Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2009/12. Teksto autorius: Xan

Pirmą kartą kambaryje tvyrantį svilėsių kvapą užuodžiau sužinojęs, kad prie naujausios Painkiller dalies dirbs, panašu, mažai tepatyrę, vos vieną (ir tai niekam tikusį) žaidimą Robert D. Anderson and the Legacy of Cthulhu išleidusi studija Homegrown. Kad ir antras jų blynas prisvilo, dabar jau galima spręsti iš pasipiktinusių oficialaus žaidimo forumo dalyvių, reikalaujančių, kad šiems būtų grąžinti už žaidimą sumokėti pinigai.

Pigiu, didesnių pastangų ar investicijų nereikalaujančiu komiksų stiliumi pasakojama pagrindinio veikėjo Williamo Shermano, arba tiesiog Billo, istorija. Billas — profesionalus samdomas žudikas. Jo taikiniai — ginklų kontrabandininkai, narkotikų prekeiviai bei kiti nusikalstamo pasaulio atstovai. Bet vienos iš operacijų metu Billo taikiklyje visai netyčia atsiduria autobusas, pilnas niekuo dėtų žmonių: jis juda už kelių sekundžių turinčio sprogti narkobarono automobilio link (gal vis tik sprogmuo su laikmačiu nebuvo pats geriausias sprendimas?). Billas supanikuoja, iššoka prieš autobusą skėsčiodamas rankomis ir bandydamas jį nuginti nuo pragaištingos vietos, bet šaukštai po pietų. Automobilis sprogsta ir nusineša nekaltas keleivių bei paties Billo gyvybes. Billas nekeliauja tiesiai pragaran — jam dangus suteikia paskutinę galimybę išpirkti savo nuodėmes…

Įkyriausia, kad, monologu papasakojęs šia istoriją, Billą įgarsinusio aktoriaus balsas nenutyla — iš Overdose perimta mada per mūšį laidyti komentarus. Ir šį kartą apsiribota maždaug dviem skirtingomis frazėmis, tad, nudėjęs priešininką kitą, vis girdėsi: This is madness arba Die in pain.

Skuba tik kvailiai

Painkiller: Resurrection sudaro šeši lygiai. Vienas jų — trumputis penkių minučių pasivaikščiojimas parke. Turint galvoje, kad žaidimas kainuoja visus trisdešimt eurų, atrodo mažoka, bet, jei per daug neskubėsi, prie kiekvieno iš likusių lygių sugaiši apie porą valandų. Be to, Tavęs laukia penkių žvaigždučių ir šeši Taro kortų iššūkiai, alternatyvi pabaiga bei daugelio žaidėjų režimas.

Labiausiai susimovė, panašu, ne kūrėjai, prie kurių, beje, prisidėjo ir geriausių originalo modifikacijų autoriai, o leidėjas JoWood. Visų pirma, žaidimas išleistas per anksti. Palikta šitiek daug klaidų, kad kyla abejonė, ar Resurrection išvis buvo testuotas. Šaudyklė labai dažnai ir be jokios priežasties stringa, žaidėjas bet kada gali įstrigti lygyje, įstringa ir monstrai — grindyse juos daug sunkiau nušauti. Kartais monstrų išvis nereikia šaudyti — jų gaujos sprogsta be jokio logiško paaiškinimo. Dingsta tekstūros, kartais net visas lygis, neapskaičiuota, kur iš tikrųjų gali ir kur negali patekti žaidėjas… Man tęsti?

Esu tikras, prie žaidimo aprašymo pridėję keturias raides co–op, JoWood pardavė krūvas žaidimo kopijų, tačiau galima tik įsivaizduoti Resurrection įsigijusių žaidėjų veido išraiškas, kai šie suprato buvę apgauti. Jokio kooperatinio režimo, nepaisant pažadų, naujasis Painkiller neturi — šiuo vardu buvo pavadintas komandinis deathmatch prieš robotus. Leidėjas teisinasi, kad tai ir yra kooperatinis režimas, bet akivaizdu, kad iš tiesų jo kūrėjai nespėjo paruošti.

Vis dėlto, Painkiller: Resurrection galima įžvelgti potencialą — dar mėnuo kitas ir būtume sulaukę gana kokybiško tęsinio. Dabar bereikalinga skuba Resurrection pavertė žaidimu, kurį sunku rekomenduoti net ir didžiausiam Painkiller serijos gerbėjui.