Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2010/02. Teksto autorius: Kyo
Neišeina šį kartą sugalvoti kokios nors įspūdingos bei įtraukiančios antraštės arba išspausti iš savęs kokio patrauklesnio įžanginio sakinio. Kaltas dėl to, tikriausiai, esu aš pats, nes jau seniai turėjau parašyti recenziją apie kurį nors Runaway žaidimą, o darau tai tik dabar, sulaukęs trečiosios šios serijos dalies. Patikimi šaltiniai sako, kad ši dalis taip pat yra ir paskutinė. Todėl galvoje chaosas, norisi kaip nors susisteminti savo mintis ir vienoje recenzijoje ne tik pristatyti Tau naująją Runaway dalį, bet kartu apžvelgti ir visą seriją.
O viskas prasidėjo dar… Jau neatsimenu, kuriais metais. Bet tikrai gerai atsimenu, kad prasidėjo nuo vieno šauniai susukto Runaway: The Dream of the Turtle (antroji serijos dalis) reklaminio filmuko, kurį radau viename iš seniau leisto „PC Klubo“ diskų. Tiesą sakant, minėtasis filmukas mane tuo metu taip sužavėjo, kad ėmiausi visur ieškoti ir paties žaidimo. Deja, jis dar nebuvo išleistas, bet užtai suradau ir sužaidžiau pirmąją serijos dalį — Runaway: A Road Adventure. Sunku apsakyti, kokias geras emocijas tuo metu sukėlė šis žaidimas… Šiuo metu galiu drąsiai sakyti, jog mano mėgstamiausi „kvestai“ yra trys: Full Throttle, The Longest Journey ir minėtoji pirmoji Runaway dalis. Kas galėjo pagalvoti, kad kažkokia ispanų žaidimų kūrėjų studija Pendulo Studios ims ir sukurs tokį gerą, kokybišką ir visiškai neįprastą nuotykių žaidimą, kuris dar vėliau išsirutulios į trilogiją. Aišku, tolesnės serijos dalys, o tarp jų ir Twist of Fate, neprilygsta pirmajai, tačiau žaisdamas vis tiek negali nepastebėti savito kūrėjų stiliaus ir gerokai laisvesnio, nesuvaržyto požiūrio į „kvestus“.
Pabėgimo pradžia
Nors paskutinė trilogijos dalis A Twist of Fate ir gali būti laikoma gan savarankišku žaidimu, atsigręžti į jos pirmtakus vis dėlto reikėtų. Pirmą kartą susipažinti su pagrindiniu serijos veikėju Brajenu Basko žaidėjai galėjo dar 2003 metais. Pažintis tuo metu buvo tikrai neįprasta, nes pirmoji trilogijos dalis pristato Brajeną kaip eilinį fizikos studentą ir moksliuką, netgi nevykėlį, kuris vieną vakarą visiškai atsitiktinai sumano grąžinti į vietinę biblioteką knygą ir tokiu būdu įsitraukia į pavojingą aferą.
Sutik, kad matyti žaidimo herojų — silpną, lengvai palaužiamą, akiniuotą ir skaudžiai realistišką — yra kiek neįprasta. Ypač kai jis turi kovoti su ginkluotais mafiozais, kurie tarsi pasiskolinti iš Holivudo filmavimo aikštelės. Tačiau pirma žaidimo dalis neakcentuoja, jog Brajenas nevykėlis, o netgi priešingai, parodo jo permainą, pasikeitimą bei pastangas išgelbėti ir taip įtikti iš pirmo žvilgsnio nepasiekiamai merginai Ginai Timins. Bet ši originali istorija turbūt nebūtų taip suspindėjusi, jei ne kūrėjų pastangos sukurti labai patrauklią aplinką ir atmosferą, kuri tiek 2003 metais, tiek dabar yra ne kas kita, kaip šviežio oro gūsis tiems, kas ilgisi senų gerų LucasArts „kvestų“. Lyg to būtų maža, Pendulo Studios pasirūpino tikrai išskirtiniu garso takeliu (kuriam priklausė ir iki šiol mano klausoma Liquor daina Ranaway) bei veikėjų įgarsinimu. Beklausant žaidimo personažų atsiranda savotiškas prieraišumas, nes visi jie kalba kaip paprasti, savi žmonės, įsprausti į pačių netikėčiausių situacijų rėmus. Ko gero, tai ir buvo Runaway: A Road Adventure sėkmės formulė.
