Jis išniro iš niekur ir nustebino visą pasaulį. Šis, gal ir ne visai tikslus sakinys, nes prieš pirmosios „GOW“ dalies pasirodymą „Microsft“ marketingo departamentas visgi dirbo kažką, kuo puikiausiai apibūdina kaip tuomet jautėsi paprastas žaidėjas. Ir nors nemažai jų prieš jai pasirodant ir buvo girdėjęs apie ambicingą projektą „Gears of War“, bet kaip dažnai būna, pernelyg daug iš jo nesitikėjo. Ir veltui, nes jis pasirodęs tiesiog sudrebino žaidimų pasaulį, o šiandien pirmąją „GOW“ dalį daugelis jau laiko klasika: įtraukianti istorija, puiki grafika ir genialūs sprendimai, kurių pagalba seni dalykai buvo atrasti iš naujo – visa tai lėmė jo sėkmę ir aišku solidžią vietą žaidimų istoriją.

Po tokio pasirodymo žaidimo kūrėjams, „Epic Games“, tikriausiai iškilo lemtingas klausimas, kokį kurti žaidimą, kad būtų ne tik pakartota pirmtako sėkmė, bet ir pagerinta. Akivaizdžiai tuo metu buvo dvi galimybės: pabandyti vėl iš naujo pasinaudoti savo talentu ir atrasti kažką naujo, taip apverčiant šaudyklių žanrą aukštyn kojom arba tiesiog pasinaudoti pirmosios dalies formule, nežymiai įdėti keletą naujovių ir pabandyti parduoti seną produktą naujame rūbe. Nereikia pereiti viso žaidimo, kad suprastum, jog kūrėjai pasirinko pragmatiškąjį kelią. Dešimtiems valandų jaudinantis (jeigu esate jautrios širdies žmogus) kampanijos režimas, 10 žemėlapių daugelio žaidėjų režimui, kur dabar palaikomi net 10 žaidėjų – visa tai, nors vietomis ir pasotinta naujovėmis, bet jau pernelyg panašu į tai, ką mes jau matėme.

Bet užtenka čia tų blogų žodžių jau pačioje pradžioje, geriau pažvelkime kuo gi žaidimas visgi bando pakerėti mus. Antrosios dalies istorija prasideda praėjus šešiems mėnesiems po pirmosios dalies pabaigos. Situacija žmonėms yra tragiška. Locust tapo tokie galingi, kad gali tiesiog iš po žemių sunaikinti visą miestą, o štai prie tokio žmonijos pozicijų susilpnėjimo nepaprastai prasidėjo ir nauja liga, įvardinta kaip rūdijantys plaučiai. Ore tvyrant baim, kad Locust gali nušluoti paskutinįjį Jacinto miestą, į pagalbą yra pasikviečiamas žymusis Marcus Fenix, o kartu su juo ir Dominic Santiago. Dabar žmonijos laukia paskutinysis mūšis prieš Locust ir jų ateivių draugelius. Todėl, kaip jau supratote, pagrindinis akcentas visame žaidime šįkart bus išgyvenimas. Nors mėgstantys jausmingas dramas čia irgi kažką ras: bus ir šeimos dramų, ir mirčių ir net meilės istorija. „Epic Games“ pasirodo spėriai mokosi iš Holivudo.

Kalbėdami apie „gameplėju“, pamiršime tokį žodį kaip naujovė, nes viskas čia po senovei. Tiesa, tikri serijos fanai turėtu pastebėti keletą skirtumų: patobulinta priedangos sistema, šiek tiek perdirbti ginklai, kas padarė juos gerokai labiau subalansuotus. Kita sritis, kur kūrėjai šiek tiek prikišo savo rankutes – tai bendražygių atgaivinimo sistema. Dabar jūsų kovos draugai ne tik gali jus pagydyti, bet jums tereikia paspausti A ir galėsite sužeistas priartėti prie savo bičiulių daug greičiau. O jau jie pasistengs, kad jūs ten mirtinai nenukraujuotumėt. Visi šie patobulinimai labai sveikintini žaidime ir tikrai įneša sveiko balanso, ypatingai žaidžiant didesnio sudėtingumo lygyje. Bet ar juos galima vadinti naujovėmis, kuomet pats „gameplėjus“ yra praktiškai identiškas pirmajai daliai?

