Kaip kartais tat gaila, kad žmonės visiškai niekiniais laiko tuos žaidimus, kuriuos galima žaisti sumažinus ekraną. Arba tuos, apie kuriuos turbūt tik keli tegirdėję. Arba tuos, kuriuos išleidžia niekam nežinomi kūrėjai. Atrodo, vardink ir vardink apgailestavimus. Nes jų vis daugėja, kai atžaidi atitinkamą kiekį tų „mažųjų“ žaidimų ir išgirsti atitinkamą kiekį „pfft“, atsakęs į klausimą: „Tai ką naujo perėjai?“

Žaidimas, apie kurį aš rašysiu, tikrai gali būti tituluojamas net keliais –iausiais. Todėl ir pradėjau nuo to, kad tokie žaidimai – neūžaugos turi būti priimami rimtai.

Pirma, šis žaidimas yra vienas keisčiausių. Lylian: episode one istorija yra super keista. O ir kalbėti apie ją yra gana sudėtinga. Mergaitė, vardu Lylian, turi keistų galių. Tarkim, ji gali judinti daiktus ar kambarį aplink save paversti žydinčia pieva. Dėl to ją uždaro į psichiatrinę ligoninę, kur ji tūno viena. Vienintelis jai artimas daiktas – meškiukas Bobas, pasiūtas iš kitų vaikų žaislų dalių.

Tiesą pasakius, pasakojimas prasideda nuo to, kaip Lylian guli surakinta tramdomaisiais marškiniais ir mintimis šokdina Bobą, po savo galvoje susikurtą pievą. Netikėtai įeina gydytojas ir tai pamato. Aišku, jai to nebuvo galima daryti, todėl už bausmę jos meškiukas yra atimamas.

Psichiatrinėje meškiukas buvo vienintelis dalykas, kuris padėjo Lylian išsilaikyti. Netekusi jo, ji pradeda kelionę.

Istoriją labai papildo visas niūrus žaidimo tamsumas, atmosfera. Kadangi dialogai nėra įgarsinti, viską reikia perskaityti. Keisčiausia, kad teksto skaitymas visai neprailgsta. Tiesą pasakius, jo mažai ir tėra. Be to, jis beveik visada lydimas vienokio ar kitokio paveiksliuko, kuris, tarp kitko, būna labai įdomus. Vos ne siurrelistinis toks.

Va, antrasis –iausias. Grafika. Net ne tai, kad grafika, o visų paranojiškų Lylian veiksmų pateikimas. Atrodo, nieko neįprasto čia nėra: aišku, specialių efektų ar kokių nors kietų pribumbasų nerasi, tačiau viskas gražiai nugludinta, nėra išsidirbinėjimų su bandymu gasdinti. Pasikartosiu, bet, atrodo, taip stabdyk žaidimą, fotkink ir daryk siurrealius paveikslus.

Dar žaidime labai patiko muzika. Tokia paslaptinga, kiek vežanti ir pakankamai gera, kad neleistų jos išjungti. Juk čia toks žaidimas, kurio garso takelį tik ir gali pakeisti savuoju – niekas nenukentės. Juk dialogų ir tų nėra įgarsinta. Tačiau šį kažkaip įtartinai prigijo. Žiauriai papildo atmosferą.

Apie atmosferą kalbėjau jau ne kartą, tačiau tikiuosi, kad nesusidarėt klaidingos nuomonės. Žaidimas absoliučiai neslegia. Nėra taip, kad istorija ar grafika tiesiog užgriūna ant galvos ir kelia kažkokią paranoją. Galima sakyti, pati žaidimo istorija ir žaidimo eiga yra dvi atskiros plotmės. Istorija yra tamsesnė, kai kurie jos akcentai net sudrebino. Žaidimo eiga, aišku, nėra absoliučiai atskira, kaip tuose nekokybiškuose žaidimuose, kur šiurpulius bando įvaryti vien tik baisiais žodžiais ar kraujo lašeliu. Čia tenka paprakaituot, nes nėra labai lengva net normaliu režimu, tačiau niekad neužmiršti, apie ką yra žaidimas. Viskas išlieka tiesioje linijoje nenutrūkstamai visą laiką.

Na, ką aš čia. Kad ir tai linijai net nėra kur nutrūkti. Gerbiamieji,pristatau Jums trečiajį –iausią. Fanfarų būgnai ir, štai! – žaidimas yra trumpiausias, kokį aš esu žaidus. Ir ne, aš nekalbu apie tuos penkių minučių flash žaidimus. Aš kalbu apie normalius, didžiuosius ir mažuosius žaidimus, už kuriuos reikia pinigus mokėti. Neperdedu: jei žaisčiau antrą kartą, „Lylian: episode one“ pereičiau per dešimt minučių. Ne daugiau.

Žaidime yra kelios vietos, kurios priverčia paprakaituot, bet ne tiek, kad užtruktum labai ilgai. Atmetus mano tupėjimą facebook`e, žaidimą perėjau per… na, 15-20 minučių. Smagus dalykas. Nors, gerai pagalvojus, turiu pripažint – gal ir nėra toks jau blogas sprendimas. Aišku, pinigų gaila už tokį trumpumą. Tačiau ką gi Tu daugiau prikursi apie kvakštelėjusią mergytę, kuri išeina savo meškino pasiimt? Tiesiog išeina, pasiima, grįžta. Viskas. Jokių revoliucijų ar perversmų. Peraugusios seselės vis dar valdo psichiatrinę, o tramdomaisiais surakinti berniukai šmirinėja aplink.

Dėl to trumpumo nusivilti tikrai negalima. Net priešingai – aš žaidimą rekomenduočiau išbandyti visiems. Vien dėl labai originalios idėjos originalaus pateikimo. Dar sakyčiau, kad šį žaidimą verta užkelti ant pjedestaliuko ir pamokyti kitus, kaip reikia piešti, kaip kurti atmosferą. Vieną minusą žaidimas turi: jis absoliučiai neturi jokių nurodymų kaip ką daryti. Nors, jei žaidimas būtų kiek ilgesnis, gal tada jų ir reiktų. Dabar bandymas desperatiškai susižinot, ką reikia daryti, net neužknisa iki galo.

„Lylian: Episode One – Paranoid Friendship“ apžvalgai pateikė skaitmeninė žaidimų parduotuvė GamersGate!