Prologas

Aš esu garantuotas, kad kiekvienas jūsų yra žaidęs ar bent jau girdėjęs apie žaidimų seriją pavadinimu : „Metal Gear Solid“. Galbūt vieni iš jūsų iki šiol mano, kad labiau komplikuotos, kvailos, it devyniasdešimt devynių beždžionių, parašytos istorijos nėra niekur regėję, o likusi dalis, galbūt, mano, kad tai žaidimų industrijos perlas. Kad ir kaip ten, „Metal Gear Solid“ (toliau: „MGS“) kažkada buvo atraminis pradžios taškas sėlinimo/veiksmo žaidimams ir produktas, kurio kokybės, visais kriterijais, ignoruoti negalėjo niekas.

Ir kaip gera žinoti, kad ta pati kokybės kartelė, egzistavusi dar prieš dešimtį metų, per tą laiką nė trupučio nenusileido žemyn. Net jei žaidimas buvo kuriamas nešiojamai konsolei.

Meilės laiškelis fanams (SPOILER ALERT)

Kaip bebūtų keista – vienintelė vieta, kurioje būtų galima rasti problemų yra žaidimo istorija, o tai ypatingai nebūdinga „MGS“ serijai.

Istorija čia pasakojama panašiu būdu, kaip seniau „PSP“ konsolėje pasirodžiusiame „MGS : Portable Ops“ žaidime – komiksų stiliaus, menkai animuotais, įgarsintais video intarpais. Žinoma, tai nėra pats blogiausias variantas, tačiau tai atima didelę dalį žavėsio, kurį turėjo „MGS4“. Kad šiuos video intarpus būtų įdomiau žiūrėti, kūrėjai juos padarė interaktyvius, tai reiškia, kad jums neteks vien tik žiopsoti į konsolę, mat tam tikru momentu ekrane pasirodys mygtuko ikona, kurią paspaudus galėsite kontroliuoti tam tikrą intarpo vietą. Tokių mažų atnaujinimų pilna, bet jie nėra ypatingai įdomus ar stebinantys. Tikriausiai todėl kūrėjai ėmėsi ieškoti būdų, kaip nustebinti žaidėją, primėtant įvarių posukių Snake‘o istorijoje.

Nenupasakodamas dalies „MGS3“ žaidimo istorijos, pradėti pasakoti apie „Peace Walker“ istoriją negaliu, mat šie žaidimai glaudžiai susiję. Tad jei dar nežaidėte „MGS3“, – eikite, padarykite tai dabar. Tai buvo geriausias „MGS“ serijos žaidimas (istorijos aspektu) ir jį praleisti būtų pati nuodėmingiausia nuodėmė.

„Peace Walker“ žaidime tęsiame Snake‘o istoriją po „MGS3“ ir „MGS : PO“ įvykių. Visi, kas žaidėte „MGS3“, tikriausiai puikiai atsimenate emocionalią ir labai stiprią žaidimo pabaigą, kūrėjų gebėjimą žaisti žaidėjo jausmais ir priversti jį atlikti vieną emocionaliai sunkiausių veiksmų žaidimų istorijoje. „MGS3“ žaidime Snake‘ui teko nušauti savo mokytoją, po kurios sparnu jam teko augti ir suvokti gyvenimą. Atrodytų, tai buvo gražiausia, visko užbaigimo jausmą dovanojanti pabaiga, tačiau būtent „Peace Walker“ tą jausmą sutrypia, sudegina ir išmeta lauk.

„Peace Walker“ pradžioje mes sužinome, kad The Boss („MGS3“ pabaigoje žuvusi veikėja) vis dėlto yra gyva. Snake‘ą tokia žinia pribloškia, tad jis puola į ilgą informacijos ieškojimą. Toks, iki šiol puikiai sustyguotos, istorijos posūkis iš pažiūros yra baisiausiai lėkštas ir atrodo kaip pigus būdas bandant ištempti serijos istoriją, idant gerokai „pamelžti“ fanus. „Peace Walker“ pabaiga tokią nuotaiką kiek pataiso, tačiau neįmanoma atsikratyti jausmo, kad viskas pernelyg „pritempta“.

