Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2010/05. Teksto autorius: Kyo

Prieš pradėdamas apžvalgą, dar būtinai noriu pasisakyti ir išreikšti savo nepasitenkinimą UbiSoft veiksmais. Tikrai suprantu, kad yra labai svarbu kurti sunkiai nulaužiamas žaidimų apsaugas ir t. t. Suprantu, kad tokiu būdu žaidimų kūrėjai skatina savo produktų perkamumą, tačiau kai tokios apsaugos pradeda kenkti tiems, kurie ir taip be jokių paraginimų perka žaidimus, — liūdna. Ir kurgi nebus liūdna: taip laukei antrosios mėgstamo žaidimo dalies (kuri vėl kompiuterius pasiekia praėjus daugiau nei keliems mėnesiams nuo pasirodymo konsolėms!), o kai pradėjai ją žaist ir supratai, jog tai vienas geriausių kada nors sukurtų veiksmo nuotykių žaidimų, jis paprasčiausiai išsijungė. Kodėl? Nes interneto ryšys dar kartą Tave pavedė ir trumpam pradingo… Taip, žinoma, atsirado įvairių atnaujinimų, sprendžiančių šią problemą, tačiau žaisti savo laukto žaidimo be jokių trukdžių kompiuterių turėtojai pirmosiomis išleidimo savaitėmis negalėjo…

Na, o kai norom nenorom užmerki akis prieš patį didžiausią Assassin`s Creed II minusą — jo nesklandžią apsaugos sistemą, visa kita tiesiog blizga. Turiu mažytį įtarimą, kad šis žaidimas yra savotiškas maksimumas, kurį pasiekė UbiSoft, ir jį pranokti nuo šiol bus sunku ne tik jiems patiems, bet ir kitiems panašaus stiliaus žaidimų kūrėjams. Juk Assassin`s Creed II nėra tiesiog kokybiškas veiksmo žaidimas. Visų pirma, tai pavyzdinė puikios istorijos, nepaprastai lengvai įsisavinamos kovos sistemos, Jesperio Kydo muzikos ir solidžios žaidimo trukmės sintezė. Ir kai kūrėjai iš savo dirbtuvių pagaliau išsitraukia kažką panašaus kalibro, iš karto aišku, kad nuo žaidimo negalėsi atsiplėšti.

Kai laikas neturi reikšmės

Tikiuosi, kad jau niekam ne naujiena dvisluoksnė Assassin`s Creed istorija bei jos pasakojimo būdas. Jeigu žaisti pradedi nuo antrosios dalies, patarimas gali būti tik vienas: nepradėk visai. O visi kiti gali atsipalaiduoti ir nusiteikti: Desmondo siužetinė linija (veiksmas vyksta netolimoje ateityje) įgauna pagreitį ir šį kartą yra kur kas labiau išplėtota nei pirmame žaidime, o naujojo Assassin`s Creed veikėjo Ezio istorija gerokai pranoksta Altairo.

Šioje dalyje Desmondas, padedamas Lucy Stillman (kurią, beje, vėl įgarsino žinoma kino aktorė Kristen Bell), pasprunka iš Abstergo organizacijos, kurioje pirmoje dalyje buvo kalinamas, ir atvyksta į atokią slaptavietę. Joje Desmondo jau laukia du Lucy draugai mokslininkai ir smarkiai pagerintas atminties skaitytuvas, kuris čia vadinamas tiesiog antrąja Animus versija. Žinoma, Desmondui vėl tenka atsigulti į šią kėdę ir nusikelti į tolimą praeitį, tik šįsyk tai ne viduramžiai, ne Altairas ir ne Jeruzalė.

