Pripažink, žaidimai pagal filmus ir serialus yra paskutinis šlamštas. Tiesa, jie tarp jų aš įžvelgiu sąsajų su kosmosu. Puikus video žaidimas kurtas pagal kokią nors licenziją pasirodo kažkur kartą per 76 metus, kaip garsioji Halio kometa. Neblogų žaidimų pagal licenziją išeina kas kelis metus, kažkas panašaus į dalinių saulės užtemimų pasirodymų grafiką. Tuo tarpu menkaverčio šlamšto su mylimais herojais iš filmų pasirodymo tempai stulbinantys. Atvirai kalbant tokių žaidimų bijau labiau nei kada nors gauti ban‘ą „Xbox Live“. Bet prieš keletą dienų, kaip pasakytų Krikštatėvis, gavau pasiūlymą, kurio negalėjau atsisakyti. „Lost Via Domus“, senojo žemyno piliečių žinomas tiesiog kaip „Lost“ didelio pasitikėjimo nekėlė. Kritikų atsiliepimai visas viltis sudaužė kaip čekiško krištolo taurę. Po poros valandų supratau klydęs apie video žaidimus paremtus garsiomis užjūrio frančizėmis. Nori tikėk nori ne, „Lost“ nėra toks blogas, kad neišeitų į gerą.

Neesu didelis serialų mėgėjas. Apie „Lost“ girdėjau kalbant draugus, todėl supratau bent jau istorijos pagrindą – sudužo lėktuvas, keleiviai išsigelbėjo, bet atsidūrė negyvenamoje saloje, kurioje jie susipranta esą ne vieni. „Lost“ kūrėjai su retai tarp tokių sutinkama išmone nusprendė, kad geriau visą firminę salos svitą reikia patraukti į šalį ir į pirmąjį planą pastatė specialiai žaidimui kurtą veikėją, amoralų fotografą, kurio vardo dėl tam tikrų sąsajų su siužetu negaliu atskleisti. Atsiduria jis čia jau patikrintu metodu – sudužus lėktuvui. Atgavęs sąmonę ir pašmirinėjęs po nuolaužas sutiksi pažįstamus veidus iš serialo. Ištardęs visus išgyvenusius suprasi, kad Tavo gyvenimas teka paraleliai su serialo siužetu, tik Tu visada buvai už kadro. O tai visai geras sprendimas. Žaidimų pagal filmus ar serialus kūrėjai retai kada susipranta, kad žaidėjui nėra įdomu matyti atkartotus iš originalo scenarijus ir veiksmus. Pirkdamas žaidimą jis nori papildomo turinio, o ne stačiai interaktyvaus serialo.

„Lost“ siužetas mane labai maloniai nustebino. Jis savo lygiu neprilygsta serialui, bet bando tai padaryti negailėdamas jėgų. Visai kaip seriale viskas aiškėja po truputį ir su lyg kiekvieną valanda darosi vis įdomiau bei dar mistiškiau. Vienaip ar kitaip susidursi su prekiniais salos ženklais, pvz. su paslaptimis apgaubtais „kitais“. Istorijos pateikimas irgi pritaikytas serialo fanams – kiekvieną kartą pradėjęs žaisti galėsi peržiūrėti kas vyko praeitame epizode, kurių yra šeši (Alanai?). Tai atlikta žymiai geriau nei mano išgirtame „Alan Wake“. Ankstesnių įvykių santrauka sumontuojama priklausomai nuo progreso istorijoje, o ne tik kiekvieno epizodo pabaigoje, kaip buvo „Alan Wake“ ir naujausiame „Alone in The Dark“. Tiesa, istorija turi keletą minusų, daugiausiai susijusių su minėtu faktu, kad Tavo valdomas veikėjas yra iki tol nematytas. Didžiausias dėmesys viso žaidimo metu atiteks jam, taip sumažinant serialo veteranų galimybę pasireikšti, tuo būdu kuriant tą papildomą žaidimo vertę. Jau puikiai fanams pažįstami salo gyventojai tokie kaip Kate, Sawyer, Hurley nėra labai kalbūs ir kalbės tik apie dalykus, reikalingus siužetui. Apie juos nieko naujo nesužinosi. Jie tiesiog stengsis kaip įmanydami elgtis kaip seriale, kad bėgdamas paplūdimiu jaustumeisi ne kaip negyvenamoje saloje, o kaip filmavimosi aikštelėje, kurioje už palmės matosi „Coca Cola“ aparatas. Bet tai nėra taip blogai. Tai supras iš lėto atsiskleidžiant pagrindinio veikėjo gyvenimo istorijai. „Lost“ turi lyg dvi atskiras istorijas. Viena apie fotografą bandantį ištrūkti iš salos, kita apie diletantą žurnalistą, dėl karjeros paminantį žmogiškumą. Abi istorijos vystosi tolygiai ir paraleliai, jos abi kulminaciją pasiekia tuo pat metu – žaidimo pabaigoje. Kartu sudėjus jos sudaro stebinančiai gerai parašytą trilerį, turintį ne mažiau „kabinančių“ momentų nei serialas.

