Andrzejus Sapkowskis ir jo fantastinių knygų ciklas apie raganių Geraltą, debiutavęs apsakymo formoje dar prieš 22 metus, netruko įgauti populiarumo ir kultinio statuso tarp žanro mėgėjų visoje Europoje. Šis, nepabijokim žodžio, epinis devynių dalių kūrinys Lenkijoje susilaukė ne tik saujos apdovanojimų, bet ir adaptacijų komiksų bei kino formose. Tiesa, pastaroji buvo švelniai tariant skurdoka ir paliko stiprų kartėlio skonį Andrzejaus Sapkowskio burnoje. Tokį stiprų, kad autoriaus daugiau nebeviliojo jokios galimos jo kūrinių adaptacijos, iki kol jam apie savo planus nepapasakojo CD Projekt. Ir spėkite ką? Andrzejus buvo sužavėtas.

Kaip viskas prasidėjo

The Witcher yra CD Projekt pirmagimis – kompanija iki šiol tyliai ir ramiai gyvavo iš užsienietiškų, daugiausia RPG, žaidimų vertimu/perleidimu į lenkų kalba. Tačiau ilgainiui jų tokia padėtis nebetenkino, ir kaimynai iš Lenkijos pradėjo kurti savo žaidimą, remdamiesi Andrzejaus Sapkowskio aprašytu magišku ir beprotiškai tamsiu pasauliu. Taigi, 2002-aisiais kompanija įsigyja Bioware sukurtą Aurora varikliuką, ant kurio „sukosi“ įžymusis Neverwinter Nights, ir pradeda ilgą, penkerių metų darbą, kuris, neoficialiais duomenis, atsiėjo penkiais milijonais JAV dolerių.

Kraujas, neapykanta ir melas

Apie Raganiaus pasaulį užsiminiau ne veltui. Jis vertas atskiro paminėjimo, kaip ir žaidimo siužetas. Ir „beprotiškai tamsiu“ jį pavadinau ne iš neturėjimo ką pridurti. Vulgarumas, žiaurumas, neapykanta čia yra aukščiau dorumo, gailestingumo ir tolerancijos visa galva. Ką jau galva — visu stotu. Gal net keliais.

Daugelyje maginės fantastikos pasaulių yra įprasta matyti didesnius ar mažesnius nesutarimus, kivirčus tarp žmonių ir „nežmogių“ rasių, tai yra elfų, nykštukų ir kt. Pamirškite tai. Andrzejaus Sapkowskio sukurtame pasaulyje klesti grynų gryniausias, gašlios neapykantos persmelktas rasizmas savo žiauriausioje formoje — pogrome. Ką jau bekalbėti apie gatvėse girdimus skambius necenzūrinius epitetus „nežmogių“ pusėn. Čia, reikia pastebėti, CD Projekt nei mažumėlės nepasikuklino 😉

Greta rasizmo rasime ir kitų žmogiškų ydų užvaldytų gyventojų. Aferos, šantažas, intrigos čia veikia taip pat užtikrintai, kaip kad sukasi vėjo malūnas vėjingiausią metų dieną. Geraltui sutiks ir moterų neapkenčiančių religinių fanatikų; pirklį, besiverčiančiu iš vaikų prekybos; karį, kuris be pasirodys esąs moterų prievartautojas… Be viso to, aplink gausu laisvo elgesio merginų, kurios atsiduos nors ir už vyno butelį(nors gal kam nors tai ir neskamba kaip visai blogas dalykas:).

Paradoksalu, bet nors jis ir vilki viduramžiškus rūbus, The Witcher vaizduojamas gyvenimas yra daug tikroviškesnis mūsų pasaulio atspindys negu daugelis moderniuose laikuose vykstančių ir dirbtinai į N-18 tipo temas apeliuojančių žaidimų, kaip pavyzdžiui Grand Theft Auto frančizė.

