Onimusha Warlords — pirmas tikras Playstation2 hitas, pasaulyje parduotas daugiau kaip dviejų milijonų egzempliorių tiražu. Kompanijai Capcom pavyko sukurti pilnavertį produktą, kuriame viskas yra savo vietose: ir įkvepiantis žaidimo procesas, ir įdomus siužetas, ir kokybiška grafika. Sprogdinantis Resident Evil ir senovinės Japonijos samurajų dvasios mišinys — nepralošiamas variantas, kuris atitinka beveik kiekvieno skonį.

Tikriausiai nustebsite sužinoję, kad vienas sėkmingiausių japonų kompanijų projektų Playstation2 konsolėje iš pradžių buvo skirtas ir planuotas kaip Resident Evil „variantas“ Nintendo 64 konsolei, tačiau po to pakeistas į Psone žaidimą. Tuo variantu žaidimas egzistavo gan ilgai, net buvo demonstruotas parodose. Tačiau tam tikru kūrybos etapu Capcom kompanijai tapo aišku, kad toks masyvus ir ambicingas projektas vertas geresnio likimo, ir bendradarbiaujant su Sony buvo perdarytas Ps2 standartams. Kas gi išėjo po tokio žaidimo blaškymosi po skirtingas platformas? Atsakymą į šį klausymą pabandysime dabar surasti.

Kas yra Onimusha Warlords? Iš vienos pusės, tai daugybė Resident Evil elementų — iš anksto sugeneruoti background‘ai (arba tiesiog fonai), bėgiojantis tarp jų trimatis personažas, aibė velniškų padarų ir nesudėtingi puzzle‘ai. Iš kitos — visiškai „residentui“ netipiška atmosfera, didesnis orientavimasis į action (dominuoja kontaktinių kovų ginklai, o ne pistoletai ir šautuvai), „siaubo“ sudedamosios dalies nebuvimas, siužetinės linijos pastiprinimas tikrais istoriniais įvykiais.

Žaidimo istorija pateikta labai įdomiu kampu. Nepaisant to, kad siužeto pagrindą sudaro realūs įvykiai, buvę feodalinėje Japonijoje 1560 metais, Capcom scenaristai šauniai padirbėjo, pridėdami liūdnai istorinei tikrovei daugybę įdomių detalių:). Taigi žaidimo veiksmas vyksta tuomet, kai vienas iš japonų valdovų, vardu Nobunaga, panorėjo užkariauti visą šalį ir milžiniškų pastangų kaina jam tai beveik pavyko.

Aukų skaičius buvo gąsdinantis, bet ne tai rūpi žiauriam warlord‘ui. Nobunaga ką tik laimėjo mūšį su Imagawa, kitu japonų warlordu, ir ketina užbaigti savo juodą darbą smogdamas į turtingo feodalo Yoshitatsu pozicijas. Štai čia ir atsiranda mūsų pagrindinis herojus, vardu Akechi Samanosuke, įžymus karys ir kardo valdymo technikos meistras. Dėl keisto aplinkybių sutapimo jis įtraukiamas į šį karinį konfliktą ir nori išgelbėti Yoshitatsu jaunąją seserį.

Taigi prasidėjusi kaip viduramžių „gelbėjimo specoperacija“, siužetui vystantis virsta globaliu Gėrio ir Blogio pasipriešinimu — nes paaiškėja, kad Nobunaga naudojasi tamsiosiomis jėgomis, prikelia demonus ir zombius savo žiauriems tikslams. Dar daugiau — pasirodo, kad jis pats tapo demonu po savo netikėtos mirties mūšio lauke.

Nuo įžanginio filmuko paties pirmojo kadro iki paskutinio nuostabių personažų modelių poligono Onimusha Warlords kvėpuoja neįtikimu, tolygiu ir viską apimančiu stiliumi.

Ir kvepia dideliais pinigais. Nieko nuostabaus — tai vienas pirmųjų rimtų PS 2 projektų, kuriam pinigų nepagailėta (žaidimo biudžetas — 10 milijonų JAV dolerių). Background’ai, nors ir statiški, tačiau keičiasi vos ne kas sekundę (kai nestovite vietoje), nuolat atspindėdami vis naujus kameros kampus, galinčius parodyti bendrą panoramą arba persijungti į personažo veidą tam, kad parodytų jo gražias, išraiškingas akis:).