Kitas aspektas iki tol retai pastebimas licenzijomis pasidabinusiuose žaidimuose – gera grafika. Taip, būta žaidimų, kuriuose buvo viena ar kita gerai padaryta vietovė, bet tik tiek. „Lost“ yra visiškai kitas reikalas. „Lost“ praėjus dviems metams po pasirodymo vis dar atrodo puikiai, ypač stebinančiai detalios džiunglės su vešlia augmenija. Tokia vešlia, kad ten net nėra jokių gyvūnų. Veikėjai nėra tokie įspūdingi ir yra netoli „Alan Wake“ lygio. Gaila, kad tų smėlėtų papūdymių ir kvapą gniaužiančių tropinių kraštovaizdžių nėra daug. Žemėlapiai po kurios klaidžiosi ieškodamas kelio ištrūkti iš salos yra labiau siauri ir dažniausiai neturėsi pasirinkimo kuriuo keliu eiti. Tokia yra grožio kaina.

Prieš pradėdamas žaisti „Lost“ svarsčiau ką ten reikės daryti. Skaičiau Defo „Robinzoną Kruzą“, kažko tokio ieškojau ir čia. Na, laivo iš palmės žaidžiant „Lost“ neteko statyti. „Lost“ yra nuotykių žaidimas apibarstytas RPG prieskoniais. Na žinai, reikia bėgioti ir kalbėti su išgyvenusiais lėktuvo katastrofą, rinkti motulės gamtos dovanas ir jas natūrinių mainų forma iškeisti į kokį reikiamą daiktą. Šiaip jau „Lost“ ką veikti yra. Reikės skintis kelią po džiungles, klaidžioti urvuose, aplankyti įkurtas bazes ir gyvenamuosius pastatus, kurie sekundei gražins į civilizaciją. Nereikia pamiršti ir „flashback‘ų“, kuriuose teks labai trumpai pabuvoti įvairiose vietoves, pradedant paplūdimiu Tailande, baigiant viešbučiu Sidnėjuje. Užduotys taip pat atitinka nuotykių žanro rėmus: ieškosi visokių daiktų, teks nemažai fotografuoti ir lakstyti pirmyn atgal. Žodžiu –įvairovė išlaikyta su kaupu. Bet yra kita, purvina medalio pusė. Viskas ką bedarysi jaučiasi neišbaigtai. Atrodo kūrėjai buvo be proto daug sugalvoję įgyvendinti, bet staiga ėmė spausti laikas ir teko viską užbaiginėt. Paimkim kad ir inventorių. Jame turėsi visokių daiktų, pavyzdžiui vaisių rastų paplūdimyje, šautuvą į kurį iškeitei penkis butelius vandens ir pora fakelų, likusiu nuo praeitos kelionės. Iš visų turimų daiktų Tau reikės tik fotoaparato ir gal poros fakelų. Visa kita yra niekam nereikalinga! Aš rimtai. Šautuvas, kurio šovinius visi taip bando prastumt yra niekam nereikalingas, nes per žaidimą neiššausi daugiau kaip penkis kartus. Apskritai didžiojoje dalyje žaidimo net negali šaudyti. Absurdas. Dar galima nusipirkti žibalinę lempą, kuri tuo pranašesnė už fakelą, jog ją galim naudoti pučiant stipriam vėjui ir stipriai lyjant lietui. Nepatikėsi, bet per visą žaidimą į tokią situaciją neįmanoma pakliūti. Su maistu irgi kūrėjai neapsižiūrėjo. Atsimeni kai sakiau, kad išmainiau keturis butelius vandens į šautuvą? Tokie mainai įmanomi todėl, kad aplinkui nėra geriamo vandens. Tas pats liečia ir visokius šokoladukus ir vaisius. Iškyla klausimas, kodėl kūrėjau nesugalvojo įdiegti tokių pat išgyvenimo taisyklių žaidėjui? Būtų buvę prasmė rinkti maistą išgyvenimui…O dabar gali jį išmainyti nebent ant žibalo žibalinei lempai ar ant šovinių. Abiejų vistiek nenaudosi…Dar juokingiau veikia kompasas. Pirmąją dalį žaidimo jį naudosi , kad nepasiklystum linijiniam take, kitą jis dėl magnetinio poveikio visai neveiks. Neveiks būtent toje vietovėje, kurioje vienintelėje per visą žaidimą galima pasiklysti.

