Kol Artojas augino barzdą, mes kukliai filtravome visus įeinančius ir praeinančius gandus, jų buvo daug ir sklido jie garsiai, priversdami domėtis, laukti ir svarbiausia – tikėti. Kas špygas laikė, kas kojas kryžiavo, o kas neištvėrė ir ranka numojo, buvo visko. Dėmesio vertas buvo ne tik naujo serijos pavadinimo pasirodymas, bet ir pats reiškinys, apie kurį šiomis dienomis žino nekiekvienas.

Tęsdamas mintį privalau paminėti neatsiejamą viso šio įvykio kaltininką – „Call of Duty“. Iš vienos pusės tai stiprus kirtis siekiant tariamo sosto, tai žinojo kiekvienas laukiantis, bet iš kitos pusės tai serijos, davusios pradžią tam pačiam „Call of duty“, sugrįžimas. Tik šį kartą žaidžiama pagal naująsias, jaunosios kartos diktuojamas, taisykles.

Vien kiek vertas bandymas, sugrąžinti trijų metų pertrauką padariusią seriją, į tokius modernius ir konkurencingus laikus. Rizika neišvengiama, net ir turėdamas tokias technologijas kaip „Frostbite“ užantyje negali būti garantuotas sėkme, taikinys – vieta pelningiausio žanro viršūnėje. Pagrindiai ginklai – „DICE“ ir „Danger Close“, dvi pareigą atliekančios studijos, užtaisytos rimčiausių siekių kulkomis, o ant kaklo naujai pritrauktų rekrutų etiketės ir nusipelniusių veteranų medaliai. Laikas laipintis, o tau čia ne Normandija, sentimentai lieka valtyje. Pirmi žingsniai, pirmas kraujas ir pergalė pirma, mūšis įpusėtas, vadinas gali būti ir laimėtas, o tiems piktiems ir nusistačiusiems, abejingiems ar apakintiems, tekstas sekantis žemiau.

Kas per velnias tas autentiškumas ir kodėl aš jį visur girdžiu?

Daugelis autentiškumo bando sieti su realistiškumu ir tai yra esminė klaida. Pavyzdžiui pateikiama Afganistano atmosfera yra labai arti to ką matome per vakaro žinias arba skaitome rytiniuose laikraščiuose, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad visas detalių ir informacijos srautas privalo atitikti savo originalą. Jūsų dalinio kariai nemirtingi, kai kurie įvykiai neatitinka tikrųjų datų, lygiuose eisite tik ten kur jus veda ir panašiai. Kaip buvo planuota, taip ir yra. Kam to reikia?

Atsakymas paprastas – patenkinti žaidėjo poreikius. Ir patikėkit „Medal of Honor“ tai puikiai daro nuo pat pirmos akimirkos iki paskutiniu titrų eilučių. Tai lyg vienas grafinis konflikto Afganistane išgyvenimas, su visomis dulkėmis, intriga ir kritusiais broliais. Ištiesų smagu, kad septynių valandų nuotykyje yra tiek daug turinio, tai nėra tiesiog šaudymas ir lakstymas, drįsčiau teigti, kad keturiasdešimt procentų veiklos susiję su kitokiais užsiėmimais. Dar smagiau yra tai, kad kūrėjai į tuos pačius dalykus, žiūri per atitinkamą autentiškumo prizmę.

Jei esame įpratę užbaigti kokią užduotį visų priešų neutralizavimu, tai čia herojais būti neteks. Jei kalvos viršūnėje yra sunkusis kulkosvaidis, vadinasi lauksim oro atakos, o jos mieli skaitytojai atrodo ir skamba pritrenkiančiai. Ypač dulkių ir nuolaužų lietus pirmosiomis akimirkomis po sprogimo. Arba tas pats snaiperio vaidmuo, atrodo visuose AAA šaudyklėse buvo tokių vietų su ilgavamzdžiu šautuvu rankose, bet būtent tokio tikslumo kokį man parodė Dusty dar nemačiau. Šaudyti kilometriniais atstumais yra visai kitas reikalas, nei pyškinti nuo kalvos. Kulkoms pasiekti taikinį prireikia daugiau laiko, Berretos galia paprastai nutraukia galūnes, o priešams pastebėti prireiks ir šilumą pastebinčių prietaisų. O ką jau kalbėti apie AH-64 Apache užduotis ar oro atakų dirigavimą per dispečerių bokšto langą.

