Nors naujasis „Call of Duty“ (toliau tekste – tiesiog CoD) žaidimas atrodo labai progresyvus ir naujoviškas, daugeliu atveju jis kūrėjams turėjo būtų pakankamai saugus. O tai, kad jie šį kartą žaidžia saugiai, turėjo puikiai užmaskuoti faktas, jog serija keliasi į kosmosą – ten, kur dar iki šiol nebuvo nei viena karinė pirmojo asmens šaudyklė. Tačiau viskas išėjo taip, kad jų žaidimo paskelbimo traileris platformoje „YouTube“ tapo vienu labiausiai užminusuotu bei neigiamai įvertintu vaizdo įrašu per visą platformos gyvavimo istoriją. Ir tai, nesunku nuspėti, stipriai pakišo koją žaidimo pardavimams, o nuo sukurto blogo pirminio įspūdžio ar įsivaizdavimo negelbėja net teigiami atsiliepimai.
Šį kartą tarpusavyje pakonkuruojančios serijos „Battlefield“ ir „Call of Duty“ žengė į visiškai skirtingas puses, kuo toliau viena nuo kitos – viena stipriai į praeitį, o kita – stipriai į ateitį. Žaidėjai, šiuo atveju, kiekvienas pagal save rinkosi, kas jiems priimtiniau ar įdomiau ir, panašu, „Battlefield“ šioje kovoje laimi. Tačiau „Call of Duty“ serijai „Infinite Warfare“ svarbus ne vien tuo, kad tai drąsus žingsnis į naują sritį – karinį pirmo asmens žaidimą kosmose – tai ir geriausių serijos žaidimų kūrėjos „Infinity Ward“ grįžimas prie vairo. Ir šį kartą, nors žaidimas ir pats iš savęs labai geras, kūrėjai pasirūpino, jog jų sugrįžimas būtų pažymėtas kone pačia geriausia serijos dalimi iki šiol. Visomis prasmėmis, apie kurias plačiau – jau kitose pastraipose.
Siužetinė kampanija. Po to, kai žaidėjų ir kritikų rimbai iki skutelių iščaižė „Black Ops III“ siužetinę kampaniją bei žaidimo istoriją, sekantis „CoD“ kūrėjų žingsnis, savaime suprantama, turėjo būti geros ir lūkesčius viršijančios kampanijos sukūrimas. Ir jiems, tiesą sakant, pavyko taip gerai, kad „Infinite Warfare“ siužetinė kampanija yra geriausia iš visų kada nors pasirodžiusių „CoD“ serijos žaidimų. Čia, šį kartą, ypatingai didelis dėmesys skiriamas pagrindinių veikėjų komandai ir apskritai visai kartu su žaidėju kovojančiai pusei, o patys veikėjai – tiek pagrindiniai tiek šalutiniai – kur kas labiau įtikinami, žmogiškesni bei žemiškesni. Garbės žodis, sirgti už vyresnius, ne tokius iščiustytus pagrindinius šio žaidimo veikėjus yra kur kas lengviau nei už praeitų serijos dalių protagonistus. Taip pat „Infinite Warfare“ suteiks ypatingo malonumo tiems, kam filme „Rogue One“ labai patiko droidas K-2SO.
Žodžiu, siužetas žaidime labai laiku pasisuka, suintensyvėja ir t.t. Taip pat gvildenamos tos temos, kurios ir turėtų būti gvildenamos – rengiami paradai, nors vykdydami savo misiją žuvo vieni geriausių kareivių, skuboti sprendimai, abejotina subordinacija ir t.t. Šiame kontekste brandesni kareiviai, tiek moterys, tiek vyrai, atrodo kur kas solidžiau. O tai, kad kūrėjai pasirinko neskirti per daug dėmesio pagrindiniam žaidimo antagonistui admirolui Selenui (nors jis ir atkurtas pagal – bei įgarsintas – garsiojo Kito Haringtono), priduoda jam tik dar daugiau grėsmės, nenuspėjamumo. Susidaro toks įspūdis, kad kūrėjai šį kartą su istorija žengė visus teisingus žingsnius, todėl šiandien „Infinite Warfare“ galima rekomenduoti įsigyti vien dėl vienam žaidėjui skirto režimo, skirtingai nei būdavo eilę metų iki šiol.
Kitas dalykas, iškart po vieno žaidėjo kampanijos, kurį pradėjus sunku nustoti žaisti, yra zombių režimas. Wow. Nors šį režimą sugalvojo net ne „Infinity Ward“, o „Treyarch“, kurdami paeiliui „CoD“ serijos žaidimus, aš galiu drąsiai pasakyti, kad naujajame žaidime „Infinity Ward“ sukūrė ir geriausią iki šiol zombių režimą. Įsivaizduok (nors tą sunku padaryti nepamačius ir nepažaidus): zombių šaudymas kosmose, fone klausantis didžėjaus, kurį įgarsino ne kas kitas kaip Davidas Hasselhoffas, o per kolonėles groja ritmiškas „Relax“. Šis visas režimas žaidžiant primena geriausias žaidimo „Bulletstorm“ vietas, kurių, gaila, niekas daugiau nė nebandė pakartoti. Tai štai – viso šito „Infinite Warfare“ režimas paserviruoja su kaupu. Jau nekalbant apie subtilias užuominas į praeitus zombių režimus ir dar tuntą dalykų, kurie laukia šiam režimui neabejingų žaidėjų.
