Iš žurnalo PC Klubas 2007/05. Autorius: XAN

Seniai sakau, jog nuotykių žanras miršta, o „The Sacred Rings“ pasirodymas tik patvirtina mano teiginį. Šedevrai jau sukurti, o toliau — tik nelabai vykę klonai.

„Aura II: The Sacred Rings“ (toliau — TSR) yra tiesioginis žaidimo „Aura: Fate of the Ages“ tęsinys. TSR — tai įprastas „point & click“ kvestas pirmuoju asmeniu. Jeigu nežaidėte pirmosios dalies ir nežinote, nuo ko viskas prasidėjo, nesijaudinkite, jūsų laukia labai primityvus siužetas, kurį suvoksite peržvelgę priešistorę pasakojantį įvadinį filmuką. O ten rodoma štai kas: yra „gerieji“ — žiedų ir tetraedrų (šituos „Streko–Graphics“ įmetė turbūt tik tam, kad išsklaidytų asociacijas su „Žiedų valdovu“), kurie gali dovanoti amžiną gyvenimą ir kurie naudojami teleportuotis į kitus paralelinius pasaulius, saugotojai ir „blogiukai“ — Šešėlio legionas, kurie, žinoma, nori atimti tuos žaisliukus. Spėkite, ką veiks mūsų didvyris Umengas (man jis pasirodė neįtikėtinai panašus į bevardį personažą iš „Gotikos“)? Visiškai teisingai — bandys išgelbėti pasaulį nuo blogio. Jam patikėti brangieji artefaktai (Frodo likimas), su kuriais jis nubunda keistame kambaryje kartu su prietranka Nikiforu. Čia ir prasideda antroji galvosūkių dozė.

Jūs pradedate tyrinėti Nikiforo namus, nes jis jums prigrasino, kad išvarys lauk (o į lauką jūs nenorite), jei neatidarysite jam metalinių durų. Imatės galvosūkių, kurie, mano manymu, yra stiprioji žaidimo pusė. Viskas išdėliota logiškai, galvosūkiai yra labai įvairūs ir įdomūs, randama pakankamai informacijos jiems spręsti, nereikia ieškoti aplinkoje paslėptų daiktų.

Deja, toliau progresuojant ir šis privalumas ims blėsti. Kai kur net galėsite mirti, o blogiausia, kad tai nepriklausys nuo jokios logikos — tiesiog atidarysite eilines duris ir vaizdo intarpe pamatysite, kad už tų durų buvo daug sargybinių, kuriems jūs nepatikote. Nors to ir nelaikau trūkumu, bus pora galvosūkių, prie kurių, jei pasiseks, užtruksite valandą ar dvi. Tokiais atvejais patartina valgyti riešutus — jie lavina mąstymą, o valdymui užtenka vienos rankos. Žaidimo trukmė taip pat ganėtinai per maža. Umengo užrašų knygutėje per visą žaidimą bus įrašyta tik apie dešimt įrašų, visa kita teks rašytis ant tikro popieriaus lapo. TSR veikia visiškai stabiliai, nepastebėjau nė vienos rimtos klaidos.

Grafinė pusė atrodo gerai, tačiau ko norėti — juk tai tik piešinėliai su keliais cikliškai judančiais objektais. Na, o už dizainą parašyčiau tik nulį, nes viskas pasiskolinta iš šedevrų: „Myst“, „Syberia“, „Schizm“. Aplinkoms trūksta gyvybės — vieno besisukančio propelerio neužtenka. Vaizdo intarpai, kuriais pasakojamas siužetas, atrodo neblogai, tačiau šiais laikais ir to jau nepakanka.

Tiesa, dar garsas. Nieko čia prikišti negaliu, veikėjų įgarsinimas taip pat pakankamai padorus, o fone nuolat girdisi įprastos, styginių orkestro atliekamos temos.

Nepaisant akmenų į kūrėjų daržą, rekomenduočiau šį žaidimą kiekvienam nuotykių žanro gerbėjui, juolab kad nelabai turime iš ko rinktis – kvestų pasirodo palyginus retai. Jei nekreipsite dėmesio į vaikišką siužetą, tikrai maloniai praleisite laiką ir vėl priversite galvoje suktis aprūdijusius varžtelius.

Pirmas įspūdis

Labai įdomūs galvosūkiai, negaliu atsiplėšti nuo PC. 9.0

Įdomumas

Kuo toliau, tuo dažniau tenka klajoti ieškant „kabliuko“. 6.1

Grafika

Piešinėlius visi piešti moka. 7.2

Garsas

Nieko neprikiši, bet nieko įspūdingo. 8.5

Valdymas

Nemaniau, kad ir čia galima padaryti klaidų. 6.8

Išvada

Visai neblogas darbas jauniems ar pradedantiems žaidėjams, o kiti visko jau matę. 7.5