Iš žurnalo PC Klubas 2006/06. Autorius: Rezidentas

Pirmojo asmens veiksmo žaidimas. Štai tokių egzempliorių būna mažai, mano nuomone — pernelyg mažai. Žinoma, eksperimentuoti su pirmojo asmens perspektyva ne šaudyklės žanre yra sunku ir labai nedrąsu, tačiau būtina. Juk tai labiausiai įtraukianti žaidimo matymo perspektyva, priverčianti kiek įmanoma labiau susilieti su herojumi ir visa savo esybe pajusti tai, ką norėjo parodyti kūrėjai. Eksperimentų, be abejo, nuolat pasitaikydavo, tačiau pirmuosius labai tvirtus žingsnius šia kryptimi sugebėjo žengti „Chronicles or Riddick“. Šįkart turime visiškai kitokį bandymą išnaudoti pirmojo asmens vaizdą tamsiame ir žiauriame veiksmo žaidime su įdomiais nuotykių žaidimams būdingais elementais.

Dar viena priežąstis, dėl kurios šis žaidimas prieš pasirodydamas intrigavo jį pamatyti, yra ta, kad „Condemened“ buvo vienas startinių naujosios „Xbox 360“ konsolės projektų. Taigi galime žvilgtelėti, kaip atrodo toji naujoji konsolių karta (bent jau jos „Microsoft“ dalis) ir kokie gali būti jos žaidimai. Žinoma, nereikėtų statyti viena prie vienos „X360“ ir iš jos perkeltos PC versijos, tačiau bendrą vaizdą tikrai galima susidaryti.

Na, trečioji susidomėjimo šiuo žaidimu priežąstis — jo originalumas. „Condemned“ — su niekuo nesusijęs žaidimas, neapipintas jokiomis priešistorėmis, netęsiantis jokios serijos ir net neturintis jokios girdėtos frančizės licencijos. Tai yra Vakaruose vadinamoji „Original IP“ (intelektinė nuosavybė). Sutikite, toks atvejis šiandieninėje žaidimų rinkoje pasitaiko nelabai dažnai. Žinoma, tokiu atveju būtų galima baimintis ir dvejoti, ar išvis toks visiškai naujas eksperimentas apskritai kažko vertas. Tačiau „Condemned“ tvirto pagrindo po kojomis suteikia jo kūrėjų reputacija. „Monolith“ studija po šiokio tokio nelabai sėkmingo periodo praėjusiais metais daugelį apstulbino savo „F.E.A.R.“ žaidimu (ir mus taip pat — mes jį netgi išrinkome geriausia metų šaudykle).

Betgi pakaks apie priešistores ir priežasčių nagrinėjimus. Metas pasižiūrėti į patį žaidimą: kokias gi „kriminalines ištakas“ slepia „Condemned“?

Situacija ganėtinai kraupi ir nemaloni. Mieste nesustabdomai didėja nusikalstamumas. Ir ne šiaip kokių parduotuvėlių plėšimai ar automobilių vagystės, o serijinės žmogžudystės su įvairiais kraupiais scenarijais.

Štai vienas, pavyzdžiui, nužudęs auką, iš jos ir manekenų paruošia nedidelę „šeimyninę“ scenelę. O jūs, detektyvo Etano Tomo vaidmenyje, turite surasti šį ir kitus nusikaltėlius, bandydami nors kažkiek sumažinti pražūtingą nusikalstamumą. Padėtį dar labiau apsunkina tai, kad kažkas kitas pradeda persekioti tuos serijinius žudikus ir juos galabyti jų pačių metodais. O gyvybes turi atiduoti ir tam „žudikui X“ pasimaišę policininkai, dėl kurių mirčių apkaltinamas pats Etanas. Situacija išties ne iš lengvųjų. Dėl didžiulių nusikaltimų dedasi ir dar vienas labai keistas dalykas: mieste vietomis iš dangaus krenta negyvi paukščiai. Kaip visa tai susiję, tikrai nežinia, ir būtent jums tą teks išsiaiškinti.

„Condemned“ siužetą ir istoriją paprastai apibūdinti tikrai sunku. Kaip bebūtų nemalonu ir neteisinga „spoilinti“ (pasakyti per daug užuominų apie žaidimo siužetą, taip pagadinant jūsų pačių būsimą įspūdį, jei žaisite), reikia paminėti, kad žaidimo siužetas gali pasirodyti per daug painus, „grūzinantis“ (atsiprašau už posakį, bet, mano nuomone, jis čia labai tinka) ir galiausiai pateikiantis daugiau klausimų, nei atsakymų. Kad ir kaip keista, tokie dalykai darosi madingi tiek kine (kažkodėl žaisdamas vis prisimindavau filmą „Septyni“), tiek ir žaidimuose.