Žaidimas tinkle, kas dažno žaidėjo pastaraisiais metais laikoma svarbiausia šios serijos žaidimų dalimi, šį kartą, kaip įprasta, solidus ir tvarkingas, bet… Žaidžiant kartais susidaro įspūdis, kad visas režimas tinkle yra tik pagerintas, patobulintas „Black Ops III“ tinklo režimas, tad apima jausmas, kad kūrėjai laikėsi taktikos „nesugedęs – netaisyk“. Ir viskas su tuo gerai, bet nusivilti visų pirma šiuo sprendimu gali tie žaidėjai, kurie tyčia ar netyčia pažaidė „Titanfall 2“ tinklo režimą, nes po jo „Infinite Warfare“ kovos tinkle gerokai nublanksta. Tačiau per daug nesikabinėjant – taip, tai, ko nori, žaidėjai iš šios „CoD“ dalies tikrai gaus – ir net tam tikrų, galbūt netikėtų, patobulinimų, siurprizų – tačiau šou žvaigždėmis šįkart išlieka siužetinė kampanija bei zombių režimas.
Vizualiai žaidimas nenustebina tiek kiek visa kita ta prasme, kad kiekvienais metais – ar kas antrais – „CoD“ serijos žaidimai atrodo kokybiškiau bei patraukliau, tam, jog neatsiliktų nuo grafinių rinkos standartų. Kita vertus, negaliu nepasakyti, kad „Infinite Warfare“ turi tiesiog kvapą gniaužiančias aplinkų tekstūras. Man dar, ko gero, nėra tekę matyti, kad kompiuteriniame žaidime taip realistiškai atrodytų nerealistiškos, kosmoso, aplinkos. Matyti, jog kūrėjams teko prie to pasėdėti. Ir aš jau nekalbu apie tai, kad tuo pat metu jie turėjo galvoti apie tai, kaip prie naujų aplinkų pritaikyti ir naujus žaismo elementus, kuriuos su kiekviena serijos dalimi taip pat privalu pridėti, išbaigti ir t.t. Tad tuo pat metu norisi pagirti ir visas naujas atakas, kovą nesant gravitacijos jėgai, futuristinius, bet tikroviškai šaudančius bei užtaisomus ginklus ir kt. Trumpiau tarius, šis žaidimas – o ypač jei prisiklausius daugybės neigiamų komentarų iš jo nieko nesitiki – nesiliauja stebinti iki pat titrų, o tada tęsia stebinimo fiestą persijungus į zombių režimą ir toliau.
Tikrai nekomentuosiu veikėjų įgarsinimo, nes kai dirba žvaigždės, pakviestos iš serialų ar net tokios legendos – vieniems perkeltine, o kitiems realia prasmėmis – kaip Davidas Hasselhoffas, stebėtis įgarsinimu turbūt nelabai verta. Tuo metu garsas bei garsiniai efektai tikrai patraukia dėmesį, nes visa tai vyksta, vėlgi, ne mums įprastuose (iš žaidimų, žinoma) karo laukuose, bet kosmose, todėl kai tik įsiklausai, vėl nustembi. Pradedant skirtingos paskirties granatų sprogimais ir baigiant tuo viską nunešančiu palaimingu garsu kai tavo pilotuojamas erdvėlaivis atsiskiria nuo horizontalaus paviršiaus ir pradeda skrosti orbitą…
Kažkodėl jaučiu, kad jei šis žaidimas – „Infinite Warfare“ – savo pavadinime neturėtų žodžių „Call of Duty“, tai jis būtų absoliutus bestseleris ir pirmojo asmens šaudyklių žaidėjų orgazmas. Nes jis, kai pagalvoji, tai daugelyje vietų ir nesijaučia kaip „CoD“ žaidimas (ar bent jau pastarieji jų), jis netgi galėtų drąsiai pretenduoti į geriausių pirmo asmens šaudyklių dvidešimtuką. Tačiau ta priešlaikinė kritika pamačius pirmą reklaminį klipą, nepagrįsti žaidėjų prisigalvojimai visiškai be reikalo pagramzdino šį žaidimą jam net nepasirodžius. Tačiau nepasididžiuokite ir padarykite patys sau didžiausią gyvenimo paslaugą – nusipirkite ar pasiskolinkite „Infinite Warfare“ ir pradėkite žaisti. O visa kita padarys pats žaidimas.
