Galiu pasakyti tiesiai šviesiai, kad augau su žmogumi voru. Daug kas galvojo, kad skaitydavau knygas, bet iš tikrųjų tai spoksodavau į televizorių, kuriame po kartą į dieną LNK rodydavo šį amerikiečių išmyslą. Iš visų super herojų šis, šnekant atvirai, yra vienas absurdiškiausių, tačiau jo nežmoniškas populiarumas smarkiai atsveria bet kokią kritiką. Taip pat reikalus labai gelbėja tai, kad šis herojus ir nelaiko savęs rimtu, todėl nuolat juokauja ir visuomet, net pačiose pavojingiausiose situacijose, randa kada numesti tokią frazę, po kurios susiimi už pilvo, o vėliau cituoji draugams. Taip, toks yra žmogus voras ir per tuos ilgus metus jis buvo įgavęs daugybę skirtingų formų, pradedant senaisiais SEGOS bei NES žaidimais, bet dar niekada jokie žaidimų kūrėjai mums nebuvo leidę viename nuotykyje pabuvoti iš karto keturių skirtingų žmogaus voro personažų kailiuose.

Iš pat pradžių pykau ant žaidimo, nes man atrodė, kad kūrėjai žengia didelį žingsnį atgal. Turiu omenyje žaidimo struktūrą. Kadangi seku šio herojaus progresą video žaidimų pasaulyje nuo pirmųjų pasirodymų NES konsolėje, gerai atsimenu kokį ažiotažą sukėlė kažkuri dalis, leidusi iš trečio asmens pamatyti Niujorką. Tiksliau Niujorko dangoraižių stogus. Bet tų vaizdų tikrai užteko ir niekam net nerūpėjo, kad tame žaidime žmogus voras tikriausiai savo voratinklius leidžia į dangų ir kabinasi, kaip mes mėgdavome sakyti, už mėnulio. Vėliau pasirodė pirmasis žmogaus voro filmas, kurį palydėjo tikrai kokybiškas žaidimas, tik vėlgi – niekas nusileisti ant žemės žaidėjui neleido. Ir reikalai labai smarkiai pasikeitė su antruoju filmu bei žaidimu pagal jį: kūrėjai pagaliau išdrįso pastatyti voražmogį ant žemės ir visą miestą pilnai atiduoti į jo rankas. Tiksliau į žaidėjo rankas. Tai buvo pirmas ir turbūt vienintelis labai reikšmingas ir svarbus žingsnis į priekį šios frančizės istorijoje. Vėliau kūrėjai sėkmingai tobulino tai, ko pasiekė su antrąja dalimi, taip pat savo žaidimus pagardindavo kiek smulkesnėmis naujovėmis, kartais sukurdavo įdomią ir niekur iki šiol nematytą istoriją. Bet dabar, su „Shattered Dimensions“, VËL grįžtama atgal, prie pradinio taško, nuo kurio taip stipriai buvo norėta nutolti: žaidėjo laisvė apribojama, didelis miestas atimamas ir grąžinami linijiniai lygiai su prarajomis. Bet… kad ir koks skeptiškas buvau prieš pirmą kartą įsijungdamas žaidimą, dabar mąstau visiškai kitaip. Tai tikrai nėra žingsnis atgal. Kūrėjai sau tiesiog leido padaryti žingsnį į šalį.

Taigi, visa žaidimo esmė susideda į iš pirmo žvilgsnio labai absurdišką nutikimą – klasikinio voražmogio priešas Mysterio užsimano iš muziejaus pasigrobti sau vieną tokią senovinę lentikę, kuri jam suteiktų neįprastų galių. Bet kur buvęs kur nebuvęs pasirodo žmogus voras ir pradeda šlaistytis į visas puses savo riebiais juokeliais bei voratinkliais. Mysterio kaip ir bet kuris kitas karikatūriškai šio herojaus pasaulyje dažnai vaizduojamas priešas pakraupsta ir jau būna besirengiąs pralaimėti kai staiga žmogus voras persistengia ir sudaužo akmeninę lentą į gabalus. O gabalai išsimėto po skirtingas visatas… Čia pat iš niekur išnyra maloni ir visuomet pasiruošusi padėti senutė, kuri kuruoja viską, kas susiję su vorais ir kiekvienu žmogumi voru, gyvenančiu savo visatoje. Ir kadangi lentos gabalai pasklido po keturias skirtingas visatas, jiems surasti taip pat prireikia visų keturių skirtingų žmonių vorų. Kažkur ties šia vieta visa absurdiška žaidimo istorija baigiasi ir prasideda tikras nuotykis, kupinas labai skirtingų ir labai unikalių lygių bei šalutinių istorijų su kiekvienu iš žmonių vorų juose.