Tarpinė stotelė
Po tokio sėkmingo pirmosios dalies starto visi tikėjosi dar geresnės ar bent jau tokios pat geros antros dalies, tačiau, kad ir kaip būtų gaila, Pendulo Studios ne visai išpildė gerbėjų lūkesčius. Runaway: The Dream of the Turtle nuo pat žaidimo pradžios įžūliai demonstravo visiškai pasikeitusį Brajeną. Iš pradžių kūrėjams dar gana gerai sekėsi kurti ir išlaikyti intrigą, plėtoti istoriją, bet vėliau viskas kažkur netikėtai išgaravo ir iš žaidimo liko tik nuostabus grafinis apipavidalinimas, puikus įgarsinimas ir stiprus garso takelis. Nepaisant to, antroji trilogijos dalis gan ilga ir siūlo nemažai įsimintinų galvosūkių bei kurioziškų situacijų, tik gaila, kad visas teigiamas emocijas šluote nušluoja tai, jog nėra pabaigos. Ir kas galėjo pagalvoti, kad būtent Pendulo Studios sukurs žaidimą su vadinamuoju cliffhanger… Daugelis žaidėjų nekentė kūrėjų už tai, tačiau yra, kaip yra. Belieka mėgautis tuo, ką turime.
Lemiamas pabėgimas
Ir štai priėjome trečiąją serijos dalį. Tiesą sakant, žaidimu likau ir patenkintas, ir šiek tiek nusivylęs. Pasitenkinimą, aišku, lėmė tai, jog šioje dalyje ne tik stengiamasi sugrįžti prie pirmojo Runaway šaknų, bet ir kaip galima daugiau išsrėbti antroje dalyje privirtos košės. O nepasitenkinimas kyla todėl, kad prie paskutiniojo trilogijos žaidimo įgarsinimo kažkodėl dirbo kiti aktoriai (ypač erzina tai, jog net Brajeną bei Giną įgarsino kiti) ir pats žaidimas tapo pastebimai trumpesnis ir paprastesnis. Daug paprastesnis. Žinoma, naujovės ir įvairūs patobulinimai — gerai, bet akivaizdu, kad jie buvo skirti naujiems žaidėjams, savo pažintį su Runaway trilogija pradedantiems nuo paskutinės dalies. Nesiginčiju, toks dalykas įmanomas ir nieko čia baisaus, tačiau vėlgi, ką daryti su serijos gerbėjais? Matyti, jog kūrėjai nėrėsi iš kailio kurdami pačias netikėčiausias situacijas ir kuo įmantresnius pasiteisinimus dėl to, kas dėjosi antroje dalyje, bet ar to užteks, priklauso tik nuo konkretaus žaidėjo.
Tamsesnis tonas
Įdomu tai, kad kiekvienoje trilogijos dalyje kūrėjai akcentuoja skirtingus dalykus. Pirmoje dalyje tai būtų Brajeno virsmas iš kuklaus moksliuko į savimi pasitikintį, neturintį kompleksų vaikiną. Antroje — kažkoks vidinis savęs ieškojimas, mistika, šiek tiek tamsesnis humoras ir puikus pavyzdys, kaip labai kartais pasikeičia žmonės. O trečioje — dar tamsesnė ir brandesnė tema, analizuojanti tų pačių veikėjų kovą su dar stipresniais priešais ir neteisingai apkaltinto Brajeno bandymus pabėgti nuo jam primestų kaltinimų.
