Iš žurnalo PC Klubas 2005/01. Autorius: Kyo

Šį kartą išgirsite kažkiek neįprastą, kitonišką istoriją. Ji bus ne apie generolus ir ne apie purvinas šaltojo karo intrigas. Tai bus pasakojimas apie laiko vertę. O gal, tiksliau, apie skaudžias ir nerimastingas minutes Vietnamo frontuose, per kurias išaiškėjo tikrieji draugai, kurių tuojau pat nebelikdavo, atsiskleisdavo ironiškos bendražygių paslaptys, klaikią tylą išblaškydavo isteriško ir beprasmiško juoko perpildyti sprogimai… Tai istorija ne apie meilę ir, deja, ne apie vampyrus. Šį kartą tai istorija apie kiekvienos akimirkos vertę karių gyvenime ir begalinį norą išgyventi bet kokia kaina…

– Hey, Kyo, eime sumesim Amerikietišką futbolą! ,– pradėjo vienas iš drauge tarnavusių „draugelių“.

– Atšok, Rėjau… ,– tepasakiau aš, ir jis, metęs pašaipų žvilgsnį, nuėjo prie jau pasiruošusių žaisti kareivių.

„Vienos dienos užtenka norint atlikti didį darbą“ – sakydavo mano senelis, tačiau mes jau kiauras dienas ir naktis tūnom šioje stovykloje, atskirti nuo civilizuoto pasaulio. Purvini drabužiai ir surūgę veidai rodo kareivių nepasitenkinimą… Taigi, tokia tat šlovė ir pergalė, kurios taip troškom dar mokyklos laikais. Tiesa, apie mokyklą mes su draugu tada mažai ir tegalvojom. Visados norėjom išskleisti sparnus raudono dangaus fone vien tam, kad sunaikintume bent kelis priešų lėktuvus, skriejančius mūsų pergalės link. Bet viskas pasirodė kitaip, negu galėjau įsivaizduoti. Čia purvina, niūru ir šalta. Siaubingai šalta. Vargana apranga menkai tesaugo nuo smulkučių lietaus lašų, o vėjas, plakantis tartum botagas, darosi pernelyg stiprus… Galbūt kažkas bando apsimesti patenkintu, tačiau jam menkai pavyksta. Visi čia esantys galėtų pasakyti, kad mes kariaujam bergždžią karą… Bet netrukus įvyko dar blogesnis dalykas — mus užpuolė. Kai visi išsekę ir pavargę bandė sprukti, priešų sprogmenys buvo negailestingi.

Tačiau per didžiausią atsitiktinumą dauguma išgyvenom. O tuomet, kai didžiuliu sunkvežimiu judėjom ramiu keliu tolyn, mus užpuolė aršūs vietnamiečiai. Mes tuo tarpu buvom baisiai pavargę, bet kova, kaip paaiškėjo, buvo neišvengiama. Rezultatas nekoks: mūsų transporto priemonės sunaikintos, o naudos iš negyvų maištininkų jokios, todėl dabar teks eiti pėstiems ir per džiungles, kuriose gali būti apstu vietnamiečių. Ką gi, tai buvo tikrai ne mūsų diena…

Taigi mano spėjimai pasiteisino. Mes buvome mažai treniruoti artimoms kovoms džiunglėse, todėl vietnamiečiai rodė stulbinantį pranašumą, taip pat čia buvo apstu įvairiausių spąstų, į kuriuos nejučia įpuldavo mano būrio kareiviai. Vaizdas tragiškas, o dar kai juos apipila mirtina kruša šūvių, nespėjus nieko suvokti, širdį skaudėjo ne vienam mūsų… Neįsivaizduoju, kaip mes tada išgyvenom. Galbūt todėl, kad mintyse nuolatos grojo muzika, kuri saugo, o gal todėl, kad pratūnojom pilkam šešėly pernelyg ilgai, kad taip greitai mirtume nuo maišto kulkų? Bet, kad ir kaip ten būtų, atradom priešų apkasus, kuriuose jau nekantriai tūnojo vietnamiečiai. Prisipažinsiu, lengva nebuvo, tačiau čia pravertė senos geros granatos. „Išrūkyti“ priešus buvo gana paprasta, tačiau tęsti pradėto žygio kai kurie nebegalėjo. Prieš akis buvo gana nemaži bunkeriai, kuriuos netrukus pažymėjome „red smoke“ granatomis. Priešai iš pradžių nesuprato šio mūsų žingsnio, bet tada, kai reaktyvinio lėktuvo sprogmenys išdaužė bunkerį į gabalus, suprasti įvykius buvo per vėlu…

