Tais gūdžiais laikais, kai Konami leisdavo puikius žaidimus bei šiaip buvo puiki kompanija, išėjo toks garsios frančizės žaidimas, pavadinimu Metal Gear Solid 3: Snake Eater. Tai, kaip ir byloja skaičius prie žaidimo pavadinimo, yra trečioji šios serijos dalis, išleista dar 2004 metais. Daugelis serijos fanų būtent šią dalį laiko pačia geriausia visoje serijoje.

Kitaip nei ankstesnės Metal Gear Solid dalys, kurių veiksmas vyko šaltose ir uždarose patalpose, Snake Eater perkėlė mus į džiungles. Žaidimo veiksmas vyksta Šaltojo karo metu, tiksliau 1964 metais, kažkur Rusijoje. Gauname užduotį ten surasti iš išvaduoti pagrobtą sovietų mokslininką Nikolajų Sokolovą, kuris dirba prie kažkokio slapto projekto, susijusio su branduoline energija. Aišku, tai nebūtų Metal Gear Solid, jei vos apšilus kojas siužetas kaip nors neįtikėtinai neapsisuktų ir neapverstų visko aukštyn kojom.

Pradžioje mums codecu talkinanti The Boss, pasirodo, yra grupuotės Cobra Unit narė. Grupuotės, prieš kurios narius Sneikas ir kovoja šioje frančizės dalyje. Kaip jau galima spręsti iš šaltojo karo tematikos, žaidimas yra praėjusių Metal Gear žaidimų priešistorė. Labai malonus žaidimo kūrėjų sprendimas buvo į šią dalį sugražinti ir parodyti kaip prasidėjo nepailstamojo Revolverio Oceloto kaip itin charizmatiško blogiuko personažo karjera. O pagrindinis mūsų priešas yra generolas Volginas, kuris… tiesiog nori sukelti kuo didesnį chaosą ir pridaryti kuo didesnių nuostolių. O taip pat jo globoje yra naujasis Metal Gear. Tai didelis tankas, kuris laido brandudolinius ginklus. Iš pirmo žvilgsnio nenugalimas monstras, visiško psichopato rankose…

Atmosferiškai, Metal Gear Solid , kitaip nei futuristiniai pirmtakai, primena aštuntojo dešimtmečio filmą apie Džeimsą Bondą. Šiam įspūdžiui sustiprinti, kūrėjai pasitelkė muziką, aktorių vaidybą bei romantišką meilės istoriją tarp protagonisto Sneiko ir paslaptingos agentės Evos. Bet tai tik paradinė žaidimo pusė. Viduje Snake Eater yra pakankamai realistiškas ir labai gilus stealth išgyvenimo žaidimas. Kaip jau minėjau, iš esmės didžioji žaidimo dalis vyksta sovietinėse džiunglėse. Apsuptas TIKROS gamtos su miškais, krūmokšniais, upeliūkščiais, pelkėm, tundrom ir įvairiais laukiniais gyvūnais, Sneikas turi prasibrauti pro sovietų karius kiek įmanoma tyliau, nesukeliant jokio garso ar įtarimo, visai kaip gyvatė.

Kūrėjai žaidimo aplinką pavertė interaktyvia puzle. Nori apsidairyti aplink teritoriją? Įlipk į medį! Mažėja ištvermės stulpelis? Susimedžiok maisto, medžiodamas laukinius gyvūnus ir juos valgydamas. Susižeidei? Pats išsioperuok žaizdą, dezinfekuok, jei tave pašovė, išsiimk kulką, apsirišk bintu žaizdą ir taip atgausi dalelę sveikatos. Kiekviena į Sneiką pataikyta kulka jį sužeidžia ir ją tenka operuoti. Su retomis išimtimis kiekvienas padarėlis, sliūkinantis miške gali išgelbėti tavo sveikatą laukinėse džiunglėse. Be viso to, kūrėjai daug dėmesio skyrė taip vadinamam camo indeksui, kuris rodo, kiek mes esam susilieję su aplinka. Kiekvienas karinių uniformų ir kamufliažų fetišistas turėtų dievinti šitą žaidimą, nes bet kuriuo žaidimo metu galima keistis uniformas ir Sneiko veido apipaišymus, kad geriau susilietumėm su aplinka. Žaidimo eigoje galima surasti naujų uniformų, o taip pat nemažai jų atsirakina žaidimą perėjus. Apskritai, tokio detalumo žaidimo pasauliui ir valdomam veikėjui tame pasaulyje mažai kas pasiūlė.

