„Chaser — dar vienas nustebinęs mane žaidimas. Jis išdrįsta išvengti nebūtinų sudėgintų „geimplėjaus“ savybių, o vietoje to akcentuoja šaudymo ir lakstymo veiksmą. Nepaisant to, kad pastoviai teks spaudinėti greito išsaugojimo mygtuką, šaudyklių fanai smagiai praleis laiką žaisdami šį žaidimą, nes įtampa paprastai labia didžiulė.“Andreas Berntsen, Gamer’s hell
Kaip jau minėjome praeitame žurnalo numeryje, šiuo metu paleisti į rinką žaidimą, kurį net patys kūrėjai vadina „įkvėptu žaidimo Half Life“, yra mažų mažiausiai komercinė savižudybė. Juk visi FPS stiliaus gerbėjai tik ir laukia antrosios Half Life dalies. Tačiau kaip ten bebūtų, prieš akis turime žaidimą Chaser ir, patikėkite, tai — tikrai vertas dėmesio dalykėlis. Kol dar neturime antrojo Half Life’o, Chaser — tiesiog ideali alternatyva.
Chaser žaidėjus nusineša į ateitį, kai Jungtinės tautos įkuria taip vadinamą Marso korporaciją, kuriai vadovauja įtartinos reputacijos veikėjas Samuelis Longvudas. Kadangi šis žmogus betarpiškai susijęs su mafija, galima nuspėti, kad dėl to ir prasidės visa maišalynė. Čia ir atsiranda pagrindinis veikėjas Džonas Čeiseris, kuris nieko nežino apie savo praeitį ir nė nenutuokia, kodėl jį medžioja visa krūva kareivių ir visokių padugnių. Prisiminti savo praeitį ir tampa pagrindiniu Čeiserio tikslu, kurio siekdamas jis apkeliauja daugybę vietovių ir pasiunčia anapilin pulkus priešų.
Žaidimas prasideda viename iš milžiniškų kosminių laivų, kuriame pagrindinis veikėjas Džonas Čeiseris atsibunda ant operacinio stalo ir, aišku, nieko apie save neprisimena. Visa bėda tame, kad erdvėlaivio koridoriais laksto krūvos kareivių ir žudo visus iš eilės.
Taigi veikėjui nelieka nieko kito, kaip susirasti gelbėjimosi kapsulę ir kaip įmanoma greičiau nešdintis iš kosminio laivo. Beieškant gelbėjimosi kapsulės Čeiseriui tenka ne tik žudyti priešininkus, bet ir vengti sprogstančių įrengimų ir nuo lubų krentančių interjero detalių. Pabėgus iš kosminio laivo veiksmas persikelia į Žemę, kuri virtusi tikrai ne miela vieta gyventi, o tikru padugnių pilnu šiukšlynu, kuriame visi tik ir taikosi vieni kitiems perkąsti gerkles.
Veikėjui tenka ne savo noru tapti mafijos parankiniu ir vykdyti jos užduotis. Čia žaidimo epopėja ir prasideda. Pačioje pradžioje Chaser atrodo kaip klasikinis FPS žaidimas su labai jau tiesmuku siužetu, tačiau po kelių pirmųjų misijų siužetas darosi vis įdomesnis ir įdomesnis, pasipildo kartais ir visai netikėtais vingiais.
Žaidime Chaser žaidėjas privalo įvykdyti visą eilę misijų.
Tai ir tam tikro daikto paieška, kurį kitoje misijoje reikės panaudoti, ir kokio nors asmens ar vietovės apsauga, ir įvairių objektų šturmas, ir sėlinimas priešų zonoje, ir galų gale svarbių žmonių nužudymas.
Nors veiksmas ir vyksta ateityje, pagrindinis veikėjas naudoja ne kokius nors lazerinius ar plazminius ginklus, o daugiau ar mažiau visiems žinomus žudymo žaisliukus. Tai — ir 9mm pistoletai, ir „Beretos“, ir „Koltai“, ir t.t. Bene smagiausia tai, kad daugelis ginklų turi alternatyvias šaudymo galimybes, paspaudus dešinįjį pelės klavišą galima grožėtis visai padoriais sprogimais ar galingomis automatinėmis kulkų serijomis. Visas arsenalas yra gana veiksmingas, tereikia gerai nusitaikyti ir priešininkas krenta negyvas tiek nuo paprasto pistoleto šūvio, tiek nuo galingo šautuvo kulkos.
