JAV žaidimo versijos apžvalga

Jau daug vandens nutekėjo po to, kai Square Soft ir Disnėjaus studijos, atsikėlusios į tą patį pastatą, susitiko ir davė pradą žaidimui, kuris tūrėjo apjungti stipriausias tiek Square tiek Disnėjaus savybes. Ir apjungė, ir pasirodė pasakiškame žaidime šiltu pavadinimu – Širdžių Karalystė. Visa kita, kaip įprasta, sprendė žaidėjai. Pinigus juk moka jie. Vieni nežaidę žaidimą nurašydavo, kiti pereidavo po keletą kartų ir, negalėdami atsistebėti, rekomenduodavo draugams. Bet visa tai vyko palyginus senai ir dabar prie projekto dirbo jau Square Enix. Ar šiuo kartu polimerizacija sėkminga, sužinosite visai netrukus.

Vos žaidimas prasidės, jus pasitiks įspūdingas CG filmukas. Tai tartum miksas, sukurtas iš įsimintinų tiek pirmos, tiek antros žaidimo dalių fragmentų. Bet jis čia įdėtas tik tam, kad nusiramintumėte, nes po jo daugelis gali sutrikti ir nesuprasti, kas vyksta. Nežaidusius pirmų dalių galiu nuliūdinti – viskas tiesiogiai susiję su pirma žaidimo dalimi Kingdom Hearts ir, kiek teko skaityti, su GBA žaidimu Chain of Memories. Pradėję žaisti, kurį laiką valdysite linksmą ir draugišką personažą Roxas.

Jis, su kitais trim draugais, maloniai leidžia paskutines vasaros atostogų dienas. Ir būtent jos vaikinui tampa lemtingomis. Visai netrukus paaiškėja, kad tame pačiame Twillight Town, kuriame ramiai sau gyveno Roxas, jau metus saugomas Sora. Tuo tarpu paslaptinga mergina, Namine, turinti kažkokį paslaptingą ryšį su juo ir jo prisiminimais, kažkokiu būdu prisideda prie Soros atgaivinimo. Taip pat paaiškėja, kad Roxas yra dalis Soros ir yra būtinas, norint jį atgaivinti. Bet visa tai tėra įžangą ir iškart po jos prasidės taip ilgai lauktas žaidimas, užpildytas naujais nuotykiais ir netikėtais vingiais.

Taigi, praėjus lygiai vieneriems metams po įvykių, patirtų pirmame žaidime, Sora išlipa iš ovalaus konteinerio ir vėl pamato savo ištikimus bendražygius iš Disnėjaus – Donaldą bei Goofy. Paaiškėja, kad visi trys šiuos vienerius metus pramiegojo uždaryti konteineriuose ir tik dabar gavo leidimą pratęsti dar prieš metus pradėtą žygį. Ir jie pratęsia – jau po kurio laiko susitinka karalių Mikį, o vėliau ir patį jo mokytoją, garsų Disnėjaus visatos burtininką. Jis, kaip galėdamas smulkiau, paaiškina draugams susiklosčiusią padėtį ir nurodo kokių priemonių geriausia imtis.

O atsargumas ir dėmesys čia tikrai nepamaišytų, turint omenyje, kad pasirodė nauji ir kur kas pavojingesni priešai už Heartless. Save jie vadina Nobodies ir visuomet vaikšto ilgais juodais apsiaustais ir bent jau pirmąją žaidimo dalį slepia savo veidus. Visi jie sudaro paslaptingą „Organizacija XIII“, kuri gali valdyti visus bedvasius Nobodies, i primenančius Heartless. Mums iš viso šito naudos tik tiek, kad dabar kausimės prieš dvi milžiniškas ir praktiškai nesibaigiančias ordas įvairios bjaurasties turinčias stovyklas. Pats Sora, nepaisant visko, toliau ieško geriausio savo draugo Riku ir nori vėl susitikti su mylimąja Kairi. Donaldas ir Goofy maloniai sutinka padėti ir tuo pačiu bando dar kartą susitikti su savo karaliumi, kuris visą žaidimą išlieka pagrindinės paslapties dalimi.