Tiesa, jei nekreipsite dėmesio į pastarąją problemą, jus pasitiks įdomūs veikėjai ir geras įgarsinimas, ir visa kita, kas būdinga „MGS“ serijos žaidimui. Tai jau tapo tradicija, kad „MGS“ žaidime turi būti ir graži mergina, kuri kartais tiesiogiai, kartais netiesiogiai, lydi Snake‘ą. „Peace Walker“ turi Paz (ispaniškai „Taika“). Merginą, kuri pradžioje supažindina Snake‘ą su informacija, kad Big Boss dar gyva, ir žaidimo metu bendradarbiauja su mūsų veikėju. Aišku, tai nėra antroji Eva („MGS3“ veikėja), bet tai suteikia šiokį tokį nostalgijos žiupsnelį protui.

Iš tikrųjų, „Peace Walker“ visumoje yra labai panašus į vieną didelį nostalgijos žiupsnį. Kurį mylėti, žinoma, gali visi, tačiau labiausiai ji pamils seni „MGS“ fanai, kad ir kaip buvo bandyta istoriją paversti prieinama visiems. Šiuo aspektu Hideo Kojima pats sau išsikasė duobę – jo parašyta istorija per daug komplikuota.

Technologijos

Džiugu, kad istorijos problemas labai lengvai užgožia pats žaidimas. Žaidimo mechanika (angl. „Gameplay“ ) čia visa galva aukščiau nei prieš kelis metus „PSP“ konsolėse besisukusio „MGS : PO“. Grafika – vienareikšmiškai geriausia, kokią tik regėjote savo „PSP“ ekrane, o valdymas, įpratus – beprecedentiškai malonus.

„MGS“ serijos žaidimai iki šiol puikiai pažįstami kaip žaidimai, kurie sava detalizacija pralenkė visus kitus. Dėmesys kiekvienam mažam žaidimo trupinėliui buvo vienas kūrėjų kozirių. „Peace Walker“ tokių detalių pilnas. Jų stulbinančiai daug. Iš tiesų, jų daugiau nei „MGS4“ žaidime, mat „Peace Walker“ tiesiog pulsuoja įvairiais bonusais, slaptais lygiais, atrakinamų ginklų skaičiumi ir meile kiekvienam pikseliui.

Žaidimo mechanika beveik nepasikeitusi po „MGS4“. Kamera veikėją seka lygiai tokiu pačiu atstumu, kaip ir pastarąjame žaidime, judėjimo galimybės išliko beveik identiškos. Tiesa, atsirado įdomių, naujų galimybių. „Peace Walker“ skatina dažniau griebtis artimos kovos veiksmų, kurie senesniuose žaidimuose buvo sėkmingai ignoruojami. Čia jie veikia žymiai efektyviau ir netgi turi „combo“ sistemą, su kuria įmanoma sujungti įvairių judesių derinius, galinčius įveikti net tris veikėją apsupusius priešus. Tai sveikintina, mat „Peace Walker“ teks dažnokai susitikti su priešu netolimu atstumu. Dar vienas įdomus dalykas – ar sėlinimo žaidimuose, dažnai tekdavo būti pastebėtam dėl to, kad patruliuojantis žmogysta pastebėdavo Tavo prieš tai paklotą jo draugą? Dažnai. Užtat „Peace Walker“ turi vieną labai įdomią priemonę likviduoti tokio tipo klaidoms. Priemonę, kurią žaidime žaidėjai taip pamilo ir taip dažnai naudojo, jog ji beveik tapo žaidimo veidu. Tai įmagnetintas, savaime prisipučiantis, balionas, kuris, prikabinus prie priešo kūno, pakyla. Ore jį pasitinka CŽV lėktuvas, o balionas su nelaimėliu tiesiog prilimpa prie jo. Skamba kiek vaikiškai ir kvailai, tačiau tai puikiai veikia žaidime.

„MGS“ žaidimai tapo įsimintini ir dėl savo bosų, su kuriais kovoti tekdavo netgi pačiais keisčiausiais būdais, kaip atminties kortelės išėmimas iš konsolės. „Peace Walker“ šiuo aspektu kiek nuvilia, mat bosai čia ne margu charakteriu trykštantys individai, o įvairios mechanizuotos, aukšto lygio technikos priemonės. Įvairūs, masyvūs tankai, sraigtasparniai, skraidantys įrenginiai. Žinoma, kovos su jais, toli gražu, nėra nuobodžios. Bosai, kaip ir senesniuose serijos žaidimuose, čia visiškai nenuspėjami. Ir stebinančiai kolosalūs. Niekas negalėtų patikėti, kad tai telpa į „PSP“ ekraną.