Ką čia ir kalbėti… A Twist of Fate netgi prasideda Brajeno laidotuvėmis, kurias, kaip paaiškėja visai netrukus, jis tik inscenizavo, norėdamas įspėti savo merginą Giną ir sudaryti sau palankias sąlygas ištrūkti iš psichiatrinės ligoninės, į kurią buvo įgrūstas už tariamą antros dalies veikėjo nužudymą. Štai taip kūrėjai bando sujungti antrosios dalies palaidus galus su trečiosios siužetu, kuris, turiu pripažinti, pasuka visai netikėta linkme. Brajenas žaidime gerokai brandesnis, sumanesnis, bet tai neišvengiama, nes to reikalauja naujos susiklosčiusios aplinkybės.
Permainos
Pirmas dalykas, kuris krenta į akis įsijungus žaidimą, — nuosavas profilis. Nuo šiol įsijungęs žaidimą gali susikurti profilį, parinkti jam paveiksliuką ir saugoti savo individualų žaidimą. Ypač įtariems ir nepatikliems žaidėjams yra siūlomas netgi slaptažodis! Bet kur kas reikšmingesnė žaidimo naujovė yra galimybė valdyti Brajeno merginą Giną. Galbūt taip yra todėl, kad Twist of Fate — pirma trilogijos dalis, kur Gina nėra pagrobiama.
Žaidime Tavęs laukia šeši skyriai, kuriuos reikės įveikti tiek žaidžiant Giną, tiek Brajeną. Abu veikėjus tenka valdyti maždaug po lygiai, todėl didelis pliusas yra tas, kad šioje dalyje žaidėjas sužino gerokai daugiau apie Giną. Taip pat nuo šiol nuspaudęs atitinkamą klavišą pamatysi, kuriuos daiktus ar aplinkos detales tikrai gali apžiūrėti arba paimti, nes pirmuose žaidimuose pasitaikydavo keblių situacijų vien todėl, kad kažko nepamatei ar nesugebėjai paimti. O jei to bus maža, kūrėjai pusiau rimtai, pusiau juokais siūlo specialų pagalbos mygtuką, kurį nuspaudus pateksi į nupieštą Pendulo Studios biurą . Čia sėdės vienas ankstesnių dalių veikėjas ir mėtys įvairias užuominas, kurios net ir patiems nenuovokiausiems turėtų nušviesti kelią.
Nepriekaištingas stilius
Kūrėjai puikiai padirbėjo ne tik prie itin dailaus animuoto žaidimo stiliaus, bet ir prie smagių vaizdo intarpų, kurių gausiai „prifarširuotas“ kiekvienas žaidimo skyrius. Taip pat labai malonu vėl išgirsti Vera Dominguez, kuri atliko ir šitos, ir pirmųjų dalių pagrindines dainas. Širdį glosto ir tai, kad čia panaudoti kai kurie originalūs pirmosios dalies sprendimai, pavyzdžiui, pagrindinio veikėjo idėja arba planas, kuris žaidėjo inventoriuje atsiranda kaip daiktas, susidedantis iš skirtingų dalių, ir kurį reikia įgyvendinti.
Žodis ne žvirblis
Gerai žinau, jog kartais vieno ar kito žaidimo įvertinimas gali atitinkamai paveikti tiek serijos gerbėjus, tiek kitus žaidėjus, kurie nagais ir dantimis gina savo mėgstamus žaidimus ir pyksta, kai kiti būna įvertinti geriau už jų mėgstamiausiuosius. Tačiau neverta pamiršti, kad skirtingi žaidimų žanrai turi ir skirtingus vertinimo kriterijus: tarkime, lenktynių žaidime nebūtinai turi būti istorija arba siužetas (nors jei ir yra, tai tikrai ne kaip svarbiausia dalis), o štai veiksmo, vaidmenų žaidimuose arba „kvestuose“ be geros istorijos — nė žingsnio. Taigi šį kartą vertindamas paskutinę Runaway trilogijos dalį aš atsižvelgiu ir į ankstesnius žaidimus, be kurių tikrai nebūtų sukurtas šis. Ir kas žino, galbūt būtent Tu dabar ar kada vėliau įsimesi PC Gamer diską ir pasižiūrėjęs šiuo atveju trečiosios žaidimo dalies klipą užsikabinsi, ir atrasi šią nuostabią seriją, kaip tą kažkada padariau aš.