Deja, kiek vėliau, jau įsižaidus, akis pradeda kliūti už daugybės pasikeitimų. Dalis jų yra teigiami, kita dalis – neigiami. Visų pirma, žaidime nebeliko tam tikrų sąsajų tarp skirtingų pasaulių. Pirmoje dalyje nuolatos tekdavo keliauti iš vieno pasaulio į kitą, galvoti kaip ir ką padaryti, kad galima būtų pajudėti toliau. Čia gi atskrendate kur nors, visus išžudote, greitai viską surenkate ir judate toliau. Tikrai gana primityvus ir banalus geimplėjus. Juo labiau kai čia viską nustelbia mechaninė dalis – visą žaidimą nuolatos teks kautis su įvairiausiais priešininkais, o jei kalbėti paprasčiau – tai tūrėsite beveik visą žaidimą spaudinėti pagrindinius mygtukus ir visus išguldę – laukti daugiau.

Kartais, tiesa, pasitaikys ir smagūs bei skirtingi mini žaidimai, kurie tikrai smarkiai pagerina bendrą žaidimo padėtį ir gelbsti nuo monotonijos. Tarp kitko, čia bus ir žurnalas į kurį nuolat viskas bus užrašoma, todėl tikrintis teks nuolatos. Jame bus informacija praktiškai apie viską – pasauliai, veikėjai, mini žaidimai, priešai ir t.t. Iš esmės viskas, ką surasite pačiame žaidime, bus detaliai ir aiškiai užrašoma žurnale. O visa informacija čia tvarkingai surūšiuota ir pateikta, todėl klaidžioti, kad ir kiek daug temų bebūtų, nereikės. Be žurnalo meniu lange galėsite susidėlioti veikėjų gebėjimus, užsimesti norimus šarvus, pasirinkti ginklus ir pan.

Žaidime jūsų lauks penkiolika skirtingų pasaulių, dauguma kurių bus iš neišmatuojamo Disnėjaus bagažo. Bet ir čia neišvengta nesusipratimų. Tikrai gaila, kad kai kurie pasauliai kartojasi. T.y. juos jau matėme pirmoje dalyje. Žinoma, kūrėjai stengėsi pateikti juos kita forma, tačiau vis tiek apmaudu. Vietoje tų pačių pasaulių kūrėjai galėjo panaudoti daug naujų Disnėjaus šedevrų, tačiau nepanaudojo. Kita vertus, dar kartą sugrįžti į Aladino ar Heraklio pasaulį ir pamatyti juos kitokiu kampu išties įdomu. Kalbant apie naujus pasaulius, verta paminėti Karibų Piratų visatą, Mulan, Liūto karaliaus pasaulius ir daug kitų. Nors čia ir vyrauja įvairovė, žaidimas neretai gali pasirodyti pernelyg užtęstas. Peržaisti jį visą ir atrakinti daugelį paslapčių galėsite per ~45 valandas.

Kaip RPG žaidimui tai – pats tas, tačiau dalis tų valandų yra tiesiog monotoniškas mygtukų maigymas. Tiesa, kovas su priešais pagardina atsiradusios naujos funkcijos, tokios kaip Soros Valor forma. Iš viso jų bus tris. Pati geriausia ir naudingiausia yra Master. Būdami Valor formos valdysite du raktus, vietoje vieno. Taip pat gausu kombinuotų atakų, kurias atlikinėsite kiekviename pasaulyje vis su kitokiais personažais. Ir visi kombinuoti smūgiai yra unikalūs, skirtingi, kai kurie tiesiog smagūs, linksmi, tačiau visi sukurti nepriekaištingai. Žinoma, nors žaidimas ir vyks realiu laiku, nebus jokių turn-based, vis tiek laisvai galėsite naudoti magiją, įvairius daiktus ar summonintis ką nors iš papildomų keturių personažų, kuriuos sudarys Chicken Little, Džinas, Piteris Penas ir Stičas. Kovose nemažai įtakos tūrės MP indikatorius, kuris labai jautriai reaguos į bet kokią kombinuotą ataką, arba išsigydymo magiją.