Always outnumbered, never outgunned

Žinoma teks ir tradiciškai pasišaudyti, kartais nedaug, o kartais per daug. Talibai, čečėnai ir kiti sukilėliai, vietomis atrodo, kad dingsta visas JAV Reindžerių batalionas ir lieki vienas su savo būrių prieš nuokalne bėgančius sukilėlių pulkus. Visų pakloti neišeis, tuom neabejoju, todėl ir vėl slėpsimės po trupančia siena, ir lauksime pastiprinimo. Šaunu, kad pastoviai vyksta intensyvi eiga, privalai judėti paskui savo bendražygius, niekas čia tavęs nesekios. Iš vienos pusės gerai, iš kitos eisi tik ten kur galima ir matysi tik tai ką tu turi pamatyti.

Kai kada sušlubuoja DI valdomi kolegos, bet grubių klaidų, kad kas nors užstrigtų ar panašiai, nepamačiau. Apie sukilėlių dirbtinį intelektą irgi taip pat, kartais slepiasi po priedanga priešingoje pusėje, kartais išvis ja nesinaudoja, o kartais stačia galva neria po kulkomis, bet tai nereiškia, kad pasipriešinimo nėra ir žaidimas lengvas. Jei žaidi sunkesniu sudėtingumo lygiu, ar nors vidutiniu, veikti yra ką, nesinaudoti priedanga ir nerti aklam į susišaudymą neišeis, kelios kulkos ir baigta.

Tarp kitko balistika likau visai patenkintas, nors sąjungininkų naudojamas arsenalas yra labai stabilus ir taiklus, tai talibų AK-47’ieji tuo pasigirti negali. Nustebino ir keturi skirtingi AK variantai, papildomas dėmesys pasipriešinimo jėgoms dar niekam nepakenkė. Visa kita kaip turi būt, kulkos skrodžią skardą, medieną ir kitas plonesnes medžiagas, tuo tarpu sprogmenys apgadina akmens paviršius, sienas ir kitas taktiškai svarbias struktūras.

Apie tris išrinktuosius ir tuos kurie tebetarnauja

Kad „Medal of Honor“ serija turėjo polinkį į realius įvykius – nenaujiena. Afganistanas šiuo atveju yra savotiška pergalė, nėra čia jokių futuristinių konfliktų JAV žemėje, jokių pasivaikščiojimų Černobilio apylinkėse ar fantastinių masinio naikinimo ginklų paieškų. Afganistanas yra realus įvykis, su savotišku kraštovaizdžiu ir klimatu. Lygių dizaineriai išties gerai padirbėjo atskleisdami atšiaurųjį kraštą. Daug kalnuotų vietovių, snieguotų kalvų, kalnuose įsįkūrųsių gyvenviečių ar tamsių urvų.

Kadangi pradėsime nuo pačių konflikto ištakų, dalyje numatytų užduočių reikės ne tik kovoti atviruose susirėmimuose, bet ir rinkti informaciją, slapta eliminuoti taikinių grupes ir taip toliau, čia turėčiau supažindinti su trimis pagrindiniais būriais. Pirma kartą serijos istorijoje sutinkame daugiau nei vieną protoganistą. Taip, mintis gal ir pasiskolinta, bet tik taip gali perteikti tokį kiekį skirtingų išgyvenimų. Nepasakosiu apie kiekvieną atskirai, jie ir patys tai puikiai sugeba. Bendram kontekste atrodo neblogai, dar yra ir pabaiga, po kurios supratau, kad tai yra tikrasis „Medal of Honor“ ir, kad ir kaip norėčiau, jums jos išduoti čia negaliu.

Bendradarbiavimas su kariškiais. Manyčiau pasiteisino, realizuoti dialogai, ginkluotės, aprangos ir kraštovaizdžio atkūrimas, akis kur paganyti yra. Šiek tiek bijojau grafinio variklio skirtumų, bet vieno žaidėjo kampaniją sukantis „Unreal“ niekuom nenusileidžia žymiajam „Frostbite“. Išskirtinai pagirsiu garso efektus, kulkų aidas, puiki akustika patalpose, ypatingas garso reagavimas skirtinguose paviršiuose. Jei už nugaros stovi 5.1 garso sistema, Afganistanas bus ranka pasiekiamas.