Ar Tu taikysiesi su šiais neišbaigtumais ar ne, žaidimas ilgai nesitęs. Penkios valandos ir Tu jau plauksi namo. Dėl šios priežasties visos problemos su žaidimo eiga nespėja mirtinai įgristi. Žaidimas būtų dar trumpesnis, jei ne galvosūkiai, kurie čia padaryti visai gerai. Jų pasitaiko visai įdomių, reikalaujančių truputį pamankštinti protą. Patys įdomiausi yra tie, kuriuos reikia atlikti kompiuteriu, norint atidaryti kokius vartus ar įjungti elektros tiekimą. Ten reikia nustatyt raidžių ar skaičių seką ar šiaip kokią mįslę įveikti. Tai nėra sunku ir nevargina. Visai ne taip, kaip užduotys su elektros skydinėm, kurių negyvenamoje saloje netrūksta (taip, skamba keistai, bet Tau reikia pasižiūrėti „Lost“ serialą, ten dar ne to būna). Ten reikia sujunginėt laidus , kad išgaut tam tikro stiprio srovę. Kartais prie jų gali užsisėdėti ilgai, tatai prie žaidimo trukmės nevalingai pridėdamas dar kokią valandą. Žaidimui einant į pabaigą ėmiau jų nekęsti.

Rašydamas senesnio žaidimo apžvalgą (ne tokio seno kaip „Streets of Rage“) susilaukiu kritikos, kad rašau jau nebe apie aktualius žaidimus. „Lost“ verta prisiminti dėl to, kad jis atitinka visus šių laikų geimerio reikalavimus – turi gerą grafiką bei įtemptą ir rimtas temas žarstančią istoriją. Šių laikų žaidėjui juk žaidimo procesas nerūpi. Tokiam siūlau nežiūrėt į vertinimą ir drąsiai mintyse rašyti žaidimui 8, jo siužetas ir prezentacija to verti. Tačiau jei ieškai gero žaidimo, atkreipk dėmesį tik į tai, kad tokie neišbaigti žaidimai dažniausiai patys pirmi pasitraukia į šešėlių karalystę. Praėjus dvidešimčiai metų, skirtingai nei tuos senus retro žaidimus, mažai kas prisimins „Lost“, o ką jau kalbėti apie jo žaidimo adaptaciją.