Struktūriškai šis žaidimas yra labai paprastas ir netgi primityvus, nes visas žaidimas suskirstytas misijomis. O misijos po tris paskirstytos kiekvienam iš keturių žmonių vorų, todėl be įvadinės ir baigiamosios misijos mes viso turime 12. Gilinantis toliau, visų alei vienos misijų esmė yra tokia pati – surasti ir sunaikinti atitinkamos misijos pagrindinį blogietį arba bosą ir atimti iš jo eilinį sudaužytos likimo lentos fragmentą. Iš esmės tai kiekviena misija ir suksis apie vieną blogietį, su kuriuo žmogui vorui teks lenktyniauti, žaisti katės ir pelės žaidimą bei kartais susimušti nieko nelemiančioje kovoje tol, kol bosas sumąstys, kad reik sumaišyti savo galias su turimu fragmentu ir paskutinį kartą pralaimėti žmogui vorui. Ir šiuo atveju bene didžiausias pliusas tas, kad kūrėjai sugebėjo kiekvieną tokią misiją, tai yra kovą su bosu-misiją paversti vis kitokia ir savaip užkabinančia. Taip, tam nemažai įtakos turi ir skirtingi žmonės vorai su savo skirtingais sugebėjimais ir pasauliais. Tuo tarpu į visus tuos klausimus „ar bus galvosūkių?“, „ar dažnai teks pasukti galvą?“ man tenka atsakyti purtant galvą. Ne, deja. Visur tebus labai linijiniai lygiai su po jais įkyriai išmėtytais slaptais ir nelabai voro ženkliukais arba auksiniais vorais ir krūvos priešų. Na, bet užtai kūrėjai sugebėjo kiekvieną lygį paversti vis kitokiu ir beveik nekils mintis „ei, jau čia tai viskas kartotis pradeda!“ Iš esmės čia yra 12 lygių ir visus juos kūrėjai sugebėjo padaryti pakankamai skirtingais.

Be jokios abejonės bent vieną pastraipą tenka paskirti pagrindiniam šio žaidimo akcentui – keturiems pagrindiniams veikėjams, iš kurių visi yra žmonės vorai, tik skirtingi. Pirmiausiai turbūt apsimoka pakalbėti apie klasikinį žmogų vorą mėlynai raudonu kostiumu. Tą, kurį jau esame įpratę matyti ir valdyti. Na, nieko naujo papasakoti apie šį klasikinį voražmogį aš negaliu išskyrus nebent tai, kad dabar jo atakos pasidarė truputį fantastinės ir jis iš savo voratinklių suformuoja kūjį, spygliuotą vėzdą ir t.t. Tuo tarpu antras, galbūt ne toks reikšmingas dalykas yra tas, kad jį įgarsino aktorius, atliekantis Barnio vaidmenį seriale „How I met your mother“. Atsižvelgiant į šią aplinkybę buvo smagu išgirst jo balsą ir šiaip pasiklausyti, kaip aktoriui sekasi susitvarkyti su visiškai kitokiu amplua. Be viso šito tai tėra senas geras žmogus voras visiškai neįprastose aplinkose – džiunglėse, milžiniškoje statybių aikštelėje ir pan. Ištrūkti klasikiniam voražmogiui iš miesto būtent tas lygių linijiškumas ir leido. Sekantis žmogus voras iš kurio aš, tiesą sakant, tikėjausi mažiausiai, labiausiai mane ir nustebino. Tai yra „ultimate“ visatos voražmogis, su kuriuo jau taip pat visi turėjo galimybę susipažinti atskirame žaidime. Na, čia viskas kitaip ir šis žmogus voras buvo tikrai neprastai patobulintas ir pritaikytas „Shattered dimensions“ tempui ir stiliui. Visi lygiai su juo labai originalūs bei juokingi. Iki šiol niekaip negaliu pamiršti misijos naftos plantacijose, kuriose „ultimate“ visatos žmogus voras dalyvavo šio lygio boso Deadpool surengtame ekstremaliame televizijos žaidime. Nepakartojamas lygis, sukėlęs tikrai nemažai gerų emocijų. O ir šiaip, šiuo žmogumi voru žaisti ko gero lengviausia, nes jis visą laiką dėvi savo juodąjį symbioto kostiumą ir turi prisipildantį įniršio stulpelį… ir turbūt neverta sakyti, kad prasiveržus įniršiui visus galima taip pataškyti, kad net akyse prašviesėja? Daugiau ką nors turbūt nė nesakysiu, nes išsamiau pasakojant apie kiekvieną lygį arba tai, ką tame lygyje tenka veikti, gali smarkiai priblėsti įspūdis vėliau žaidžiant. Taip pat, kadangi jau ši pastraipa ir taip išėjo ganėtinai didelė, o man dar liko aptarti du naujus ir niekada iki šiol video žaidime nematytus voražmogius, jums leidus keliuosi į sekančią…

