naudingas objektas žaidime būna paryškintas tam, kad lengvai matytum, o galų galiausiai – mirdamas žaidime gali tęsti jį artimiausiame vadinamame „Vita“ kambaryje su atsistačiusiais gyvybės taškais. Gali lyg niekur nieko lengvai pribaigti priešus, kad ir iš dešimto karto. Norintiems išties įdomaus žaidimo, o ne paprasčiausio „nuėjimo“ iki jo pabaigos patariu visas šias opcijas išjungti dar prieš pradedant žaisti – taip jis taps bent iš dalies sunkesnis.

„Bioshock“ „gameplay“ neapsiriboja vien šaudymu bei specialių galių naudojimu. Pirmosios valandos bėgyje gavęs kamerą gali fotografuoti priešus, taip sužinodamas apie juos daugiau ir tapdamas pranašesniu kovoje. Fotografinės juostos pardavinėjamos kiekviename smulkių prekių automate. Prisėlinęs prie priešo ir nufotografavęs jį gauni „Tyrinėjimo“ taškų, ir sulig kiekvienu lygiu priešas tampa lengviau įveikiamas – jis arba tampa pažeidžiamas tam tikra amunicija, arba greičiau nužudomas. Kartais šiuo būdu gali net gauti nemokamą toniką ar plazmidą. Kuo geresnis kadras (priešas, nufotografuotas šiam puolant Tave, vertas dar daugiau), tuo daugiau taškų gauni.

Dar vienas įdomus žaidžiamumo elementas – įsilaužimas į įvairius elektroninius prietaisus. Tai gali būti tiek prekių automatai, tiek apsaugos kameros. Priėjus prie aparato ir paspaudus specialų mygtuką, ekrane pasirodo daugybė įvairiai pasuktų vamzdžių. Per tam tikrą laiko tarpą būtina sujungti vamzdžius taip, kad vanduo nutekėtų iš pradinio taško į galutinį. Šis smagus „mini-žaidimas“ ne tik sumažins amunicijos ir kitas kainas, tačiau ir leis kameroms atpažinti Tavo priešus kaip įsilaužėlius, kas gali išties pagelbėti kovojant su grupe priešų.

Pereiti „Bioshock“ vidutiniu sunkumo lygiu man prireikė 19-os valandų – kiekvienai iš dešimties didelių miesto vietų vidutiniškai skyriau nuo pusantros iki dviejų. Didžiulis „Bioshock“ pliusas tas, kad kiekviena aplinka visiškai skirtinga – aplankysi spalvingą „Arcadia“ parką, didįjį „Fort Frollic“ teatrą ir daugybę kitų vietovių, kurių kiekviena turi vieną ar kelis svarbius personažus. Tiek veikėjų įgarsinimas, tiek 60-ųjų muzika, skambanti per patefonus, verti aukščiausių balų.

Kaip ir pati žaidimo grafika: „Unreal Tournament 3” varikliukas savo darbą atlieka pasakiškai. Taip, žaidimo tekstūros gal ir nėra aukščiausios kokybės, tačiau detalios aplinkos, tikroviški atspindžiai bei apšvietimas tai lengviausiai atsveria. O ir veikia žaidimas sklandžiai. Dviejų metų senumo kompiuteriu turėtum be vargo žaisti maksimaliais nustatymais. Turėdamas „Vista“ operacinę sistemą bei DX10 palaikančią vaizdo plokštę, taip pat gauni priėjimą prie geresnės kokybės šešėlių ir „particle“ efektų, tačiau kadangi tekstūrų kokybė išlieka visai identiška, žaidžiantys DX9 aplinkoje praranda labai nedaug. Itin žaidime nustebino vanduo. Ar tai būtų paprastų balų vanduo, ar tekantis vanduo – kažin ar kada nors esu matęs tikroviškesnį.

Kodėl, taip išgyręs žaidimą, neskyriau jam 10-ies balų? Nepaisant pagrindinės priežasties, kuri yra… na.. dešimties balų neduodu nė vienam žaidimui, yra dar kelios. Pirma, tai žmonių ragdoll fizika; nužudžius priešą šis neretai nukrenta ypač netikroviškai. Antra, kai kurie šautuvai, ypač magnumas bei automatinis ginklas, jaučiasi it ne ginklai, o plastikiniai žaislai ir šaudymas jais atrodo ne taip, kaip turėtų. Trečiąja priežastimi iki šiol norėjau laikyti į daug klausimų neatsakiusią žaidimo pabaigą, tačiau dabar, žinant jog išeis antroji serijos dalis, tikiuosi, jog bent į daugumą ji atsakys.

Patiks Tau „Bioshock“ ar ne, didžiaja dalimi lemia tai, ar užsikabinsi už pagrindinio jo kabliuko – istorijos, kas yra beveik neabejotina. Šaudymas yra didelė žaidimo dalis (juk tai FPS!), tačiau norintys paprasčiausios šaudyklės – ieškokite kitur. Nemeluoju sakydamas, jog senokai perėjau žaidimą su tokiu malonumu, kuriuo perėjau „Bioshock“. Tai toli gražu nėra revoliucinis žaidimas, tačiau sudėjus visus pagrindinius jo aspektus krūvon gauname vieną kokybiškiausių šaudyklių, išėjusių per kelis praėjusius metus.