Būta pasikeitimų ir jūsų ginklų arsenale. Nors senas geras šturmo šautuvas liks pagrindinis jūsų draugas ilgoje ir negailestingoje kovoje prieš Locust, bet jūsų pasimėgavimui kūrėjai įdėjo keletą naujų dalykų, kurių vienas įdomiausių – liepsnosvaidis (kas čia atsitiko, jau antrasis žaidimas per mėnesį, kuriame liepsnosvaidis – didelė naujovė). Jo veikimo nuotolis yra palyginti nedidelis, bet tokiose situacijose, kuomet didesnė Locust dalis susigrums dėl vietos kuo arčiau jūsų – jis taps nepamainomas. Taip pat arsenale atsirado keletas naujų sunkiųjų ginklų, tokių kaip mulčiuoklis (su kuriuo galima „numulčiuoti“ daug priešų vienu metu), o granatos buvo šiek tiek patobulintos – dabar jos gali būti prilipdytos prie kokio nors paviršiaus ir virsti minomis. Jų yra irgi atsirado kelių rūšių: pirmosios išleidžia nuodingąsias dujas, o kitos duoda stiprų vienkartinį smūgį, kuris trumpam išverčia aplink esančius priešininkus iš kojų. Visa ši nauja ginkluotė tikrai sveikintina, o svarbiausia – ji puikiai įsipina į daugelio žaidėjų režimą.

Visas prieš tai mano tekstas buvo sutelktas į pasakojimą apie tai, kiek naujasis žaidimas buvo panašus į senąją dalį (turbūt aš nejučia per daug tikėjausi kažko naujo), bet bent jau vienoje srityje tokių žodžių ištarti pernelyg daug nereikės. Tai vietovės. Jeigu pirmoje dalyje mes daugiausia kovojame sugriautuose miestuose ir aplūžusių paminklų šešėlyje, tai naujoje dalyje veiksmų gerografika gerokai plečiasi. Pirmiausia gerokai padaugėjo atvirų lygių ir požeminių tunelių. Antroje dalyje mes pamatysime tikrai daug: nuo snieguotų kalnų viršūnių iki tokių didelių monstrų, kad jų sunaikinimo procesas vyks iš vidaus. Teks netgi retkarčiais pasivažinėti, nors dėl gan prasto valdymo, mes džiaugiamės kad tokių situacijų bus tikrai mažai.

Dar pirmoje dalyje turėjome išmokti amžiną „Gears of War“ pamoką – jis geriausias, kai draugas žaidžia kartu. Šią tendenciją „Epic“ nusprendė išlaikyti ir toliau, bei pasiūlė keletą papildomų funkcijų, kurios turėtų pagerinti mūsų galimybes pasikviesti draugus į žaidimą, dar daugiau, dabar du atskiri žaidėjai turi galimybę nusistatyti sudėtingumo lygį pagal savo poreikius ir sugebėjimus. Nemažai naujovių buvo įdiegta ir į daugelio žaidėjų režimą, kuriame be 10 žaidėjų palaikymo, atsirado ir nemažai naujų modų. Bet didžiausia ir svarbiausia idomiausia naujovė, apie kurią verta pakalbėti daugiau – tai „Horde“ režimas. Iš esmės jis gali būti įvardintas kaip vieno ir daugelio žaidėjų režimų maišalynė, o svarbiausia – labai gera maišalynė.

Šiame režime, mes turime surinkti penkių norinčių save išbandyti vyrukų kompaniją ir atremti įvairias Locust puolimo bangas. Jeigu jame mirštate – tai ne bėda, kadangi kol lieka gyvas bent vienas žaidėjas iki raundo pabaigos, jūs atgyjate ir toliau galite tęsti Locust naikinimą. Tačiau kuo toliau jūs šitaip laikotės, tuo stiprėja ir daugėja priešų. Apibendrinant galima pridurti, kad šis režimas yra nepaprastai įtraukiantis, o ypatingai žaidžiant su gerais draugais. Bet jeigu jūs kartais neturite interneto ryšio, tai „Epic“ siūlo išeiti ir jums: kiekvienas daugelio žaidėjų režimas (išskyrus „Horde“) palaiko botų (kompiuterio valdomų priešininkų) galimybę. Tad niekad nežaidę su kitais žaidėjais, jūs galite pasinaudoti jais kaip treniruote, tuo labiau, kad jie sąlyginai gerai atkartoja tikrų žaidėjų veiksmus. Rekomenduojame.

Kalbant apie grafinę žaidimo pusę – tai ji puiki. Jau pirmoji dalis žavėjo įspūdingais vaizdais, o antroji nė neketina nusileisti šioje srityje ir mums siūlo akis paganyti dar gražiau išbaigtose vietovėse, kuriose supranti – „Unreal Engine“ tikrai galingas įrankis. Apskritai, pačioje pradžioje aš pernelyg daug skyriau dėmesio žaidimo panašumui į pirmąją dalį. Ir tai tiesa, žaidę abi dalis tą be jokios abejonės pastebės. Tačiau tai nėra taip jau blogai, tuo labiau, kad pirmoji tikrai buvo savo srities šedevras. Todėl „Gears of War 2“ apsiginklavęs sėkminga pirmojo formule ir keleta naujovių, kad serijos fanai pernelyg nebumbėtų, vėl bando šturmuoti žaidimų padangę. Iš dabartinių pardavimų galime spręsti, kad ši užduotis jam sekasi tikrai neblogai. O mes pasakysime tik vieną dalyką – rekomenduojame.