Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2009/09. Teksto autorius: Kyo
Ar užtenka pagrindiniam veikėjui supermechaninės rankos, kad žaidimas būtų perkamas? Bionic Commando puikiai atsako į šį klausimą.
Man visai patinka žaidimo Bionic Commando koncepcija ir kartu savotiška ateities vizija, kurią kūrėjai bando primesti. Tik pagalvok: raumeningas vyras po sprogimo netenka rankos, tačiau užuot likęs neįgalus, jis tampa superherojumi, kuriam nieko nereiškia išgelbėti pasaulį ir nužudyti tūkstantį kareivių. Ir visa tai tik dėl paprastos mechaninės rankos… Na, gerai, ji nėra paprasta, su šia ranka susiję keisti žaidimo istorijos vingiai, tačiau esmės tai nekeičia: netenki rankos, o tada gauni tokią, su kuria per dieną tampi didvyriu. Sutik, kad istorija apie eilinį kareivį, kuriam vietoje kairės rankos kabo geležies gabalas, yra gerokai tamsesnė ir rimtesnė už pasakojimą apie nevykėlį vaikinuką, kuriam įkando radioaktyvus voras ir nuo to laiko jis tapo žmogumi–voru…. Taip, būtent todėl Bionic Commando galima vadinti žaidimu apie žmogų–vorą suaugusiesiems.
Įspūdingi tempai
Tai jau trečias kūrėjų studijos GRIN žaidimas šiais metais (o metai dar tik įpusėjo…) ir jau trečias jų žaidimas, kurį tenka aprašyti man. Nemanyk, kad žaisdamas, o vėliau aprašydamas vadovaujuosi šūkiu „Argh, aprašysiu juos visus!“, tiesiog taip papuola. Bet vis tiek leidžiu sau trečios apžvalgos proga pasidžiaugti visais žaidimais, kuriuos GRIN pavyko sukurti šiais metais. Iš jų visų Bionic Commando yra pats stipriausias ir, netgi drįsčiau sakyti, sudaro didelę konkurenciją neseniai pasirodžiusiam [prototype]. O tai, kad ir kaip ten būtų, yra kur kas daugiau nei tiesiog geras pasiekimas, nes asmeniniai kompiuteriai — tai ne konsolės ir čia panašaus masto veiksmo žaidimai yra tikras delikatesas.
Apie užuomazgas
Žaidimo, o taip pat ir istorijos ašis — Natanas Spenceris. Pačioje pradžioje jam turi būti įvykdyta egzekucija, bet vaikinas jos išvengia dėl milžiniško sprogimo, kuris suniokoja didžiąją miesto dalį. Turint omenyje, kad Ascensiono miestui (nors jis jau ir nukentėjo nuo sprogimo) vis dar gresia pavojus, Natanas gauna progą išvengti egzekucijos ir išpirkti savo kaltę. Aišku, šis veikėjas, žinant jo charakterį ir manieras, nesutinka, bet suinteresuoti asmenys panaudoja vieną seniausių istorijoje triukų — parodo Natanui jo žmonos nuotrauką. Tai suveikia žaibiškai, nes jau kitą akimirką herojus skrenda į pirmosios misijos vietą. Po kiek laiko Natanas atgauna ir savo mechaninę ranką, kuri prieš egzekuciją buvo iš jo konfiskuota. Beje, bėgiojant po pirmąją žaidimo aplinką, kai veikėjas neturi vienos rankos, apima keistokas jausmas. Neatsimenu, ar dar kada nors yra tekę žaidime valdyti neįgalųjį… Tačiau ilgainiui viskas susitupėjo.
Šnekant apie kitus veikėjus, labai maloniai nustebino buvusi Natano kolegė, kuri kažkada neteko kojų ir dabar naudojasi mechaninėmis, o taip pat vienas iš žaidime sutinkamų Natano priešų Gotfrydas Groederis, kalbantis su visai maloniu akcentu. Bet visiškai nesupratau paslaptingojo užsimaskavusio veikėjo su snaiperio šautuvu. Iš pat pradžių man jis labai priminė Gray Foxą iš pirmosios Metal gear Solid dalies, tačiau žaidimui einant į pabaigą jis visiškai nedalyvauja veiksme ir apie šį veikėją daugiau absoliučiai nieko nepasakoma. Turiu pripažinti, kad labiau neišplėtotos veikėjo istorijos turbūt dar nesu matęs. Beje, jeigu domiesi žaidimų faktais, galiu paminėti, jog Nataną Spencerį įgarsino grupės Faith no More vokalistas Mike Pattonas, o tai malonus netikėtumas.
