Dragon Age papildymų pasirodė ganėtinai daug. Vieni buvo prastoki, kiti – dar prastesni. Matyt todėl BioWare nusprendė išbandyti laiko patikrintą formulę, ir taip buvo pradėta kurti parsiunčiamų papildomų turinių serija, kur bus pasakojamos pagrindinių DAO veikėjų priešistorės. Na, o pirmasis epizodas apie bardę Lelianą(Morrigan disapproves -17) ir priežastis, dėl kurių ji prisijungė prie bažnyčios, o vėliau ir „Grey Warden‘ų“.

Papildymo pradžioje atsiduriame Denerim‘o miesto centre, kur Leliana kartu su savo mokytoja ir vadove Marjolaine žaidžia „žaidimą“, kurio esmė yra pakenkti kuriam nors didikui ar tiesiog sukelti mieste kuo didesnę sumaištį. Dėl to, pirmąsias keliolika žaidimo minučių tenka apvogti kelias parduotuves, sugriauti vieną sargo karjerą bei pribaigti tą, kuris nemokėjo laikyti liežuvio už dantų. Skamba gal ir nelabai maloniai, tačiau iš tikro labai linksma ir lengvabūdiška atmosfera visiškai užtemdo tą nemalonumo jausmą(netgi tiems, kas mėgsta žaisti tik už gerus personažus). Be to, reikėtų už tai padėkoti tobulai fono muzikai, labiausiai prisidėjusiai prie šios atmosferos sukūrimo.

Žaidžiant toliau istorijos nuotaika kinta. Linksmumą po truputį pakeičia neviltis, o lengvabūdiškumą – ryžtas atkeršyti už išdavystę ar bent jau sužinoti jos priežastis. Na, o būtent tokie pokyčiai aiškiausiai atsispindi veikėjuose, tiksliau, pagrindinėje veikėjoje.

Pradžioje Leliana primena blogosios pusės atstovę, kuri tiesiog žaidžia „žaidimą“ ir nė nepasvarsto, ar tai yra blogai ir ar kenkia kitiems. Vėliau, kai ja pačia „sužaidžia“ ir palieka, nesunku pastebėti jos pasikeitimą į būtent tokią, kokią matėme Dragon Age: Origins. Žinoma, viso papildymo esmė buvo parodyti šį pasikeitimą ir tai kūrėjai atliko nepriekaištingai.

Papildyme egzistuoja ir kiti daugiau ar mažiau svarbūs veikėjai, nors jų nėra daug – visiems suskaičiuoti užtektų vienos rankos pirštų. Tris iš tų veikėjų galėsime valdyti, tačiau daugiau nieko(neskaitant pagalbos kovose) iš jų tikėtis neverta. Viskas ką jie darys – tai besąlygiškai seks paskui Lelianą ir klausys visų jos komandų. Kita vertus, bespalviai jie nėra – visi turi savo charakterius, todėl laikas nuo laiko ištars bent po vieną sakinį ar kitaip pasireikš, o taip pat žaidime bus paminėtos jų susitikimo su pagrindine heroje istorijos.

Kovose šie veikėjai pasižymės labiau. Elfų magas Sketch‘as turi sugebėjimų gaivinti gyvybes, o kiti du – kariai su stipriais šarvais tinkami priimti atakoms. Deja, kovos sistema papildyme nė kiek nepakitusi. Tie patys sugebėjimai, tos pačios atakos ir net tos pačios kovų strategijos. Pokytis tik tas, kad viso žaidimo metu valdysime 3, o ne 4 kovotojus.

Kalbant apie aplinkas, užtenka pažaisti vos pirmąją papildymo valandą ir jau galima pastebėti lauko ir pastatų vidaus skirtumus. Visos aplinkos lauke atrodo beveik stulbinančiai ir įstabiai, jaučiasi jų išdirbtumas ir sukuriama atmosfera. Vidaus aplinkų dizainas atvirkščiai- yra blankus, nykus ir nepaliekantis jokio įspūdžio.

Iš techninės pusės papildymas stabilus bei tvarkingas. Dažnai praeituose papildymuose matytų techninių klaidų čia nėra. Tačiau maloniausia staigmena buvo pagerėjęs veikėjų fizinis bendravimas. Dabar kalbėdamiesi jie juda labai laisvai ir realistiškai, o veiduose ryškiai atsispindi jų emocijos. Nors nežinau ar už tai dėkoti reikia pagerėjusiai dialogų kamerai ar fiziniams papildymo patobulinimams.

Vis dėlto didžiausią sužavėjimą sukėlė būtent dialogai. Visas žaidimo scenarijus labai įdomus ir įtraukiantis. Negana to, pagerėjo ir veikėjų įgarsinimas. Skųstis DAO įgarsinimu negaliu, bet čia jis dar geresnis, profesionalesnis ir net įspūdingesnis.

Bendrai, prisiminus Darkspawn Chronicles ar Return to Ostagar, Leliana‘s Song jau visai kito lygio. Istorija čia sudėtinga, pilna intrigų ir netikėtumų, nors nuvylė per didelis vientisumas ir pasirinkimų stoka, ko visiškai nebuvo Dragon Age: Origins. Vis dėlto, jei tektų rinkti geriausią parsiunčiamą turinį, Leliana‘s Song, be abejo, yra vienvaldis lyderis, stovintis kur kas aukščiau nei kiti, bet kaip sakoma: „tobulėjimui ribų nėra“.