Aišku, daug kam gali kilti klausimų, kaip kūrėjai žada paaiškinti kito protėvio pasirinkimą, bet patikėk: viskas tikrai puikiai apgalvota ir išspręsta. Iš visų galimų Desmondo protėvių Ezio Auditore de Firenze šį kartą buvo pasirinktas būtent tam, kad Desmondas galėtų iš kažko mokytis žudiko amato. Ezio tam reikalui tiko kaip pirštinė, nes visų žudymo ir slapstymosi subtilybių jis išmoko pats. Tačiau šį kartą Desmondo protėvis yra tikras aristokratas ir priklauso Italijos kilmingųjų sluoksniui, o ginklą į rankas jį priverčia paimti kruopščiai suplanuotos tėvo ir dviejų jo brolių mirtys. Netekęs pusės šeimos, Ezio staiga atranda savo tėvo žudiko aprangą, kurią nedelsiant užsidėjęs pradeda vykdyti labai jau šališką teisingumą. Ir jau netrukus į šią žiaurią keršto istoriją įsitraukia Ezio šeimos draugas Leonardas da Vinčis, taip pat Ezio dėdė, leidęs sūnėnui naudotis savo milžiniška vila ir t. t. Visi šie veikėjai, kurių gretos ilgainiui ir toliau proporcingai pildosi, žaidimo įpusėjus, pamažu ima suvokti baisią, šimtmečius saugotą paslaptį…

[n]Atgal į balną

Kadangi Desmondą valdysi tik kokius 10 proc. viso žaidimo, pats metas aptarti Ezio nuotykius ir kuo jie skiriasi arba nesiskiria nuo Altairo, matyto pirmame Assassin`s Creed. Visų pirma, čia, kaip ir praeitame žaidime, žaidėjui teks keliauti tarp kelių skirtingų miestų, kurių garsiausi yra Florencija ir Venecija. Taip pat tarp kelių miestų bus nedidelė Apeninų kalnų atkarpa, kuria labai smagu joti. Taip, arkliai niekur nedingo, ir čia jais pasinaudoti galėsi kada panorėjęs. Tik, žinoma, raitam, kaip ir anksčiau, niekas neleis įjoti į patį miestą, todėl teks tenkintis jo pakraščiais ir įvairiems tam reikalui išmintais takais. Jodinėti dabar smagiau, nes pasikeitė aplinka — yra daug vešlios žalumos, o pirmoje dalyje, jei dar prisimeni, vyravo gelsvos ir pilkšvos spalvos.

Bėgantis renesanso stiliaus „ašmenimis“

Nenuostabu, kad kūrėjai antroje savo naujos serijos dalyje pabandė panaudoti keletą naujienų ir aš skubu drauge su Tavimi pasidžiaugti tuo, jog didžioji jų dalis tikrai pasiteisino. Pavyzdžiui, čia pagrindinis veikėjas Ezio mokės plaukti, o tai kartais labai praverčia (ypač būnant Venecijoje), norint greitai persikelti per kokį kanalą arba lengvai atsikratyti persekiotojų. Taip pat atsirado gondolos, kuriomis leidžiama tam tikrose vietose plaukioti, bet iškart pasakysiu, kad jų valdymas šiek tiek problematiškas. O kur dar Leonardo Da Vinčio skraidyklės, kuria leidžiama pasinaudoti vienos misijos metu, valdymas… Nors pats skrydis yra įspūdingas, dėl neišbaigto valdymo jį reikės kartoti vėl ir vėl. Todėl, nors nauji keliavimo būdai iš pirmo žvilgsnio atrodo patrauklūs, aš net neabejoju, jog daugiausia žaidime naudosies senais gerais arkliais bei renesanso stiliaus namų stogais, kuriais bėgioti Ezio galėtų užsimerkęs. Natūralu, kad lakstant stogais viskas truputį užtrunka, o ir patruliuojantys sargybiniai dažnai pastoja kelią, bet pasitrankius stogais geras kelias valandas galima greitai prie to priprasti.