Žinoma, pati kamera nejuda, nenaudoja jokių specialių vaizdo apdorojimo filtrų (nepamirškite, kalbame apie vieną pirmųjų PS 2 žaidimų), bet aplinkų vaizdai atrodo stulbinamai gyvai. Meistriškai nupiešti ir apdoroti fonai vietomis yra labai gražiai animuoti: judantis nuo vėjo medžių lapai, bėgantis vanduo upėje sukuria nepakartojamą veiksmo tikroviškumo atmosferą. Be to, daugeliui statiškų paveiksliukų pridėtos poligoninės „gudrybės“, pvz., paukščiai ant medžių, kurie išskrenda, kai tik priartėsite (tik neklauskite manęs, kur :)).

Kai kurie objektai, tokie kaip puodai ir sienų dalys, dūžta, jei į juos smogsite kardu. Žaidimo aplinkos gan įvairialypės: miškai, tiltai, senoviniai pastatai ir pilys, viduramžių miestų gatvės. Apskritai Onimusha Warlords grafika demonstruoja, nepabijosiu šio žodžio, visą PS 2 galią: milijonai atspalvių, 10000 poligonų kiekvienam personažui, įspūdingi gamtiniai efektai, labai kokybiškai realizuotas real time apšvietimas (kylanti saulė, gaisro pašvaistės). Už įžanginį filmuką žaidimas pelnė pagrindinį apdovanojimą tarptautiniame prestižiniame Siggraph konkurse.

Kino gurmanams bus pravartu žinoti, kad Samanosuke pilnai „padarytas“ garsaus japonų aktoriaus Takeshi Kaneshiro, panaudojus motion capture technologiją. Taip pat jis įgarsino žaidimo pagrindinį herojų (japoniškame variante) ir padovanojo jam savo įsimintiną tikro samurajaus išvaizdą. Apskritai visi veikėjai Ominushoje atrodo ypač realistiškai, jų judesiai kruopščiai atidirbti ir sukuria maksimalaus natūralumo efektą. Daugeliui žmonių audringas emocijas (nuo pasibjaurėjimo iki žavesio) sukeldavo žaidimo scenos, kai Samanosuke nužudo priešą, o vėliau traukia savo kardą iš lavono nugaros, įsispyręs koja į mentikaulius. Labai žiauru ir tuo pat natūralu. Man asmeniškai patiko:).

Žaidimo procesas nėra kažkoks labai ypatingas — tyrinėjame aplinką, naikiname monstrus, maitinamės jų dvasia ir žiūrime fantastiškus filmukus. Jei suskaidysime procentais, žaidimas yra 85 proc. veiksmo ir kažkur 15 proc. — galvosūkių sprendimas. Todėl dažniausiai jūsų lauks begaliniai mūšiai su gražiai nupieštais ir vietomis net gąsdinančiais demonais, kurių kiekvienas laikosi savo atskiros mūšio taktikos ir todėl kelia herojui rimtą pavojų. Bet iš karto reikia pažymėti, kad priešų dirbtinis intelektas apribotas — paprastai jus atakuoja ir kovoja tik tie, kuriuos užpuolate, o visi kiti ištižėliai juda aplinkui.

Po priešo sunaikinimo ore plaukioja ryškus šviesos rutuliukas — siela, kurią mūsų herojus absorbuoja su magiška pirštine. Štai čia ir prasideda visos „linksmybės“ RPG žaidimų gerbėjams — nes nužudytų priešų sielos naudojamos ne kam kitam, o herojaus ginklų tobulinimui! Samanosuke savo kelionės metu surinks tris skirtingus kardus: Thunder (griaustinio greitas mėlynas kardas), Fire (ugnies milžiniškas ir sunkus raudonas kardas) ir Wind (vėjo uždegantis abipusis žalias kardas).

