Paskutinį dešimtmetį žaidimų industrijos šešėlyje susiformavo toks gan tragiškai pagarsėjęs mitas – gerų video žaidimų pagal filmus nebūna. Iš vienos pusės gaila, Propaganda Games palyginus jauna studija po Disney Interactive sparnais žaidėjo nemažai, Trono evoliucija, Karibų piratų sugrįžimas vaidmenų žaidimo sieloje, užmojai buvo gigantiški, o rezultatai priešingi. Tronas neįgyvendino iškeltų tikslų, Karibų piratai atšaukti, o studija bankrutavo. Tikėtis hito iš žalios studijos nelabai verta, kažin ar tai suprato darbdaviai..

Ilgai galvojau, kaip sudominti skaitytoja labai vidutiniu produktu, tačiau galiausiai priėjau realiausia išvada – kokiu kampu bežiūrėsi, investuoti nelabai verta. Esmės ieškoti čia nereikia, už tą pačią sumą gali įsigyti daug įdomesnį ir ilgiau prikaustantį kūrinį. Visgi tų kurie nors mažiausiai rūpinosi ir galvojo apie šio žaidimo išbandymą nuvilti negaliu, teks rašyti toliau.

Taigi jei jau yra taip, kad didžiuosius ekranus šturmavęs filmas paliko neišdildomą įspūdį ir vien tik dėl šios priežasties ieškai kažko daugiau, verta pamąstyti. Imti jautį už ragų nemačius filmo būtų labai neapgalvotas ėjimas, galiausiai ir į kiną eiti nebesinorės. Dar galima ieškoti sąsajų su senuoju Tronu ar ankstesniais žaidimais, deja ir čia apart idėjos nieko bendro nerasite, dabar tai visiškai kita dvasia, kiti tikslai ir kiti pasiekimai. Niekad neteko mėginti originaliojo Trono arkadoje, bet Tron 2.0 pamenu kaip šiandien. Naujoji adaptacija, kaip dabar madinga, pritaikyta šių dienų masėms, daug Holyvudinio spindesio ir jau pabodusių triukų. O kaip gi senosios vertybės? Vienintelis bruožas kažkiek primenantis ištakas yra daugelio žaidėjų rėžime, bet žinant tai, kad studija bankrutavo, klausimas kiek ilgai spėsim tuo pasidžiaugti.

Pagrindinė naujojo Trono klaida greičiausiai slypi mechanikos koncepcijoje, pati idėja talpinti pasakojimą į trečio asmenis rėmus nėra bloga, tačiau jos išnaudojimas ir istorijos perteikimas praktiškai niekuo nestebina. Didžiąją dalį tenka tiesiog įveikinėti tradicinius platforminius lygius, laipioti ar bėgioti sienomis, šokinėtini trapecijomis ir atlikinėti kitus akrobatinius judesius. Nežinau ar filme matyta akrobatika įkvėpė kūrėjus tokiam žingsniui, bet rezultatų norėtųsi kitokių. Pirma mintis išvydus animacijas nenoriai primena spaidermeną ar tą patį Persijos Princą. Prabėgus kelias atkarpas kaip taisyklė išlenda priešiškos programos su kuriomis jau ir apsikumščiuoti teks. Vėlgi, kovos mechanika neparodo visiškai nieko naujo, ji yra lėkšta, nuobodi ir nė kiek nelaukiama. Idėja pritaikyti skirtingus svaidomo disko tipus skirtingiems priešams nieko nesudomins, o patirties taškai ir tokie atrakinimai kaip „+15% atsparumo žalai“ tikrai neprikaustys. Aš tikrai nuoširdžiai norėjau pasisvaidyti šviečiančiais diskais, bet tik ne tokiom sąlygom.

Situacija būtų kur kas malonesnė jei žinotum konkretų tikslą, o jei tas tikslas dar ir motyvuotu, kabinėtis man dabar netektų. Siužeto rišimas prie filmo priešistorės yra akivaizdus nesusipratimas. Jei žaidimo siužetą reiktų talpinti į filmo normas, tai būtų penkių minučių pasakojimas apie Clu sukilimą, Quarros gelbėjimą ir anonimiškos programos herojiškus žygius. Taip taip, tu čia tas anonimas, nekalbantis protagonistas, sukurtas pačio Kevino Flyno. Tiesa, Keviną vaidina nebe įžymusis Džefas Bridžesas, o visiškai kitas aktorius. Paguodžiau?

Grįžtam prie tikslo. Kovos ir pasibėgiojimai kartais pagardinami tankų ar šviesos motociklų lygiais, kas mano nuomonė nėra blogai, bet priežasties kodėl jie ten yra ieškoti ilgai nereikia. Pavyzdžiui tankų valdymas yra visiška nuobodybė, tokias scenos kišamos tik bendram žaidimo laikui pailginti, motociklai kiek įdomiau, bet apart važiavimo tiesia trasa ir absurdišku kliūčių vengimo žaidėjas tiesiog nieko daugiau neras. Priešingybė daugelio žaidėjų terpėje, Bit runner (capture the flag analogas) rėžime motociklus naudoji pagal tikrąją paskirtį, manevruoji savo spalvos linija ir taip bandai užkirsti priešininkams kelią, žemėlapiai erdvūs, pasivažinėti smagu.

Dar galima ir apie meninę vertę pakalbėti, kuri studijai dalinai nepriklauso. Pasaulį ir atmosferą diktavo filmai, visgi ir pasiskolintą knygą gali puikiai savais žodžiais perpasakoti. Pirmas įspūdis paliko teigiamas mintis, filmo dekoracijomis išpuoštas pasaulis, kelios dominuojančios spalvos ir žinoma spindintys neonai. Vienas iš pirmųjų lygių perteikia trono stilizuotą gyvenimą, gatvės pilnos programų, tvarką palaiko šalmuoti prižiūrėtojai, o horizonte mirga neoninės užtvaros. Gerai apdirbta atmosfera leidžia žaidėjui paklūsti žaidimo taisyklėms, įsijausti į vaidmenį ir tą akimirką aš buvau be pasiduodantis peršamai įtakai. Baimė, susirūpinę veidai, nežinia, niūrios nuotaikos. Labai gaila, kad šis prologas truko maždaug trejetą minučių, gaila, kad toliau sekę lygiai visiškai paskendo monotoniškuose koridoriuose ir pražudė švystelėjusią gyvybę. Pamenu kaip garso efektai veikė filmo dvasią, labai taikliai pritaikyti talentingųjų Daft punk garso skambesiai, labai laiku ir labai vietoje. Manot tai kaip nors įkvėpė jaunąja studiją? Priešingai, kelios originalios Daft Punk dainos tikrai neatperka likusių garsų.

Susižavėti gausybe svetimų idėjų sunku. Tikėti šviežios studijos sėkme nėra lengva, bet jei aukščiau sėdintys vyrukai neleis ieškoti ir atrasti naujų idėjų.. Na, patys suprantate, tokie projektai liks laiko užmarštyje, o darbdaviai nebespės gintys nuo rikošetų atšoksiančių nesėkmių. Žodžiu jei ant sienos kabina Trono plakatas ir į stalčiuje mėtosi ne vienas ir ne du panaudoti kino bilietai, gali rizikuoti, kitu atveju nepatariu. Kaina irgi kol kas laikoma aukšta, laukčiau nukainavimų.