„Condemned“ žaidimą drąsiai galima rekomenduoti tamsių detektyvų mėgėjams. Ir ne tik dėl painios ir gilios istorijos, kurią galbūt ir galima iki galo išsiaiškinti, jei įdėsime daugiau pastangų, (pavyzdžiui, renkant metalo gabalėlius, šie atrakina įvairias ataskaitas, suteikiančias netiesioginių užuominų į žaidimo siužetą). Kūrėjai tam iš tiesų skyrė daug dėmesio, netgi paruošė kelių dalių „Condemned“ priešistorės filmuką, kurį galima rasti svetainėje.

Detektyvų megėjams patiks ir pati žaidimo įkalčių paieškų idėja. Žaidimo progresas būtent ir priklauso nuo įvairių užuominų atradimo ir jų analizavimo.

Paieškų idėja, mano manymu, realizuota labai įdomiai ir kartu paprastai. Vietose, kuriose reikia kažką surasti, tiesiog spaudžiame specialų mygtuką, ir žaidimas parenka reikiamą prietaisą. Tai gali būti paprasčiausias fotoaparatas, pirštų antspaudų detektorius, DNR detektorius, cheminio išsiskyrimo matuoklis. Šių prietaisų naudojimas gan paprastas, viskas paaiškinama ekrane. Na, o jau „sumedžiojus“ reikiamą įkaltį, šis mobiliuoju telefonu persiunčiamas į štabo laboratorijas ir su kolegės pagalba herojus bando ištraukti kokios nors naudingos informacijos. Problema šioje vietoje man kilo tik viena: pokalbių mobiliuoju telefonu gan daug, per juos gaunama svarbi informacija apie žaidimą, tačiau tie pokalbiai įrašyti per tyliai ir nelabai aiškiai (be abejo, imituojant telefoną). Žinoma, galima įsijungti subtitrus ir viską skaityti, tačiau tuomet smarkiai sumažėja tas įsitraukimo ir „buvimo filme“ jausmas. Na, bet nesiblaškant ir atidžiai klausantis informacijos, daug ką „pagauti“ ir suprasti įmanoma.

Visiškai kitoks yra „Condemned“ veiksmas. Ramesnius ieškojimus ir analizes jis atsveria neregėtu brutalumu bei įtampa.

Žiauriausia yra tai, kad ginklais ir kovos priemonėmis žaidime gali tapti įvairūs aplinkos objektai. Galima išsilupti pagalį su vinimis, didesnį ar mažesnį vandentiekio vamzdį, armatūros strypą, spintelių dureles, pasiimti plaktuką ar gaisrinį kirvį.

Žiauru ne tik dėl to, kaip mes šiuos daiktus panaudojame žaidime, bet labiau dėl to, kad tai yra įprasti kasdienio gyvenimo daiktai. Juk tikrai mažai kam yra tekę palaikyti rankose tikrą pistoletą, ką jau kalbėti apie rimtesnius karinių šaudyklių ginklus, o visokius futuristinius tik įsivaizduoti galime. Tačiau čia yra kitaip ir tai labai sustiprina tikroviškumo pojūtį. Šiuo aspektu žaidimą galima palyginti tik su „Manhunt“. Todėl rekomenduoju būtinai atkreipti dėmesį į „Condemned“ amžiaus reitingą.

Reitingai nėra iš piršto laužti ir daugeliu atveju, tokių kaip šis, tikrai reikalingi ir svarbūs.