Taigi surinkus pakankamai sielų, savo taške galėsite paskirstyti jas taip, kaip manote esant reikalinga. Visos kardų ir orbų savybės tobulinamos trimis lygiais, magiška pirštinė taip pat gali būti upgrade‘dinta. Galvosūkiai Onimushoje yra paprasti ir nesudėtingi. jų mažiau negu bet kokiam RE žaidime. Jaučiamas kūrėjų polinkis į action :). Tikriausiai visi pažįstate vadinamuosius „kelionių“ puzzle‘us, kai reikia atspėti skirtingus žodžius arba sudaryti teisingą paveiksliuką iš plytelių, judančių žemyn, aukštyn, kairėn arba dešinėn („piatnaškės“).

Visiems, pažįstamiems su Resident Evil arba Dino Crisis žaidimais, Onimushos valdymas bus lengvai atpažįstamas. Herojaus judėjimą valdysite skaitmeniniais mygtukais (ne analogu), kvadratas — ataka, rutuliukas — sielų absorbavimas, x — veiksmas, trikampis — speciali ataka (ypač naudinga prieš bosus). Artimiausio priešo taikinys — R1, o blokas — L1.

Šioje vietoje negaliu nepagirti valdymo sistemos — herojus į mygtukų paspaudimus reaguoja žaibiškai, visi judesiai greiti, o atakos atliekamos pakankamai paprastai ir tuo pačiu metų efektingai. Paspaudus R1 kartu su kvadratu, automatiškai užpulsite artimiausia priešą, ir nesvarbu, ar jis yra priekyje, ar iš nugaros. Inventoriaus sistema iš viso niekuo nesiskiria nuo klasikinio RE — herbai, failai (t. y. istoriniai dokumentai :)), raktiniai daiktai ir, žinoma, daiktų kombinavimas į galingesnius.

Negalima nepaminėti fakto, kad tam tikrais siužeto momentais vietoj Samanosuke valdysite žavią merginą, vardu Kaede:). Ji turi savų sąskaitų su Nobunaga, todėl padeda mūsų herojui. Ji naudoja daugybę labai cool atrodančių ninja judesių bei atakų ir vietoj kardo mėtosi peiliais. Automatinio taikymo sistema tuomet veikia ypač gerai :). Samanosuke ir Kaede gali lankytis skirtingose žaidimo vietovėse.

Pirmas žaidimo praėjimas, jei niekur neužstrigsite, truks apie 10 valandų. Tai nėra daug, ir tikrai mažiau negu tie patys RE žaidimai. O gal čia tik man taip nesinorėjo išnirti iš įtraukiančio Onimusha pasaulio, nežinau:)

Žaidimo garso takelis vertas visokiausių pagyrų, ir nieko nuostabaus — jis įrašytas Japonijos filharmoninio orkestro, kurį sudaro 200 žmonių. Muzikos kompozitorius yra kartu ir orkestro dirigentas — tai pasaulinį pripažinimą pelnęs Samuragouchi. Jam pavyko sujungti kartu senus japonų instrumentus, tokius kaip Ohdaiko, Hichiriki, Biwa, ir sukurti nepakartojamą 16 amžiaus feodalinės Japonijos muzikinį pojūtį.

Įgarsinusių aktorių darbas aukšto lygio, o tiems gurmanams, kurie vietoj anglų kalbos nori girdėti originalą, opcijose numatyta galimybė perjungti japonišką ir anglišką kalbos takelius. Kaip vienintelį trūkumą galiu pažymėti santykinai žemą kalbos garsumo lygį, palyginus su muzika ir garsais.

Apibendrinant drąsiai galima teigti, kad kompanijai Capcom pavyko sukurti itin pilnavertį ir įspūdingą produktą, gal ir neatrakinanti jokių naujų aukštumų ir neblizgantį savo originalumu, tačiau siūlantį laiko patikrintą „geimplėjaus“ procesą nauju kampu.

Alex

Siužetas 92

Paremtas tikrais įvykiais ir patobulintas geriausių Capcom scenaristų.

Grafika 80

Nepaisant nupaišytų statiškų fonų, atrodo super realistiškai.

Muzika 93

Orkestras. Ir tuo viskas pasakyta.

Garsas 86

Natūralūs gamtos reiškinių ir personažų veiksmų garsai.

Valdymas 90

Patogus ir laiko patikrintas.

Išvada

Pirma įžymiosios trilogijos dalis nustato naują kokybės lygį veiksmo nuotykių žaidimų žanre.

Sudėtingumas — normalus.

VA reitingas — 88.