Bet gera naujiena ta, kad jis palaipsniui atsistatys – nesvarbu, kovojate ar tyrinėjate aplinkas. Tęsiant kalba apie kovas, galima būtų išskirti Donaldo ir Goofy AI. Kaunasi jie tikrai puikiai, Donaldas žino, kada gydyti, o kada ne ir jei taip atsitinka, kad jūs trumpam turite atsitraukti ir pasigydyti ar pakeisti taktiką, bendražygiai tikrai puikiai užlaikys priešą ir nukreips dėmesį, nes šiaip ar taip, daugiau jie nieko padaryti negalės – pagrindinė puolamoji jėga visada būsite jūs.

Trumpai užsiminti norėčiau ir apie erdvėlaivį. Pirmoje dalyje skrydžiai tarp pasaulių atrodė tikrai prastai, dirbtinai. Čia gi viskas perkelta į labai solidų trimatį vaizdą, kur judėjimas ir kova vyks praktiškai iš visų įmanomų pusių. Maža to, perėjus kiekvieną tokį kanalą ir atrakinus kelią iki naujo pasaulio, galėsite skrydį pakartoti dar kartą, tik šį kartą vykdysite misijas, už kurias laukia tikrai vertingi apdovanojimai. Labai pasikeitusi erdvėlaivio tobulinimo sistema, smarkiai padidėjo įvairiausių funkcijų skaičius.

Patys pasauliai, veikėjai ir jų istorijos žaidime perteiktos tiesiog puikiai. Gaila tik, kad be žaidimo grafinio varikliuko generuojamų video intarpų kitokių taip ir nepamatysime. Na, kelios išimtys nesiskaito. Kita vertus, tai nėra taip blogai ir leidžia puikiai įsijausti. Bet vis dėlto žaidžiant jaučiamas iki šiol serijai svetimas dirbtinumo jausmas. Trūksta emocijų, trūksta Disnėjui būdingos ugnies. Viskas pateikiama gana sausai, esminis siužetas neretai dingsta iš akių ir tik kartais, ilgų valandų intervalais įsikiša, paerzina ir vėl kažkur pradingsta. Pagrinde tūrėsite keliauti po pasaulius, padėti įvairiausiems jų herojams ir priprasti prie daug mechaninio darbo.

Grafika žymiai pasikeitusi po pirmosios dalies ir tai pajausite jau pačioje pradžioje. Labai įspūdingi sprogimai, ugnies efektai, puikiai atliktos kombinuotos atakos, spalvingi ir kruopščiai atlikti veikėjų modeliai, skirtingi ir savaip prikaustantys pasauliai. Viskas tikrai gyva ir gražu, tik gaila, kad kartais nepaprastai apribota. Įgarsinimas taip pat palieka teigiamas emocijas, bet štai muzika šlubčioja. Na, aišku, puiku, kad kiekvienam pasauliui parinktos atskiros temos, tačiau vėlgi, dirbtinumo jausmas labai gilus. Kartais atrodo, kad visumoj žaidimas kaip didelė ir banali dovana žaidėjams, su daug kaspinų, spalvinga dėže ir gausybe žaismingų popierių viduje. O pati dovana, gulinti dėžėje, nuobodi ir seniai išėjus iš mados.

Kalbant bendrai teisti žaidimo nedrįstu. Visgi kurta buvo ilgai, darbo įdėta labai daug, nepaprastai įdomi istorija, daug patobulinimų tik gaila, kad vietomis viskas atrodo tikrai vaikiška. Bet yra ir tokių epizodų, kur besąlygiškai juntami klasikiniai Final Fantasy motyvai. Ir ne tik dėl to, kad čia sutiksime Cloudą, Auroną ar Tifą – žaidimas puikiai polimerizuoja tarpusavyje nostalgiška pasaką, kupiną Disnėjaus motyvų ir dramatišką kelionę su Square personažais ir atmosfera.