Prieš kurį laiką nusipirkau ir peržaidžiau „Flower“. Pirkau, nes patiko tų pačių kūrėjų ( ThatGameCompany ) kurtas „flOw“. Nors jo principas buvo paprastas ir aiškus – ėsti kitus padarėlius ir taip auginti savąjį, bei viskas rėmėsi visiems gerai žinomos gyvatėlės principu, vis tiek žaidimas turėjo šarmo, sulaukė papildymo ir tebėra maloniai pažaidžiamas dėl atpalaiduojančios muzikos. Su išankstine nuomone, tikdamasis kažko panašaus, pradėjau žaisti šį pavasariui labai tinkantį žaidimuką.

Pradėkime nuo valdymo – unikalus ir išnaudoja PS3 pultelio motion sensitive funkciją. Kaip jau supratote, jis vyksta judesiais. Vartai konsolės pultelį ir spaudi bet kurį mygtuką tam, kad papūstum vėją. ( Suprask vėjas pučia – žiedlapiai skrenda greičiau, jei vėjas nepučia, jie vis tiek skrenda, tik lėtai. t.y. kabo ore ) Iš pradžių sunku orientuotis erdvėje ir sukioti pultelį, nes jokios konkrečios krypties kur skrenda žiedlapiai nematyt. Šiek tiek praktikos viską stato į savo vietas. Žaidimo principas paprastas. Vidury pievos prasiskleidžia maža gėlelė, o vėjas niekadėjas ima ir nusineša vieną jos žiedlapį. Pūsčiodami ir laviruodami mes tą lapelį nuskraidinam iki kitų gėlių, jos atsidėkodamos mums atiduoda po vieną savo žiedlapį. Taip ir ilgėja žiedlapių „uodega.. Iš pradžių viskas gerai, bet vėliau supranti, kad čia tas pats snake, tik trimatėj erdvėj. Įdomumo dalį numuša, bet nieko, tinka.

Visi 6 lygiai ( ir dar vienas su titrais ) suskirstyti į daugiau ar mažiau matomas zonas, kuriose prikėlę tam tikrą skaičių gėlių atrakiname kelią į kitą zoną. Kažkodėl prikelti reikia tik kai kurias gėles, kitos nepažymėtos spalvotu burbulu aplink vainiką. Tos, prastesnės, neturi jokios įtakos. Jas praskleisti verta tik pirmame lygyje, jei norėsit susirinkt visus trofėjus. Kiekviena didžioji lygio zona suskirstyta į dar mažesnes. Dažniausiai jos būna išdžiūvusios, išdegusios ar dar kaip kitaip negerai paveiktos žolės spalvos. Visa laimė, kad rasite keletą apsnūdusių gėlių. Praskridę įpūsite gyvybę, o kartu ir sodria žalia spalva pasidengs visa aplink esanti žolė. Efektas gražus, o sodrios spalvos tik ir skatina kuo greičiau atgaivinti žemę.

Einam toliau. Vaizdas. Jis puikus. Žolė vešli, tanki, vaizduojama dideliu atstumu. Kad tokia būtų Far Cry 2! Šitas labai patiko. Nuo vėjo ji linguoja, kruta taip, kaip ir turi. Prikišti galbūt galėčiau tik atskirų žolės stiebelių identiškumą. T.y. visi jie yra paprasti ir vienodi, tik skirtingos spalvos. Nepaisant to, žolytės tankis palieka didelį įspūdi ir klonų tiesiog nebematai. Gražiai žaidžiama su spalvomis ir apšvietimu. Kas žaidėt, tikrai prisiminsite saulę prie vėjo malūnų. Tokia įspūdinga ir ryški vakaro žara kad net prisimerkt reikėjo. Taip pat viena gražiausių vietų žaidime – lygis naktį, kuomet gaiviname aplinką ne su žiedlapiais, o su šviesa. Juodos ir baltai mėlynos spalvos kontrastas netgi akina ir niekaip nesinori pabaigti to lygio. Blankių spalvų nelabai ir rasit. Vyrauja kontrastas – tarp ryškaus atgaivinto pasaulio ir to, kurio dar nelietėt – juodo. Vaizdelis tikrai next-gen. Ne veltui žaidimas „sveria“ 700MB ( plg. „flOw“: ~150MB ).

