Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2010/03. Teksto autorius: Opis

King Arthur: The Role–playing Wargame — tai žaidimas, paremtas britų mitologija. Jame valdysi legendinį herojų karalių Artūrą ir apvaliojo stalo riterius. Istorija tikriausiai pažįstama daugeliui: Artūras, karaliaus Utherio Pendragono beteisis sūnus, iš akmens ištraukia Ekskaliburą, taip įrodydamas, kad yra Dievo siųstas karalius, suvienysiantis visą Britaniją. Žinoma, ne kiekvienas Britanijos didikas pasiryžęs su tokia lemtimi taikstytis, taigi Artūrui iš pradžių tenka gerokai pasišvaistyti kalaviju. Būtent čia žaidimas ir prasideda, o Tavo tikslas — suvienyti Britaniją.

King Arthur, ko gero, labiausiai primena strateginių žaidimų seriją Total War. Didžiąją žaidimo dalį Tavo arena bus Britanijos žemėlapis, padalintas į provincijas, kur rinksi armiją ir atliksi kitus taktinius veiksmus. Žaidimas vyksta sezonais, t. y. leidžiama atlikti ribotą skaičių veiksmų per vieną metų laiką. Taip pat čia bus nemažai vaidmenų žaidimų elementų. Didelė dalis istorijos vystoma vykdant tekstu pateiktas užduotis, o žaidėjo pasirinkimas jas vykdant lemia ir paties Artūro, ir jo riterių asmenybes. Artūras gali tapti tiek krikščionybę, tiek ir pagonybę išpažįstančiu, tironišku ar atlaidžiu valdovu. Šiuo atžvilgiu King Arthur išties nenuvilia — žaidėjui pateikti pasirinkimo variantai yra gerai apgalvoti ir turi realių pasekmių. Taip pat negalima teigti, kad žaidimas apdovanoja žaidėją, pasirinkusį vieną ar kitą būdą tikslui pasiekti.

Visa tai leidžia „perrašyti“ Artūro mitologiją ir kartu padaro žaidimą kur kas niūresnį, nei būtų galima tikėtis iš legendos apie garbingąjį karalių Artūrą, kuris neabejotinai peroksidu balina savo ilgas garbanas, nešioja šarvus, blizgančius net Merlino rūsy vidurnaktį, ir užvis labiausiai mėgsta sergėti raudonskruosčių mergaičių nekaltybę nuo žiauraus pasaulio realijų. Štai maniškis Artūras sostą užėmė žudydamas ir išdavinėdamas, niekindamas tiek tradicijas, tiek ir visa kita, kas stovi nuostabaus viduramžiško pragmatizmo kelyje.

Karinė magija

King Arthur RPG elementai lemia ir strateginę žaidimo dalį, mat nuo to, kokią religiją herojus priima ir kokį valdymo būdą pasirenka, priklauso jo armijos sudėtis bei kovoje naudojamos galios. Kovos King Arthur labai panašios į Total War kovas: armija padalinta į būrius, kuriuos sudaro vienodos specializacijos kareiviai (lankininkai, ietininkai ir t. t.), o viename iš būrių yra vadovaujantis riteris. Skirtingai nei Total War, čia galėsi naudoti burtus: virš kovos lauko iššaukti audrą ar iš dangaus į priešų armiją sviesti žaibą. Burtų naudojimo galimybės ribojamos laiko, t. y. panaudojęs burtą turėsi laukti, kol vėl galėsi jį panaudoti, taigi teks gerokai pagalvoti, kur ir kada naudoti magiją. Tą patį galima pasakyti ir apie įprastus karo veiksmus: mūšio baigtį nebūtinai lems armijos dydis, mat įtakos turės ir kiti aspektai, tokie kaip būrių išdėstymas, įsitraukimo į kovą laikas ir t. t.

Nors visa tai gražu ir miela, kovos sistema, palyginti su Total War, šiek tiek nuvilia. Pavyzdžiui, aš nepastebėjau didelio skirtumo puldamas priešo būrį iš galo ar iš priekio, taip pat mažai įtakos kovai turi karių nuovargis, kai kurių tipų kariai neproporcingai galingesni už kitus ir t. t. Šios ir daug kitų smulkmenų susideda ir tampa gan dideliu minusu, kurį tikrai pastebės žanro gerbėjai. Problemą dar pagilina faktas, kad King Arthur yra išties sudėtingas žaidimas net pasirinkus lengviausią lygį. Dažnai teks kautis su gerokai stipresniais priešais naudojantis labai ribotais ištekliais. Tokiose kovose itin reikalingi strateginiai ištekliai, bet paprasčiausiai nesuteikta galimybė jų išnaudoti.

King Arthur yra įdomus eksperimentas, kuris patiks tiek strategijos, tiek vaidmenų žaidimų mėgėjams, turintiems kantrybės mąstyti siekiant pergalės. Tačiau norint dorai juo pasimėgauti reiktų palaukti pataisų, priešingu atveju rizikuoji nusirauti plaukus.