Iš žurnalo PC Klubas 2006/02. Autorius: Messiah

Pažvelkite į pavadinimą. Du paskutiniai jo žodžiai abejonių nekelia. Tai ta pati gorila, apie kurią dauguma dar gilioj vaikystėj yra girdėję. Tuo tarpu Peter Jackson tūlam lietuviui gali sukelti daug abejonių ir absurdiškų asociacijų. Turiu pasakyti, visai ne be reikalo šio didžio žmogaus pavardė stoja net prieš patį Karalių Kongą — Jackson‘as juk režisavo tokius šedevrus, kaip Žiedų Valdovo trilogija, vėliau — tą patį King Kong kino filmą. Pastaruoju metu užtat jis nesklandė triumfo euforijos apimtas po didelio jų pasisekimo, o glaudžiai bendradarbiavo su Ubisoft ir leido naudotis filmo kūrimui naudota medžiaga. Tai tegali byloti vieną — žaidimas bus aukšto lygio. Tik pažiūrėkite — kur tik prisiliečia Peter‘io Jackson‘o ranka, ten gimsta stebuklas. Tikėkimės, su laiku tas genialumas neišblės, nes jau kitais metais žada pasirodyti Halo filmas, pagal vieną populiariausių Xbox žaidimų. Iš to galime prognozuoti, jog režisierius susidomėjo žaidimais ir savo talentais pasidalins su masėmis veiksmo ištroškusių žaidėjų. Taigi štai kas toks yra tas Peter‘is Jackson‘as. Štai kodėl jo inicialai net prieš patį Karalių Kongą įterpti…

Manoma, jog Kaukolių Sala tėra mitas, tačiau iniciatyvus režisierius sumano tą mitą paneigti ir saloje nufilmuoti savo naują kūrinį. Niekas nenumanė, jog saloje jie užsibus kur kas ilgiau…

Šis žaidimas turi nemažai panašumų su kitais kūriniais, su kuriais vienaip ar kitaip susijęs Peter Jackson. Pavyzdžiui, Žiedų valdovo žaidimai irgi nepasižymėjo ilga trukme, tačiau jų stiprusis taškas buvo įspūdžio faktorius. Grafika, efektai ir garsas, o kartu ir atidžiai šlifuotas geimplėjus. Šiomis savybėmis ir mūsų apkalbinėjamas žaidimas spinduliuoja. Tik šįkart pati perkėlimo forma pasirodė daug originalesnė — gauname išties neeilinį pagal filmą sukurtą žaidimą.

Tiesa, žaidimų skeptikai, teigiantys, jog išminties knygoje daugiau, bus be jokių svarstymų teisūs, tačiau šio kūrinio užtaisas yra jo prezentacija — žaidimo pasaulis jungia galybę smulkių detalių į vietą kraupią visumą ir tik pabuvoję toj laukinėj saloj suprasite, kodėl žaidusiesiems jau nebebaisūs jokie zombiai ar pamėklės iš kitų žaidimų. Ultrarealizmas? Be abejonės. Visas pasaulis aplink jus yra gyvas, bendražygiai elgiasi itin tikroviškai, o didžiausią įspūdį palieka nupoliruotos pabaisos — dinozaurai, kurie be abejonių atvaizduoti geriau nei bet kuriame kitame žaidime. Iš pirmo asmens perspektyvos regėsite visą jų didybę ir pasijusite nepaprastai maži, tų milžiniškų pabaisų priešaky. Negana to, tikroviškumo vardan jūs nematysite jokių sveikatos stulpelių, o kulkų skaičių veikėjas pasakys balsu. Neregėsite statistikos ir privalėsite visa savo esybe pasinerti į žaidimą, kad pajustumėte savo veikėją.

Vieni tai jaučia, kiti taip reaguoja pasąmoningai, bet faktas, kad progresuojant žaidime, su laiku norisi pamatyti vis įspūdingesnių vaizdų, todėl kūrėjai visą turimą vizualinį užtaisą palieka pačiam finalui. Filmas, pagal kurį sukurtas šis žaidimas, rodosi irgi sukurtas panašia formule. Deja, mūsų didžiam nusivylimui, žaidimo eigoje ištiksiantis persikėlimas iš pirmojo asmens į trečiojo perspektyvą — iš žmogaus į pačių pačiausio King Kongo kūną, yra tikrai nevykęs. Tai sugadina prieš tai turėtą įspūdį ir tiesiog lūpose sustabdo žodžius: „Tai geriausių geriausia ką man yra tekę matyti…“. Nors šioks toks paįvairinimas skamba neblogai, bet trečio asmens lygiuose juntamas neišbaigtumas yra pernelyg akivaizdus po idealių pirmo asmens lygių.