Vienas prieš visus

Žaidime labai dažnai teks išsitraukti kalaviją iš makšties arba bent jau pasiruošti slaptąjį Ezio peilį, nes norinčiųjų numirti bus apstu. Tiesa, UbiSoft pagerino kovos sistemą, todėl mosikuoti šaltaisiais ginklais čia kur kas patogiau ir įdomiau nei pirmoje dalyje. Ezio gali atiminėti iš priešininkų ginklus, blokuoti ir kontratakuoti įvairius smūgius bei kovoje akimirksniu pasikeisti turimus ginklus. Be to, niekas neliepia kautis vien kardu — iš specialios kalvio parduotuvės galima nusipirkti ir kuoką, ir įvairių lenktų Rytų ginklų. Svarbu tai, kad kaunantis kiekvienu šaltuoju ginklu rodomos kelios specifinės kontratakos animacijos, todėl visiškai nebelieka laiko nuobodžiauti. O visų nuginklavimo judesių arba apgaulingų atakų, kurių Ezio galės mokytis iš savo dėdės, net nesuminėčiau. Kovos tokios laisvos, kad gali net paimti nuo žemės saują smėlio ir pažerti jo priešams į akis, o kol jie bandys jas valytis, greitai kurį nors nudurti. Kūrėjai atrišo žaidėjui rankas ir leido jam daugiau improvizuoti, o ne remtis jų nustatytomis ir primestomis taisyklėmis.

Pagalbos ranka

Assassin`s Creed II labai akcentuojama aplinkinių pagalba, be kurios Ezio tikrai taip nesisektų. Pavyzdžiui, rimčiau susižeidus sveikata neatsistato, o šarvai sulūžta, tad kartais būtina kreiptis į gatvėse besitrinančius daktarus ar kalvius, kurie už tam tikrą mokestį suteikia reikalingas paslaugas: daktarai pagydo ir leidžia nusipirkti įvairių vaistų ateičiai, o kalviai tiesiog sutaiso sugadintus šarvus. Bet didžiausias pagalbininkas, be jokios abejonės, yra Leonardas Da Vinčis. Jis (nors ir remdamasis jam atneštais senoviniais kodeksais, kurių autorius, beje, yra ne kas kitas, kaip Altairas) ir pagamina Ezio antrąjį durklą. Na, pasakoti, kam jam antras slaptas durklas ir kaip originaliai galima jį panaudoti, tikriausiai nereikia? Be to, jis išmoko Ezio užnuodyti vieną iš savo slaptųjų peilių. Vieną kartą suvarius jį priešui, šis pradeda puldinėti savo bendražygius, o vėliau besitampydamas miršta.

Tarsi to būtų maža, dar vėliau Leonardas da Vinčis sukonstruoja Ezio labai savotišką, tačiau patogų šaunamąjį ginklą, todėl jei kam atsibos kovos šaltaisiais ginklais, bus galima šiek tiek pašaudyti. Iš tiesų, dažniausiai šis šautuvas pravers norint pašalinti savo taikinius, kurie bus pernelyg toli arba iš visų pusių apsupti kareivių. Taip pat negaliu nepaminėti šauniųjų kurtizanių, be kurių šį kartą būtų tikrai keblu. Jos (už tam tikrą užmokestį, žinoma) padeda nukreipti sargybinių dėmesį, todėl gali prasmukti į saugomą teritoriją ar padaryti dar ką nors, ko reikalauja žaidimo siužetas. Be kurtizanių, galėsi samdyti vagis, bet jie nieko daugiau negalės padaryti, kaip tik nukreipti dėmesį, todėl net neabejoju, kad visi dažniausiai rinksis kurtizanes.

Vila

Tai viena naujovių, dėl kurios iš pradžių gali kilti nepasitenkinimas, tačiau, veiksmui įsibėgėjus, ji šauniai dera žaidime. Pačia vila su Ezio dalinasi jo dėdė, kuris pasižadėjęs rūpintis sūnėnu po tėvo mirties. Iš pat pradžių ši vila žaidėjui tėra paprasčiausias pastatas, bet ilgainiui ji tampa pagrindiniu pajamų šaltiniu. Po truputį kaupiant kapitalą už įvykdytas pagrindines bei šalutines misijas arba tiesiog vagiant galima restauruoti ir nedidelio miestelio, kuris priklauso vilai, pastatus, gynybines sienas ir pan. O kuo daugiau vertės suteikiama įvairiems pastatams ir įrengimams, tuo labiau viskas atsiperka įplaukomis, kurios kaupiamos gražioje skrynutėje. Kiekvieną sykį norint ją šiek tiek patuštinti tenka atvykti į vilą ir padaryti tai pačiam.