Pratęsiant kalbą apie ginklus. Sumaniai padaryta tai, jog šie yra įvertinti pagal kelis aspektus: galingumą, greitį, blokavimą ir pasiekiamumą. Jokių skaičiukų ir reikšmių nėra, tiesiog laikydami vieną ir norėdami pasikeisti į kitą, matote jo palyginimą su dabartiniu visais šiais aspektais — ar jis galingesnis, ar silpnesnis. Įtikinamai sukurta ir pati smūgiavimo mechanika bei animacija. Reikia tik tikėtis, kad čia jie nenaudojo jokių „motion capture“… Labai svarbus yra blokavimas — jei išmoksite blokuoti, kautis su priešais bus tikrai lengviau. Naudingas ir labai kovose padeda elektrošokas. Tiesiog reikia prisiminti, kad tokį turite, ir kartas nuo karto panaudoti, ypač sunkesnėse situacijose. Na, o labai sunkiose vietose, kurios kartais pasitaiko, rodos, nebūtinuose epizoduose, verta pasiieškoti ir karinių šaudančių ginklų. Jų šoviniai visada labai riboti, tačiau būtent sunkesnėms vietoms jų ir užtenka. Dėl kovos mechanikos man užkliuvo tik vienas dalykas — pribaigiamieji judesiai. Parklupdžius auką galima atlikti vieną iš keturių pribaigiančių judesių, kurie yra labai brutalūs ir, mano nuomone, tikrai nereikalingi. Išeina toks „žiaurumas vardan žiaurumo“.

Kalbant apie „Condemned“ išvaizdą, ji išties primena „F.E.A.R“. Netgi, sakyčiau, per daug. Ypač krenta į akis tokiu pat principu sukurti „haliucinaciniai“ epizodai, kuriuose, kaip ir minėtoje šaudyklėje, galima judėti. O ir tamsios bei gan vienodos aplinkos, nesvarbu, kokiame pastate bebūtumėte, prisideda prie šio įspūdžio. Nepaisant to, bendras efektas yra toks, kokio akivaizdžiai ir tikėjosi kūrėjai — nuolatinis nerimo jausmas, paaštrinamas įvairiais atsitiktiniais pagąsdinimais ir šiaip nemaloniais elementais. Nesmagu prisipažinti, bet vienas kraupiausių dalykų žaidime man buvo besitrankančios langinės viename iš paskutiniųjų lygių… Brrr… O šiuos vizualinius efektus labai sustiprina garsinis fonas, kurio… praktiškai nėra. Žaidime beveik niekad negirdime jokio muzikinio takelio, ausyse spengia tyla, pertraukiama tik priešų šūkaliojimų ar skurdžių bei įtartinų aplinkos garsų. Toks kūrėjų sprendimas, aišku, pateisinamas ir jis tikrai suveikia, tačiau įdomiau ir dar efektyviau būtų, jei kūrėjai būtų paruošę atitinkamų muzikinių takelių (prisiminus, kaip efektingai muzika atlieka savo darbą, pavyzdžiui, Silent Hill žaidimuose…). Keisčiausia, kad ta muzika, kuri yra sukurta ir naudojama žaidimo meniu bei trumpai šmėkšteli pačiame žaidime, yra išties stipri ir tinkanti. Na, čia galėjo tik man taip pasirodyti, mat esu gan didelis to žanro –— elektroninės IDM (intelligent dance music) mėgėjas. Bet kaip bebūtų, tokios trankios ir chaotiškos, praktiškai visais įmanomais dažniais skambančios muzikos žaidime tikrai galėjo būti daugiau.

Pateikti galutinę vieningą nuomonę apie Condemned žaidimą sunku. Galima ginčytis pačiam su savimi ir su kitais dėl tokio siužeto pagrįstumo ir reikalingumo žaidimui. Galima ginčitys dėl detekvytinių „adventure“ elementų atlikimo ar vietomis tikrai perdėto žiaurumo. Tačiau aišku yra tai, kad Condemned išties originalus ir šiuo metu analogų neturintis žaidimas, tikrai rasiantis savo auditoriją.

Pirmas įspūdis

Slogi atmosfera, F.E.A.R. išvaizda. 8,5

Siužetas

Tamsi detektyvinė mįslė su nelabai aiškiomis užuominomis ir išsisukinėjimais. 7,6

Įdomumas

Unikalus mišinys iš kapojimosi panaudojant aplinkos objektus ir įkalčių ieškojimo. 9,3

Grafika

Aukšto lygio detalizacija, tikroviški priešai, tačiau aplinkoms trūksta įvairovės. 8,2

Garsas

Įgarsinimas kraupiai tikroviškas, muzikos tikrai pagailėta, nors tyla savo efektą padaro. 8,5

Valdymas

Labai patogu ir suprantama, iš klasikinės FPS schemos nenuklystama. 9,5

Išvada

Nors dėl siužeto supynimo kiek persistengta, žaidimas išties originalus savo sprendimais ir vertas suaugusiųjų žaidėjų dėmesio. 8,7