Kitas daugelio kritikų girtas ir man patikęs aspektas – tai muzika. Pastaruoju metu pradėjau kreipt didelį dėmesį į žaidimų garsinį apipavidalinimą. Dėl to kalti Battlefield ginklų užtaisymo garsai ir geras Burnout: Paradise garso takelis. „Flower“ muzika graži, atitinka aplinkas kuriose vyksta veiksmas, o anų tikrai yra visokių. Pati melodija neįkyri, labai lengva, didelio dėmesio jai skirti nereikia, tiesiog ji tave užplūsta nuo galvos iki kojų ir gali mėgautis ir mėgautis. Garsai neįkyrūs, girdimas vėjo šniokštimas susilieja su muzika ir visa tai tampa nuostabai visuma. Tokia muzika tinka ir kasdieniam vartojimui, kai norit atsipūst po kraujo balų, smurto bei pagiežos pilnų veikėjų veidų iš eilinio „hito“. Pradėkite vertinti ir žaisti tokius žaidimus kaip „Flower“ 🙂

Nors atrodo, kad jokios istorijos čia nėra, tačiau kažkokias užuominas galime rasti. Vietoje pagrindinio meniu tėra tik stalas prie lango su gėlėmis, įkalintomis vazonėliuose. Perėjus vieną lygį šalia atsiranda kita, neprasiskleidusi gėlė. Veiksmai lygiuose įtakoja miesto panoramą, matomą per langą. Kažkaip sunku kažką konkrečiai pasakyti. Kiekvienas galime interpretuoti savaip. Pats pirmasis lygis yra gražus, spalvingas bei mielas, kokį visi ir matėme filmukuose bei paveikslėliuose. Sekantys po truputį niūrėja, kol galų gale ateina naktis ir viskas aptemsta. Pabaigoje bus nenumatytų įvykių, tačiau viskas baigsis laimingai kaip pasakose. Nepaisant to, trečią kartą jo žaisti nenorėčiau. ( Vienas kartas dėl malonumo, kitas dėl trofėjų ). Kažkokia keista atmosfera ir pati nuotaika. Nežinau, ar tokio rezultato norėjo kūrėjai, bet taip jau yra. Jei žaisiu, tai tik kokį pavienį lygį ar tik dėl muzikos. Pažiūrėjus filmukus viskas atrodo labai paprasta ir miela, bet kažkodėl šis žaidimas kartais atrodo sunkus psichologiškai. Taip buvo ir Stalkeryje ir tame pačiame Far cry 2, tik čia silpniau. Atmosfera vaidina didelį vaidmenį.

Skleisdami pavasarišką nuotaiką žaidime neužtruksite. 3-4 valandos ir žaidimas pereitas. Svarbiausias kriterijus bus valdymas. Jei greitai perprasite, greitai ir pabaigsite šį malonumą. Sudėtingumas labai jau žemas, bet tai savaime suprantama. Tai atpalaiduojantis žaidimas.

Jei įdomi situacija su trofėjais tai galiu patikinti, kad jie nesunkiai surenkami. Pasėdėsit porą valandų ir turėsit.

Galiausiai norėčiau pasakyti, kad žaidimą verta pirkti. Kaina nėra didelė ( ~27lt ). Perėję galėsit naudoti kaip atpalaiduojančią priemonę po kitų žaidimų, ar tiesiog „kaifuosit“ nuo muzikos kaip aš. Aš sveikintinai vertinu tokius žaidimus, kurie eina priešinga kryptimi nei „rimtieji“ žaidimai. Jie turi atpalaiduoti, padėti nusiraminti ir teikti malonumą ne nužudytų žmonių, o praskleistų gėlyčių kiekiu.