Viena iš FPS žaidimo naujovių panaudota Chaser‘yje — tai adrenalino režimas, kurį galima apibūdinti kaip pirmo asmens bullet–time. Nuspaudus klavišą Caps Lock viskas aplink jus sulėtėja, todėl galima daug geriau nusitaikyti į priešininkus ar netgi išvengti jų šūvių, kadangi daug geriau matomos skriejančios kulkos. Adrenalino režime galima būti pakankamai ilgai, tačiau, „išnaudojus visą adrenaliną“ jis atsistato labai lėtai, todėl vertėtų pagalvoti ir naudoti jį tik ypatingose vietose.
Kalbant apie priešininkus reiktų pabrėžti, kad jie apdovanoti tikrai ne standartiniu DI. Labai dažnai jie veikia grupėmis, slepiasi už visko, už ko tik įmanoma pasislėpti, šaudo beprotiškai taikliai ir t.t. Tačiau kaip bebūtų, dažnai dėl tokio priešų „intelektualumo“, neišvengiama ir tam tikrų nonsensų. Pavyzdžiui, jie slepiasi už tokių aplinkos detalių, kurios ir pelės nepaslėptų (vizualiai tai atrodo gana kvailai 🙂 arba kad ir tai, jog priešininkai „užstringa“ bandydami išlįsti iš už kampo ir pradeda šaudyti dar vis stovėdami už jo.
Nors kūrėjams ir nepavyko kelios priešininkų DI detalės, tačiau galima pasakyti tik tiek, kad pasipriešinimas pagrindiniam veikėjui visuomet baisiai galingas net ir tais atvejais, kai nuklystama į su tikslu nesusijusias vietoves.
Mažai kam žinoma slovakų žaidimo kūrėjų komanda Cauldron pati sukūrė grafikos variklį, kurį pavadino CloakNT. Nors šis variklis ir nesukuria tokio puikaus vaizdo, kaip kad, pavyzdžiui, taip laukiamame žaidime DOOM 3, tačiau vis tiek aplinkos visai puikiai žiūrisi veiksmui vykstant tiek uždarose patalpose, tiek ir atvirose erdvėse. Nors ir ne visą laiką tekstūros „superaštrios“, tačiau vien tai, kaip atsispindi šviesą nuo metalinių paviršių, atperka visus kitus tekstūrinius vidutiniškumus. Labai neblogai sukurti ir vandens paviršiai. Nors jie ir neraibuliuoja taip, kaip turėtų, tačiau atspindi virš vandens esančius daiktus būtent taip, kaip ir turėtų atspindėti.
Labai smagiai į žaidimą integruoti veikėjo praeities „flašbekai“. Pirmą kartą jie pasirodo ne kokioje nors filmuko dalyje, o pačiame žaidimo veiksmo įkarštyje. Pradžioje galima pagalvoti, kad šie trumpi neaiškių vaizdų ir garso intarpai — tai žaidimo klaidos, tačiau vėliau galima suprasti, kad būtent to Chaser kūrėjai ir siekė.
Pagrindinio veikėjo, Džono Čeiserio, balsas puikiai papildo kūrėjų bandytą sukurti charakterį.
Truputį lunatiškas, nes neprisimena praeities, truputį ironiškas, nes nesuvokia, kas aplink darosi, ir panašiai. Visų kitų veikėjų balsai skamba praktiškai taip pat puikiai, tik Jakudzos žmonių balsai galėtų skambėti daugiau azijietišku tembru ir akcentu. Bet tai labai stipriai į ausis ir nestringa, kadangi žaidimo muzika atperka visus balsų įgarsinimo nesklandumus. Ji tiesiog ideali. Kiekvienas garso takelis puikiai atitinka veiksmo tempą ir netgi tais atvejais, kai žaidimo lygis trunka valandas, muzika nė kiek neatsibosta, kadangi ji pakankamai rami ir neįkyri.
Pabaigai galima pasakyti tiek, kad Chaser gal ir nėra taip laukiamas „blokbasteris“, tačiau tai tikrai labai geras žaidimas. Aišku, galima sakyti, kad šis žaidimas — tai tik dar vienas FPS pavyzdys su truputį įmantriau užsuktu siužetu ir nauju grafikos varikliu, tačiau šis dar vienas pavyzdys tikrai spiria ir gali „pakabinti“ žaidėją prie kompiuterio jei jau ne vienai dienai, tai tikrai ne vienai valandai.
Bogardas