The Opossing force

Ne, neliesiu aš čia tos temos, todėl talibai buvo pervadinti ir kaip tai gerai ar blogai, jų sočiai ir vieno žaidėjo kampanijoje. Kalbėsim apie tinklo smagumus. Daug buvo jau rašyta, todėl per daug nesiplėsiu. Reikalui esant išeitų ir atskira apžvalga, bet apsieisim ir be to.

Po dviejų beta testų ir galybės vertinimų, kalbų ir šiaip pasisakymų visgi neesu toks patenkintas, koks norėčiau būti. Ne dėl to, kad daugelis šio žanro šaudyklių atrodo ir jaučiasi baisiai panašiai, tai būtina priimti kaip industrijos diktuojamas taisykles, o jei norisi kažką kaltinti, visada yra tie kurie tą velnio ratą ir užsuko. Pirštais nebadysim. Beda tame, kad skirtumų tarp betos ir galutinės versijos minimaliai mažai, nesakau, kad betoje padėtis buvo tragiška, bet pagalvoti apie racionalius sprendimus buvo galima. Pavyzdžiui padidinti kulkų daromą žalą, dabartinė situacija sudaro šiokį tokį disbalancą. Eiliniai ir specialiųjų pajėgų kariai šaudantys automatais kartais turi suvaryti puse apkabos norint ką nors patiesti, tuo tarpu snaiperiai naudojantys atitinkamą ginkluotę žudo vienu šūviu į bet kurią kūno vietą.

Kliūna ir pirminis siūlomų žemėlapių ir ginkluotės kiekis. Grubiai tariant, kiekviena klasė turi po tris pagrindinius ginklus, kas yra velniškai mažai. Žemėlapiai taip pat, sakykim Betos demonstravimo metu „Combat Mission“ tipo žemėlapių buvo du, originalioje pakuotėje tie patys du matyti ir vienas naujas. Silpnai. Įvairių prietaisų ginklams modifikuoti atrodo kaip ir pakanka, bet su tokiu ginkluotės kiekiu, nelabai kaip ją išnaudosi. Bendroje sumoje yra keturi rėžimai ir aštuoni lygiai, kai kur žinoma dubliuojasi. Kiekvienas rėžimas gali būti žaidžiamas standartiniais nustatymais, arba pasunkintomis sąlygomis, kada nerodomas taikinys, snaiperiai negali campinti ir panašiai. Dar vienas dalykas, atrakinamos barzdos. Progresuojant atsirakinsi barzdotų karių modelius, kaip kūrėjai ir žadėjo.

Suprantu tokia „EA“ politika, pasiliekant plačias galimybes plėtoti parsisiunčiamus paketus, bet dabartinė situacija tiesiog nepasiūlo pakankamai, kad tie prisiekę „Call of Duty“ ar „Battlefield’ui“ ims ir perbėgs čia, o šiaip pasišaudyt smagu. Ypač patiko snaiperis, tolimais atstumais skalpuoti nieko nesusivokiančius amerikiečius, o likusiems užmesti kokią „Hellfire“ ant galvos. Argi ne šaunu!?

Gerai, matau, kad manim netikit. Padarysim taip, norintys pilnavertiškai išbandyti visas „Medal of Honor“ subtilybes šaudant sąjungininkus gaunat užduotį. Iki ateinančio šeštadienio savo profilio pašto dėžutėje (PM) laukiu jūsų motyvacinių laiškų, tema – kodėl aš noriu „Medal of Honor“? Tegul nors vienas įsitikina mano patirtais malonumais!

Viena koja soste

Artėjame prie pabaigos, mėgstu paskutines pastraipas, dažniausiai išvados, verdiktas ar kitas koks įvertinimas, nežinau ar verta man čia kartotis, „Medal of honor“ išpildė praktiškai visus viešai žadėtus niuansus, todėl tikėję nuo pat pradžių, tiki ir dabar, o skeptikams greičiausiai neužteks ir tekste dėstomos argumentacijos, taigi kam plėšytis? „EA“ parodė mums naująjį serijos veidą ir iškėlė rimtą įpėdinį sosto link, aš dėkingas. Netikiu, kad tie milijonai kalančių „MW2“ taip ims ir perbėgs čia, bet dėl artėjančio varžovo esu ramus.. Ir ne vien dėl to, kad pulti yra visada sunkiau nei gintis.