Štai taip mes pradėjome vykdyti purvinas ir perdėm sudėtingas misijas, kurių tikslas buvo vienas — naikinti viską savo kelyje. Netrukus mes supratome, kad dabar mieliau atsėdėtume prarastą laiką mokykloje, negu tęstume šį beviltišką karą. Kiek vėliau prie mūsų prisijungė įkyrūs reporteriai visur su savimi besitąsantys didžiausią video kamerą. Bendravime su jais ypatingo entuziazmo nerodėme, ir greitai jie suprato kodėl. Jau lengva ir užtikrinta ranka nuspausdavau ginklo gaiduką, o šūviai jau buvo nepalyginamai taiklūs ir tikslingi. Po mūsų kojų vėl krito nekalti žmonės, netgi moterys… Tai matyti buvo nepaprastai skaudu, tačiau rinktis nebuvo iš ko.

– Kyo? Gera vėl girdėti tavo balsą. Gavome pranešimą apie jūsų pergalę. Mes pasirūpinsime geru atlygiu. Ar apsupote vietnamiečių kaimelį? ,– pasigirdo generolo balsas radijo daviklyje.

– Taip ,– išvargusiu balsu atsakiau aš.

– Puiku, tuomet sudeginkite jį visą! Gyvųjų neturi likti ,– pergalingu balsu tęsė generolas.

Išgirdęs šituos žodžius, aš tylėjau. Ką nors ištarti buvo beprasmiška, nors ir nebūčiau įstengęs. Dabar nuo mano rankos vėl žus nekalti žmonės, o valdžia sėdės ir švariomis rankomis pilstys šampaną mūsų purvino vargo akivaizdoje… Taigi dėl kažkokių prasmirdusių reporterių, turėjom išžudyti kaimelį vien dėl to, kad šito įsigeidė kažkas iš aukščiau. Keista, bet stebėdamas jau ugnyje skendinčius vargšų gyventojų namus, aš nejaučiau jiems jokios neapykantos, net ir po to, kai jie iš pasalų bandė mus sunaikinti mūsų stovyklavietėj. Dar keisčiau, aš jiems jaučiau kažkokią pagarbą. Ir ne veltui, nes ne kas kitas kaip jie bėgo į mūšį už savo šalį, net ir žinodami, kad žus. Nė vienas nebandė pabėgti į mišką, nė vienas nemaldavo pasigailėjimo ir niekas neprašė pagalbos,— visi šalti ir negailestingi stojo į mūšį ir garbingai žuvo…

Kiek vėliau tarp mūsų vis dažniau įsivyraudavo tyla. Niekas nelaidė kvailų amerikietiškų juokelių, o jei ir kalbėjo, mažai kas teklausė. Dabar net nesitiki, kad aš visa tai išgyvenau. Grįždavau atgal kiekvienąsyk, tik kas kart vis liūdnesnis. Su skaudžia šypsena stebėjau naujus karius, žvalius ir pasiruošusius kariauti. Deja, tas jų ryžtas greitai išgaruodavo, pamačius ką slepia tikra karo teorija. Didvyrių mūsų šaliai visuomet trūko, bet, vis dėlto, tikru patriotu netapom nei vienas.

Taip pat teko bristi per sraunią ir skaidria upę, kuri netrukus nusidažė šviesiai raudona spalva. Beviltiškai už akmenų sėdėjo vietnamiečiai, o mes neskubėdami guldėme juos mirties patalan. Prisimenu ir naktinį žygį tamsiai žalia upe milžiniško tilto link ar varganas pastangas pasislėpti kukurūzų laukuose. Apie ginklus, besimėtančius karo lauke, kalbėti nė neverta. Šaudėm tuo, ką rasdavom. Visi standartiški ginklai be jokio pasipriešinimo paklusdavo mūsų tvirtai valiai.

Taigi užbaigęs visas užduotis, sugrįžau namo. Kelionė truko gana ilgai, todėl dabar mano sužalotas kūnas, pražilusi galva, tačiau karti ir savita patirtis lai būna gera pamoka kitiems, kurie vis trokšta naujų įspūdžių ar išgyvenimų karo fronte. Čia vyrauja savos taisyklės, savi ginklai ir sava kalba. Tai nėra kažkoks lengvabūdiškas išbandymas, o tuo labiau, tai nėra paprasta istorija, kurias dauguma pamiršta jau kitą dieną…