Kalbant apie žaidimo siužetą, pirmiausia reikėtų pasakyti, jog jis nėra paremtas knygomis. Jums nereikia būti perskaičius visą Raganiaus istoriją, kad suvoktumėte, kas po velnių dedasi žaidime. Įvykiai, jei nesuklysiu sakydamas, čia vyksta po poros metų nuo paskutinės knygos pabaigos. Deja, žaidimo pradžia mums žada visai nedaug, mat prasideda ji tokiu įkyrėjusiu, pernaudotu ir iki paskutinio gyvo kaulo atsibodusiu reiškiniu kaip amnezija. Rodosi, bene pusė(jei ne daugiau) RPG žaidimų turi amnezijos ištiktą protagonistą, ir Geraltas čia ne išimtis. Tačiau iš anksto nurašyti siužetinę liniją būtų, patikėkite, neišmatuojama klaida, nes su laiku ji taip įsibėgėja, kad finišo tiesiojoje konkurentams belieka springti dulkėmis. Nepameluočiau sakydamas, kad nemenka dalis siužeto žavesio slypi pasirinkimų sistemoje. Nesitikėkite standartinės „gero pasrinkimo“ ir „blogo pasirinkimo“ sistemos, kaip pavyzdžiui Knights of the Old Republic, kur pasirinkus vieną variantą buvo galimybė greitą užkrauti ankstesnį save‘ą ir pažiūrėti, kas bus pasirinkus kitą. Savo sprendimo pasekmes dažniausiai sužinosite praėjus kiek laiko, dažniausiai netgi kitame istorijos poskyryje, kurių čia iš viso yra penki. Ir kiekvienas jūsų sprendimas, kad ir kaip nerealiai tai beskambėtų, turės svarią įtaką tolimesnei žaidimo eigai. Tarkime, galite daugiau niekada nebesutikti vieno ar kito personažo, kuris jums būtų pasiūlęs darbo ir galbūt suvaidinęs svarbią rolę jūsų ateityje. Be to, apsispręsti nebus taip lengva, kadangi dažnai teks rinktis vieną iš dviejų blogių. Čia nėra „juodos“ ir „baltos“. Prieš save matysite tik purviną, krauju suteptą pilką ir akimi neatpažystamus jos atspalvius.

Menas žudyti

Raganius – tai specialių žolelių mišinių paveiktas mutantas, pasižymintis nežmogiškai greitais refleksais ir tiek pat nežmogišku stiprumu. Raganiais tampa jauni berniukai, ištvėrę žiaurias, žolelių mišinių sukeltas, kančias. Jų vieta pasaulyje – ginti žmones nuo laukinių padarų, monstrų, siaubūnų. Žinoma, už atitinkamą užmokestį. Todėl ir žaidime jums teks nemažai panašaus plauko darbo, a la „nužudyk penkis kapknisius ir parnešk jų kaukoles“. Tai, be abejo, iššaukia mintis apie nuobodumą, ypač standartiniame RPG žaidime, kur dažnai tenka žiūrėti į tas pačias monotoniškai besikartojančias personažų animacijas. Bet The Witcher ši problema neliečia. Raganius – tikras nudaigojimo meistras, savo žaibiškais akrobatiniais kirčiais skinantis vieną blogiuko galvą po kitos.

Pati kovos sistema veikia ganėtinai neįprastai. Vietoje to, kad ištisai maigytumėte kairįjį pelės mygtuką, jums tereikės jį nuspausti tam tikrais momentais, kuriuos indikuos liepsnojantis pelės

kursorius-kardas. Po kiekvieno sėkmingo spustelėjimo, Geraltas pratęs kombinaciją, apjungdamas vis beprotiškesnius, staigesnius kirčius ir mostus lydimus tirštų raudono kraujo čiurkšlių. Kitaip tariant, kovos čia atrodo išties įspūdingai, ir negailestingai išspardo bet kurio kito savo žanro konkurento užpakalį. Žinoma, čia kiek prisidėjo ir CD Projekt nusamdyta kaskadininkų komanda, kuri tris savaites kūrė ir motion capture technologijos pagalba perkėlė visą Geralto kovos choreografiją į virtualiąją erdvę… 🙂

Kovai Geraltas pasitelks du kardus. Vienas skirtas žmonėms, kitas – monstrams, ir abu vienodai kruvinai šauniai dirbs savo darbą. Tik nemanykite, kad galėsite aklai pulti į mūšį; nors ir Geraltas yra velniškai puikus karys, be taktikos neapsieina nei vienas. Tam jūs turėsite galimybę pasirinkti vieną iš 3 stovėsenų: „stiprią“, „greitą“ ir „grupinę“. Principas iš esmės yra labai paprastas. Prieš stiprius, didelius ar gerai šarvuotus blogiukus, žinoma, pasirinksime „stiprią“; prieš vikrius ir/ar mažai šarvuotus – „greitą“; prieš grupę – „grupinę“. Kiekvieną stovėseną galėsite tobulinti, ir kiekvienas investuotas taškas atsispindės nauju judesiu(o jų, patikėkite, yra daugiau negu manote). Kovose neišsiversite ir be magijos bei alchemijos. Magijos reikšmė čia nėra tokia didelė, kaip galbūt kai kurie RPG entuziastai norėtų, mat viena ją kliautis neišeis. Čia ji tėra tarsi priedas, pagelbėjantis specifinėse kovos situacijose. Tuo tarpu alchemija jums tarnaus įvairių mišinių gamybai, kurie palengvins kovą pagreitindami ir taip jau žaibiškus Geralto refleksus, ar pridėdami papildomos jėgos eiliniam kardo mostui.

