Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2009/11. Teksto autorius: JcDent

Būdamas jaunas įsivaizduodavau mokslinės fantastikos daugelio žaidėjų šaudykles. Nematomumas, branduolinės granatos, gal vienas kitas griūvantis dangoraižis, skraidantys tankai, įvairios naujos veikėjų klasės (pvz., elektroninės karybos specialistas), absurdiškai dideli ginklai, skirtingos kovojančios pusės… Vietoje to pasirodė Section 8 (toliau — S8).

Kaip ir koks Unreal Tournament 3 (toliau — UT3), S8 turi vieno žaidėjo siužetinę liniją. Kitaip nei UT3, čia siužetas tikrai yra, lygių epizodai suderinti su siužetu. Siužetas nėra įdomus, besikaunančios pusės yra United States Empire ir Arm of Orion, kurios žaidžiant skiriasi tik kosmetiškai. Vieni kariai yra mėlyni su metaliniais šarvais ir ginklais, kiti — raudoni su agresyviau atrodančiais gelsvais šarvais ir truputį kitokiais šautuvais. Aišku, klipuose pastarieji yra tikri niekšai, dar padedami USE išdaviko. Ech, kur tik tokių nebūna…

Atmetus (gana greitai) vieno žaidėjo režimą, galima greitai pradėti masinius susišaudymus. Tiesa, lygiai iš esmės yra tie patys, kaip ir dalyvaujant kampanijoje. Užtat juose gali šaudytis net 32 žmogeliai su šarvais, primenančiais nesantuokinį Master Chief ir Crysis kostiumų vaiką. Ginklai… Na, jie tėra kiek futuristinės dabartinių rūšių versijos. Kažkodėl fantastiniuose kūriniuose jie visada yra didesni, nors dabartinė mada lyg ir mažesnius gaminti?

Rimtesni dalykai prasideda kalbant prie įrangą ir modulius. Įranga iš dalies nustato žaidimo tipą. Daugumai žaidėjų patiks taisymo įrenginys, kuris ir draugus pagydo, ir Tave patį, ir dar kokį aparatą pataiso. Yra ir granatos, nuotolinio valdymo bombos bei nuo peties šaunama mortyra. Dar — skeneriai, kad užfiksuotum priešą, bei skenerio blokas, kad priešas Tavęs neužfiksuotų. Šiame žaidime snaiperiai nėra nematomi kaip Battlefield 2142 — čia jiems tenka tenkintis tuo, kad blokas neleis matyti Tavęs radare. Įdomus sprendimas. O moduliai leidžia savo šarvus suderinti su žaidimo stiliumi. Vieni tiesiog prideda kostiumui stiprumo ir skydų, kiti suteikia apsaugos nuo priešlėktuvinės ugnies ar pagreitina taisymą jau minėtu įrenginiu. Ir taip toliau, ir panašiai. Dar reikėtų paminėti raketinę kuprinę, nepamainomą bėgant nuo priešų ir kabarojantis į aukštesnes vietas. Be to, kurį laiką pabėgėjus įsijungia sprinto režimas — tada kareivis skuodžia pavydėtinu greičiu, bet negali šaudyti.

Skrodžiant orą

Pats žaidimas yra bazių užgrobinėjimas. Su jomis Tau atitenka jų apsauginės patrankos, skeneriai ir įvairios vietinės įstaigos. Aišku, žaidimo iškart čia nepradėsi, nes reikia pademonstruot naująjį atsiradimo lauke būdą. Tam tikrais intervalais virš žemėlapio praskrenda erdvėlaivis, iš kurio iššoka kareiviai. Tada leidiesi (galva į priekį), siaučiant liepsnoms aplink skydą, iki padoraus aukščio, kai gali įjungti stabdžius ir šiek tiek kontroliuoti nusileidimo kryptį. Patogu, kai snaiperiams reikia atsidurti ant stogų ir panašiai.

Negalima pasirinkti nusileidimo zonos ten, kur veikia priešo priešlėktuviniai pabūklai. Tose vietose negalėsi ir nieko nusipirkti: nei patrankų, nei nevykusio vaikščiojančio kovinio kostiumo, nei dviem patrankomis, kulkosvaidžiu, raketomis ir mortyra ginkluoto tanko. Šiaip žaidime mašinos atrodo ne savo vietoje. Užtat monotoniją praskaidrina misijos, kurios atsiranda komandai surinkus tam tikrą herojiškų veiksmų taškų skaičių. Šiose gali tekti lydėti konvojų, pavogti žvalgybos duomenis, apsaugoti generolą (kietas senis)… Priešo pusė, savaime suprantama, stengsis sutrukdyti.

Grafika nėra stebuklinga, bet baisiai neatrodo. Jokių interaktyvių aplinkų nėra, žala aktyviems objektams irgi nematoma. Garsai (bent jau muzika) yra visiškai neįsimintini. Kelių kartais pasigirstančių veikėjų įgarsinimas kokybiškas.

Section 8 nėra žanrą naujai apibrėžiantis šedevras, bet nėra ir blogas žaidimas. Jis daugiau yra kokybiškas. O pasaulyje, kuriame tokie žmonės, kaip Dereckas Smartas (nuolat besigiriantis nevykusio Universal Combat autorius), gali kurti žaidimus, tai jau yra gana gerai.