Gerai, dar du žmonės vorai, kurie gerokai timptelėjo šį žaidimą į viršų vien savo buvimu. Aišku, aš daug tikėjausi iš „2099“ visatos voražmogio, tačiau turiu pripažinti, kad nusivyliau. Maniau, kad tai bus rimtesnė visata ir ne tokia kartais tikrai lėkštai juokinga. Nes dabar visas tas futuristinis apipavidalinimas ir išskirtiniai voro sugebėjimai praturtina žaidimą savotiškais atspalviais, o kai tik pats voražmogis prabyla – viskas ima bliukšti. Man asmeniškai pasirodė, kad jis pernelyg šnekus, o įgarsinusio aktoriaus balsas irgi kažkoks be vietos ir visai nesiderina su tais futuristinės muzikos tonais. Na, bet kentėti galima, juoba, kad šios visatos siužetinė linija visai intriguojanti ir galų gale įdomiai išsiriša. Bet štai mane tikrai labai nustebino „Noir“ visata. Nežinau, kodėl užsienio kritikai nepelnytai ją sumenkina, bet mano akimis žiūrint galimybė leisti žmogui vorui sėlinti ir žaisti su tamsa yra ne tik, kad smagi, bet ir įnešanti labai daug įvairovės, šios visatos dėka niekaip neįsivyrauja monotonija. Maža to, tai labai gerai įgarsinta ir tikrai „noir“ standartus atitinkanti visata. Veikėjai čia tamsūs, dialogai – dar tamsesni, o potekstės apskritai verčia prasižioti. Tikrai stipri ir verta dėmesio dimensija kaip, beje, ir jos žmogus voras. Turbūt pats rimčiausias ir tamsiausias iš visų iki šiol matytų voražmogio versijų. Bet kai visos keturios dimensijos susilieja į vieną ir mums tenka po lygį jas visas išgyventi – kažkas tokio. Žinoma, tai gali ir nepalikti įspūdžio tiems, kam nelabai imponuoja super herojai arba apkristai vakarietiška kultūra. Greičiausiai nepatiks ir tiems, kuriems reikia rimtos dramos, rimtų dialogų, meilės arba kaip tik – daug kraujo, mėsgalių, ateivių, čiuptuvų, kietų, tačiau bukų frazių ir už veikėją didesnių ginklų. Ne, ta prasme tai tikrai nėra „kietas“, „galingas“ žaidimas. „Spider Man: Shattered Dimensions“ veikiau būtų žaidimas ramiam vakarui su ta mintimi, kad pažaisi, pasimėgausi ir atsidėsi kitam vakarui. Manau, kad tokiu principu jis ir buvo kurtas. Na ir dar su ta mintimi, kad voražmogio fanai, pamatę iškart keturis vorus ant žaidimo viršelio prileis pilnas kelnes ir nuskuodę įsigys žaidimą nė kiek nesigailėdami tos pilnos kainos. Ir smagu, kad kūrėjai nepamiršo pasirūpinti tuo, kad įsijungę žaidimą tie patys fanai nė kiek nesigailėtų. Nei sugadintų kelnių nei iš savo sąskaitos išbrauktų pinigų.

Dar prieš užbaigiant negaliu atsispirti pagundai ir paliaupsinsiu veikėjų įgarsinimą. Visi keturi žmonės vorai sukurti labai skirtingai ir įgarsinimas puikiai padeda visus keturis diferencijuoti. Kartais jie netgi susiginčija ir tai atrodo išties gerai. Na, bet ką aš čia… Įsijungsite ir pasiklausysite patys. Gal čia tik man pasidingojo, kad įgarsinimas – geras bei įsimintinas? Ir gal tik man ta visa krūva juokelių pasirodė tikrai prie širdies? A, betgi dar žaidimo stilius. Aš valandų valandas kalbėčiau apie „Shattered dimensions“ grafinį apipavidalinimą ir visus keturis skirtingus stilius jau vien todėl, kad jie tikrai labai skirtingi ir žaisdamas gali pamanyti, jog tai keturi skirtingi žaidimai sudėti į vieną. Tarsi labai daugialypis video montažas. Tiesa, trumpam grįžtant prie žaidimo proceso… Apmaudu, kad perėjau visą žaidimą žaisdamas sunkiausiu sudėtingumo režimu ir tik keliose vietose teko trumpai pasinervinti ir patrypti vietose. Visa kita – sklandžiai ir su vėjeliu. Su pasimėgavimu. Tai jei toks man pasirodė sunkiausias režimas, bijau ir pagalvoti koks turėtų būti pats lengviausias? Et, geriau apie tai nė negalvosiu. O perėjus žaidimą jį netgi labai traukia žaisti dar, nes čia yra toks milžiniškas likimo voratinklis, kuris sudarytas iš daug mažesnių voratinklių. Kiekvienas jų simbolizuoja pereitą misiją ir įvairius iššūkius joje, todėl netgi tie, kurie vadina save visiškai neazartiškais tikriausiai neatsispirs ir sugrįš žaisti dar bei dar – tol, kol visas milžiniškas likimo voratinklis bus užpildytas. O kur dar alternatyvus kostiumai kiekvienam iš žmonių vorų? Po keturis kiekvienam! Tad viso gauname 16 atsirakinamų kostiumų. Na, nežinau kaip kitiems, bet man net daugiau negu reikia. Nors ir ne dėl to šį žaidimą pirkau…