Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2009/08. Teksto autorius: JcDent

Jei manytume, kad žaidimai gali kurti šeimas kaip kokioje trečiarūšėje „muilo operoje“, tai Damnation būtų to padarinys. Tarkim, Gears of War prisigėrė ir „permiegojo“ su Prince of Persia, o mamytė būdama nėščia gėrė dyzeliną su pesticidais ir dar gal kokį kartą kitą pasivaikščiojo Černobylyje. Vaikelio nemylėjo niekas — nei tėveliai, nei žaidėjai, nei kritikai.

Amerikos pilietinis karas Damnation žaidime užsitęsė daugybę metų. Tiksliai net nežinoma kas, kaip ir kodėl įvyko, nes daug žodžių yra svaidoma nepaaiškinant, ką jie reiškia. Akivaizdūs keli dalykai. Indėnai naudojo magiją. Garo technologijos pasiekė didelį išsivystymo lygį. Galiausiai atsitiko taip, kad karui ginklus tiekęs pramonininkas Preskotas nusprendė, jog galėtų ir pats užgrobti šalelę kitą. Jo robotų, milžiniškų savaeigių patrankų ir kovinių narkotikų prikimštų „psichų“ armijos žengia per Ameriką vedamos žavių merginų ir su vienu nindze priešakyje. Jam priešinasi kažkokia grupelė žmonių, kuriai vadovauja Hamiltonas Rurke.

Šis žaidimas kilo iš Unreal Tournament 2004 modifikacijos, kuri taip niekad ir neišvydo dienos šviesos: ji pralaimėjo konkursą Make Something Unreal puikiam kariniam žaidimui Red Orchestra. Buvo žadami akrobatiniai judesiai, steampunk ginklai ir dvasinės galios. Paveikslėliuose jis atrodė visai neblogai, vertinant pagal UT 2004. Kūrėjai nusprendė vystyti idėją ir pagaliau sukūrė komercinį žaidimą.

Jame daug kas matyta. Pakeisti kovos režimą į navigacijos buvo galima Assassin‘s Creed. Damnation abu jie labai nevykę. Kūrėjai gyrėsi, jog prieš save galėsi matyt visą lygį, kad ir koks jis būtų didelis. Na, taip ir yra. Visa bėda, kad jame nėra tokios judėjimo laisvės kaip Assassin‘s Creed. Jis labiau primena pirmąjį Prince of Persia — yra vienas teisingas kelias. Tik, kitaip nei PoP, jis čia nėra matomas. Ir nėra taip sklandžiai įpintas į aplinką, kaip minėtuose Ubisoft žaidimuose ar Mirror‘s Edge.

Kita dalis yra šaudymasis. Dar niekas Unreal 3 varikliu nesugebėjo šitaip sumauti šaudymo, kaip Damnation. Atrodo, viskas bus kaip Gears of War, bet vis tiek jausmas kažkoks netoks, priešai smulkučiai. Į galvą pataikyti galima dažnai, bet tai nėra efektyvu ir smagu, kaip kad kituose žaidimuose. Granatos veikia nemaloniai.

Nors aplinkos turėtų perteikti steampunk pasaulio atmosferą, su didžiuliais fabrikais ir masyviais kraštovaizdžiais, viskas atrodo nykiai ir grūdėtai. Vieninteliai interaktyvūs aplinkos elementai yra langai, pro kuriuos veikėjas gali šokinėti. Tiesa, gana įdomi veikėjų apranga. Pats Hamiltonas yra kažkoks kaubojaus, karininko ir komandoso mišinys. Kompanionės apranga vargiai ką tepridengia, bet čia tikriausiai UT2004 įtaka. Tiesa, modifikacijoje ji labiau priminė indėnę, o čia… Na, amerikiečiai gi nesugeba susitapatinti su niekuo, kas nesituština ereliais ir kurių kraujas nėra mėlynai raudonai baltas.

Nepamirškime scenų su gariniais motociklais, kuriems gravitacija nėra privaloma. Rimtai, čia įsigudrinus galima ir lubomis pasivažinėti — toks šis žaidimas siaubingas. Aišku, kitomis sąlygomis gal ir būtų malonus toks dalykas, bet motociklas atrodo kaip žeme slystantis plytos gabalas — į aplinkos veiksnius visiškai nereaguoja.

Visas internetas klykia, kad šis žaidimas yra baisus. Ir internetas šį kartą neklysta! Šis žaidimas yra tikrai nevertas pinigų ir dėmesio. Jo net neverta iškeisti į kokį senesnį žaidimą. Laukinius Vakarus geriau perteikė Call of Juarez (akrobatiką irgi), lakstymą — Assassin‘s Creed, šaudymą — Gears of War. Ir jų istorijos kur kas malonesnės. Pralaimi jie tik dėl moterų nuogybių.