Taip pat viloje kaupiami paveikslai, kuriuos galima įsigyti iš įvairių prekeivių meno dirbiniais, visi surinkti senojo kodekso lapai bei visi artefaktai ir laimikiai. Tarp kitko, šioje dalyje, vietoje vėliavų (kaip kad buvo pirmoje) Tau reikės surinkti šimtą plunksnų (jas taip pat būtina atgabenti į vilą), kurios labai įdomiai susietos su žaidimo siužetu. Dargi į vilą reikės atgabenti šešis slaptus antspaudus, kuriais „atrakinami“ Altairo šarvai. Pačių antspaudų teks ieškoti skirtinguose Italijos miestuose gerai paslėptose žudikų kapavietėse. Tai turėtų būti gera naujiena visiems Prince of Persia gerbėjams, nes žudikų kapavietėse dažniausiai teks karstytis, laipioti ir šokinėti panašiai kaip visų labai pamėgtoje serijoje apie Persijos princą.

Ubisoft kokybė

Aš pats jau visai nesistebiu UbiSoft žaidimų grafiniu apipavidalinimu, nes seniai pripratau prie jų tendencingo „kuo toliau, tuo geriau“. Taip, žaidimas ir šį kartą atrodo įspūdingai, tačiau, lyg to būtų maža, kūrėjai pasirūpino įsimintinais vaizdo intarpais, kurie, nors ir sukurti žaidimo grafiniu varikliu, vis vien atrodo pritrenkiančiai. Na, ir, žinoma — Jesperis Kydas. Net jei nežinai, kas jis toks, aš nesiruošiu pristatinėt šio muzikos genijaus. Tai vienas žmonių, kurių vardus ir pavardes žaidėjai turėtų žinoti atmintinai. Vos nepamiršau ir 16–ojo subjekto, kuris įvairiuose miestuose išmėtė 20 savo glifų. Radus vieną tokį, reikės išspręsti įvairius galvosūkius ir gauti nedidelius vaizdo failus. Sujungus visus dvidešimt į vieną, galima pasižiūrėti makabrišką filmą, kurio pabaigoje paaiškėja didelė intriga.

Platūs horizontai

Nors visi žaidžiantys kompiuteriu nemokamai gauna du žaidimo epizodus, už kuriuos konsolių turėtojams reikėjo mokėti papildomai (Battle of Forli ir Bonfire of Vanities), to tikrai neužtenka DRM apsaugos sukeliamiems nepatogumams kompensuoti. DRM bus didžiausias peilis tiems, kurie iki šiol žaisdavo UbiSoft žaidimus neturėdami interneto ryšio. Žinoma, tai, jog visi žaidimo išsaugojimo failai yra laikomi internete, — pliusas, bet tai, kad neturėdamas interneto ryšio negali žaisti, — minusas. Juk žaidimas skirtas vienam žaidėjui, tad kurių galų man internetas, jei noriu ramiai vienas jį pažaisti? Tai, ko gero, retorinis klausimas…

Ko galima tikėtis iš Assassin`s Creed serijos ateityje, kūrėjai jau po truputį bando atsakyti. Greičiausiai išvysi žaidimą, kuris bus tiesiogiai susijęs su antrąją Assassin`s Creed dalimi ir tęs Ezio nuotykius, tik šįkart nusikelsi į Italiją. O štai dėl trečiosios dalies dar kyla šiokių tokių klaustukų, nors abejoti dėl jos pasirodymo tikrai nereikia.