Geriausiai atrodantis žaidimas rinkoje

…The Witcher tikrai nėra, bet ties audiovizualine dalimi padirbėta išties gerai. Ir nors daug kas gali manyti, kad su kelerių metų senumo Aurora varikliuku nebeįmanoma išgauti nieko gražaus, žaidimas atrodo būtent taip, kaip turi atrodyti šiandieninis produktas. Tiek miesto gatvelės ir skersgatviai, tiek gamtos peizažai atrodo taip tikroviškai ir įtikinamai, kad kitokio žodžio kaip „nuostabus“ negaliu jiems sugalvoti. Paties Geralto modelis ir animacijos nusipelno ne ko kito kaip aplodismentų, tačiau apie antraeilius veikėjus, kad ir kaip bebūtų gaila, to paties pasakyti negalėčiau. Išties nemalonu, kai skirtingiems veikėjams, netgi sąlyginai svarbiems istorijai, panaudojami tie patys modeliai. Būtent tai ir blogas lūpų-balso suderinamumas dialogų metu yra du minusai, dėl kurių negaliu The Witcher pavadinti puikiai atrodančiu.

Vėlgi tas pats su garsine žaidimo puse; galiu šį tą pagirti, bet negaliu ignoruoti ausis badančių minusų. Kaip jau nutiko su kitu RPG žaidimų iš Lenkijos – Two Worlds, The Witcher taip pat nepamaišytų geresnis angliškas įgarsinimas. Jis anaiptol nėra toks prastas kaip Two Worlds, tiesą sakant suvaidinta visai neblogai, tačiau negaliu nepaminėti vertimo klaidų. Kur ne kur paliktos lenkiškos sintaksės konstrukcijos kartais ne visai suprantamos, ir galima pagalvoti, kad žaidimą iš lenkų kalbos vertė ketvirtokas. Bet mūsų ausis gelbsti nuostabus žaidimo garso takelis, kuris jau berods spėjo nuskinti ir keletą laurų apdovanojimuose. Ir visiškai pelnytai.

Nuosprendis

Daug netuščiažodžiaudamas pasakysiu, kad The Witcher yra nuostabus RPG žanro pavyzdys, kuriam pritrūko tik šiek tiek apdailos bei dėmesio smulkesnėms detalėms, kad stotų šalia garbingiausių žanro atstovų. Jei save laikote RPG fanu ir dar nesate žaidę The Witcher, nusibauskite save ir tučtuojau ištaisykite klaidą. Na, o jei ir nelaikote savęs žanro fanu, yra nemažai šansų, kad The Witcher patrauks savo savitumu. Vis dėl to, tokios kokybės RPG žaidimų per metus sulaukiame vos keletą.

Pirmasis įspūdis: 6.5

Kada pagaliau atsikratysime amnezijos ištiktų herojų?

Siužetas: 9.2

Net ir nuviliantis startas bei šlubuojantis vertimas neužgožia priešakyje laukiančios ilgos, interaktyvios ir intriguojančios istorijos. Pavyzdys visiems žaidimams.

Garsas: 8.5

Neprasta vaidyba, neblogi garso efektai ir šauniai derantis garso takelis.

Grafika: 8.6

Žaviuosi žaidimo aplinkomis ir tobulomis kovų animacijomis, tačiau negaliu atleisti už antrinių veikėjų modelius.

Valdymas: 8.5

Skirtingi kameros režimai leis jums žaisti būtent taip, kaip norite. Inventoriui, deja, trūksta sistemingumo.

Bendras: 8.3

Keturiasdešimties valandų trukmės siužetinė linija su pora atšakų garantuoja peržaidžiamumo įdomumą ir vieną geriausių vaidmenų žaidimų per pastaruosius metus. Belieka viltis, kad po pirmo sėkmingo blyno kaimynai iš Lenkijos neužmigs ant laurų ir patieks ant stalo dar ne vieną RPG skanėstą… 😉