Atsidūrę saloje, kurioje laikas savotiškai užsikonservavęs, prieš džiunglėse tykančius pavojus griebsitės visų ginklų, kokius tik pajėgsite rasti. Įdomiai sugalvotas pateisinimas išmėtytiems saloje moderniems ginklams — jie buvo numesti iš lėktuvo. Tas modernumas — tik sąlyginė sąvoka. Naudositės pistoletais, šautuvais, snaiperiniais ginklais ir automatiniu Thompson. Nieko ypatingo — tokius ginklus aptiksite kiekvienoje save gerbiančioje pirmo asmens šaudyklėje. Pats įdomumas — tai ginklai, dėl kurių minėtieji atrodys išties modernūs. Kalbu apie vietinių gyventojų iš medžio ir akmens pagamintus lankus ar netgi lankus bei ietis, kuriuos patys pasigaminsite iš besimėtančių dinozaurų kaulų. Faktas, kad kulkų saujomis nežarstysite. Žaidimas lenkia link tikroviškumo, todėl šovinių visuomet truks, bus leista pasireikšti jūsų pačių išradingumui. Čia ir atsiskleidžia visas žavesys, kai suprantate, kokioje sudėtingoje situacijoje atsidūrėte.

Nederėtų užmiršti jūsų bendrakeleivių. Šie, priešingai nei daugelyje kitų žaidimų, netaps jūsų našta, kurią turėtumėte prižiūrėti ir dėl kurios kaltės dažniausiai pralaimėtumėte misijas. Šįkart tai visiškai savarankiška kompanija, kuri mokės ne tik išsisukti nuo grėsmių, bet ir gana efektingai su jomis kovoti, o negana to — bendrauti tarpusavy. Tai itin sveikintina taktika, ateities žaidimuose tikriausiai pakeisianti intarpinius filmukus taip, kaip FMV buvo pakeisti realaus laiko generuojamų intarpų. Kalbu apie puikų veikėjų reagavimą į aplinkos objektus ir tarpusavy. Operatorius, patekęs į įspūdingesnę vietą, ima aplinkui filmuoti, kiti atsargiai sėlina ir stengiasi nesukelti daug garsų. Jei pritrūksite kulkų, galėsite kreiptis į kolegą ir šis turėtų jums ginklą pametėti. Bet ne visuomet derėtų aklai kolegomis pasitikėti, nes kartais dėl baimės (o gal dėl nesklandumu geimplėjaus srityje?) ginklo jums nepametės, kas tam tikrais momentais gali reikšti tikrų tikriausią galą. Bet kuriuo atveju, gyvose džiunglėse, veikėjai atrodo nemenkiau gyvi, o tokiu būdu išlaužiamas aukšto lygio tikroviškumo faktorius.

Dėka detalizuotos grafikos ir stulbinančių garso efektų, atmosfera drąsiai gali būti prilyginama filmui, o kai kurios veiksmo scenos palieka dar didesnį įspūdį, nes veikiate patys, vietoje to, kad stebėtumėte kitų žygdarbius. Ir po viso šito streso, su laiku jums leis atsigriebti. Perimsite King Kong‘o rolę iš trečio asmens perspektyvos. Nors visa žaidimo fauna staiga išnyks, bet įvertinkite ir malonumą triuškinti lygiomis jėgomis visus tuos dinozaurus, nuo kurių ką tik bėgot, kaip velnias nuo kryžiaus. Negana to, jūsų dar laukia elementarūs galvosūkiai bei įžymiosios scenos su Džeine. Jei traktuosime tai kaip mini žaidimus — viskas tvarkoje. Tiesiog prie tokios koncepcijos kūrinio jau vien pati sąvoka „mini žaidimai“ skamba banaliai.

Poilsiui tarp įtemptų pirmo asmens scenų šios dar visai tinka, tačiau vėliau imate pastebėti nenugludintą mechaniką, be to visas žaidimo pasaulis jums atrodys visiškai linijinis ir imsite atrasti vis daugiau klaidų, kurių pirmo asmens perspektyva buvo paprasčiausiai išvengusi. Šiuo atveju drįsčiau spėti, kad kūrėjai susidūrė su įprasta jiems problema — laiko trūkumu. Žaidimas ir filmas buvo datuojami panašiu laiku, tad visko iki galo galbūt ir nepavyko sulipdyti.

Kaip ir dažnas kūrinys, taip ir šis neišsisuko nuo šiokių tokių trūkumų. Visgi užtenka pasakyti tiek, kad savo geriausiais momentais jis paliko vieną geriausių įspūdžių iš visų laikų žaidimų. Jis trumpas. Tačiau dėl tų pagrindinių scenų verta galvą pakloti…