Kaip jau spėjau paminėti – grafika čia nuostabi. Kadangi veiksmas vyksta po „MGS3“ žaidimo pagrindinių įvykių, matysime daug džiunglių ir miškų. „MGS3“ sugebėjo tokias vietoves parodyti visu grožiu. Su judančiomis žolėmis, gyva ir kvepuojančia fauna. Tačiau perėjęs „Peace Walker“, galiu drąsiai teigti, kad čia jos dar gražesnės ir gyvesnės. Kūrėjai sakė, kad iš „PSP“ konsolės išspaus viską. Išspaudė. Gražiau „PSP“ ekrane nebūna. Tekstūrų kokybė, apšvietimas ir animacija čia aukščiausio lygio.

Iš tiesų nupasakoti visko, kas yra vieno žaidėjo režime, tiesiog neįmanoma. Tai ypatingai didelis žaidimas, o nešiojamai konsolei, tai jau neįsivaizduojamai didelis žaidimas.

Reziumuodamas techninius žaidimo aspektus, galiu pasakyti, kad tai visa geriausia, ką turėjo „MGS : PO“, sukrauta į vieną didelį tortą, ant kurio, vietoje vienos vyšnios, užversta tona (vyšnia = įvairūs, malonūs atnaujinimai/priedai). Ir niekam nerūpi, ar jis turi mikroskopinių įtrūkimų, nes per vyšnias nesimato.

Draugai

„Peace Walker“, skirtingai nei kiti „MGS“ žaidimai, turi ir co-op režimą. Jis vertas didžiausių pagyrų, nes paprasčiausiai yra geriausias nešiojamoje konsolėje, toks geras, jog tektų rekomenduoti pereiti visą žaidimą būtent co-op režimu su draugu. Čia panaši situacija kaip ir su „Resident Evil 5“. Žaisti su draugu „Peace Walker“ yra ir smagiau, ir naudingiau, ir visaip kaip geriau.

Co-op režimu galima žaisti dviese, tačiau jei užstringi kovoje su bosu, – prisijungti gali dar trys žaidėjai. Tai reiškia, kad daugiau niekada neteks, užstrigus tam tikroje vietoje, numesti žaidimo į šalį. Kiekvieną atskirą misiją taip pat galėsite peržaisti co-op režimu siekiant trumpesnio įveikimo laiko ir įvairių bonusų. Ne paslaptis, kad „MGS“ žaidimuose dažnai tenka rankioti įvairius dalykus, kaip amuniciją ar įvairius maisto produktus (reikalinga atstatyti gyvybėms), tad visa, ką rasite misijos metu su šalia žaidžiančiu draugu, pasidalinsite į dvi lygias dalis. Co-op integruotas į žaidimą labai protingai, o svarbiausia – jis veikia taip gerai, kad vienam žaisti tampa nebeįdomu.

Po „MGS4“ daugelio žaidėjų režimo, kuris buvo kiek nevykęs ir didelio populiarumo nesusilaukęs, „Peace Walker“ co-op režimas yra netikėtas džiaugsmas, nesvarbu, kad kartais jis atrodo tiesiog būtinas, mat žaidžiant sunkesniu sudėtingumo lygiu tenka dažnai užstrigti vietose, kurias įveikti įmanoma tik su draugu.

Epilogas

„Peace Walker“ yra keistas žaidimas. Keistas dėl savo didelių pretenzijų, kurias visai neseniai reiškė, sakydamas, kad bus „didžiausias“ serijos žaidimas. Keistas dėl kiek nuviliančios istorijos ir ypatingai gero „gameplay‘ėjaus“. „MGS“ serijoje viskas, ką čia paminėjau, visad buvo atvirkščiai, o čia – aukštyn kojomis. Ir tai nėra blogas dalykas, mat kūrėjų ketinimus labai lengva suprasti. Tai žaidimas „MGS“ fanams, kurie pavargo nuo amžinų posūkių Snake‘o asmeniniame kare su savimi ir jį supančiais veikėjais, tačiau nori jį dar kartą išvysti, nori paskutinį kartą pasileisti į dar vieną sprogimų ir konspiracijos kupiną nuotykį, po kurio galėtų sedėti išsišiepę ištisą savaitę, nes jų pilvai dar niekada nebuvo prikimšti tokios nostalgijos. „Peace Walker“ yra Snake‘o karo pacifistams, norintiems atiduoti jam paskutinę pagarbą, o praeiviams jis tik puikus „PSP“ žaidimas su milžiniška išliekamąja verte.