Viena iš pagrindinių MGS3 naujovių buvo ir taip vadinamas CQC (close quarter combat). Tai labai gili, daugelypė ir, deja, žaidime nelabai paaiškinta kovos mechanika, kuri suteikia daugybę būdų, kaip susidoroti su priešu. Galima priešą nuginkluoti pašovus jo ranką, laikančią ginklą; galima nušauti jo raciją, kad neprisišauktų pastiprinimo, galima tiesiog užsmaugti iš pasalų ir tuomet pasirinkti kokiu būdu susidoroti – žudant ar tik apsvaiginant. Nors MGS3 galima pereiti garsiai visus šaudant ir tiesiog kaip tankui prabėgant pro aplinkas, taip daryti nepatartina, nes neišvengiamai susigadins žaidimo įdomumas. Metal Gear Solid, o YPATINGAI šią dalį, reikia žaisti lėtai, įsiklausant į aplinką, stengtis pačiam tapti aplinkos dalimi, viską daryti tyliai ir pan. Deja, tai nėra labai paprasta, nes Snake Eater, greičiausiai dėl istoriškai pačio seniausio settingo, mums pasiūlo išties prastą sonar sensorių, kuris turėtų padėti suprasti, kur esti žaidimo priešai. Šis prietaisas visiškai negelbsti, o tik bereikalingai krauna baterijas, todėl žaidime yra tokių vietų, kur teks keletą kartų eiti per naują, kad tikrai pasisektų kambarį pereiti nepastebėtiems.

Tiesa, Snake Eater turi dvi versijas, kurios skiriasi pateikiamu kameros kampu. Pati pirmoji žaidimo versija buvo, kaip ir ankstesnių dalių. Ji į Sneiką žiūri iš viršaus ir priartėja kai Sneikas prisispaudžia prie sienos ar žvilgčioja iš po priedangos. Kita versija leidžia visą žaidimą matyti trečio asmens režimu. Kojimai MGS3 originaliai turėjo būti žaidimas, skirtas naujos kartos konsolėms (t.y. PlayStation 3), tačiau dėl kažkokių priežasčių jis išėjo antrajam PS, o trečio asmens kamerą galima suprasti kaip prototipą tolimesniam Metal Gear Solid 4: Guns of the Patriots žaidimui.

Aukščiau užsiminiau apie Cobra Unit padalinį. Tai yra išskirtines savybes turinčių super karių komanda, kuriai vadovauja Sneiko kovos mokytoja The Boss. Be jos šį militaristinį unit’ą sudaro keletas išskirtinių asmenybių, kuriai kiekvienai yra pavaldi kažkokia gamtos stichija, ar tai būtų ugnis, ar mašalai, ar absoliutus susiliejimas su gamta ir panašiai. Apie kiekvieną jųjų būtų galima parašyti atskiras pastraipas, tačiau jei reikėtų išskirti pora, išskirčiau šimto metų snaiperį veteraną The End, su kuriuo kova vyks trijuose miško zonose ir bus labai ilga ir įsimenanti. Kitas Cobros unit’o narys, vertas didesnio dėmesio – The Sorrow. Šioje kovoje puikiai pasimato tai, kaip Kojima įsivaizdavo, kad turėtų būti žaidžiamas MGS3. Jos metu neteisingai žaidusiems žaidėjams bus keršyjama!

Negalėčiau nepaminėti ir kito šiai serijai būdingo elemento – Codeco. Jau nuo pat pirmosios MGS dalies pokalbiai codecu su savo kolegomis nuolatos pramušdavo ketvirtosios sienos ribas ir priversdavo pasakyti „wow“. Snake Eater‘yje tokio pobūdžio pokalbių nors vežimu vešk. Su kitais veikėjais kalbėsimės apie žymius ir realius filmus, ginklų subtilybes, moralę ir taip toliau…

Stebint šį žaiimą iš šių laikų kiber-varpinės, visiškai nesijaučia, kad jam jau netgi 13 metų. Grafiškai jis atrodo tikrai geriau nei didžioji dauguma PlayStation 2 žaidimų, jis yra pakanamai ilgas ir vietomis painokas, turi gerą garso takelį ir įspūdingai gilų gameplay‘ų. Tokio didelio dėmesio valdomo veikėjo išgyvenimui žaidimų kūrėjai skiria gal tik šiuolaikiniams craftingo žaidimams, tačiau prieš 13 metų tai buvo kažkas TOKIO! Žaidžiant netgi nelabai jaučiasi, kad žaidimas būtų morališkai pasenęs. Jis labai interaktyvus, labai išdirbtas ir smagus žaisti. Nėra kito žaidimo, kuris tiek daug dėmesio skirtų mažoms detalėms.