Mechaninė ranka ir kaprizai
Taigi, Natanas ir jo garsioji ranka. Ką gi ji gali? Atsakysiu į klausimą klausimu. Ar teko kada matyti filmą apie tarzaną? Tai štai. Lygiai taip pat, kaip džiunglių karalius siūbuoja po džiungles laikydamasis už lianų, Natanas Spanceris siūbuoja po sugriautą Ascensiono miestą naudodamasis savo mechanine ranka. Ji įdomi tuo, kad viršutinė dalis atsiskiria nuo visos rankos ir užsikabina už bet kokio paviršiaus, jei tik atstumas tai leidžia. O tada belieka įsisiūbuoti ir šokti prie kito objekto, už kurio būtų galima užsikabinti. Taip, principas visai kaip žaidime apie žmogų–vorą, tik tema šiek tiek kita. Ne kartą susimąsčiau, ar tas lynas (ar tai tiesiog stipri virvė?), už kurio laikydamasis herojus siūbuoja, tikrai patikimas, nes kai siūbuoji, jo beveik nematyti…
Natano mechaninę ranką galima naudoti ir kovose su priešais. Ypač veiksmingas ir patikimas rankos panaudojimo būdas yra iššauti ir prikabinti lyną prie kokio nors daikto (pavyzdžiui, automobilio), paskui iškelti jį į orą ir galiausiai sviesti į pasirinktą grupę priešų. Tai tikrai pravartu, nes vienu metu galima užmušti krūvą kareivių, kuriuos tikriausiai būtų reikėję iššaudyti po vieną. Žinoma, ranka naudinga rengiant ir keletą superatakų (kai sukaupiamas specialus stulpelis), tačiau jos visiškai nereikšmingos — žaidimą galima nesunkiai įveikti ir be jų.
Aišku, Natanas moka ir šaudyti. Kadangi jo dešinė ranka sveika, naudojimasis ginklais absoliučiai pateisinamas. Tiesa, vienu metu veikėjas su savimi galės nešiotis ne daugiau kaip du ginklus, bet tiek dažniausiai ir užtenka. Be to visada bus granatų, kurios šiame žaidime ypač veiksmingos. Ginklų iš savo priešų atimti negalima, tačiau kartais Natano vadovybė atsiųs amunicijos bei ginklų — šie tiesiog nukris iš dangaus specialiose kapsulėse.
Pasipriešinimas
Labai didele priešų įvairove Bionic Commando tikrai nepasižymi, bet kažkodėl žaisti tikrai neatsibosta. Tiesą sakant, galėčiau šaudyti ir šaudyti į kareivius — tai daryti yra taip smagu. Teko skaitinėti užsienio kritikų straipsnius, kuriuose apžvalgininkai labai jau peikia šio žaidimo šaudymo sistemą, tačiau aš net ir labai norėdamas nematau, kad su ja kas nors būtų ne taip. Smagu, patogu, greita. Tikriausiai tai jau priklauso nuo žaidėjo patirties, o ne nuo kūrėjų… Tiesa, žaidime tenka susidurti ir su robotais, kovos su jais dažnai užtrunka, bet neįveikiamų juk nebūna, ar ne? Visgi, prisipažinsiu, šiuo žaidimu porą kartų nusivyliau ir aš, nes, visų pirma, labai pasigedau kovų su bosais. Spėk, kiek bosų yra žaidime? Jų čia tik trys. Gal kažkam to ir per akis, tačiau man — ne. Turint omenyje žaidimo mechaniką, pažangią grafiką ir kitų panašaus žanro žaidimų pavyzdžius, tikrai buvo galima sukurti daugiau kovų su bosais. Beje, kur, po galais, kūrėjų originalumas? Vienas iš žaidime sutinkamų bosų yra sraigtasparnis…
Atviras pasaulis?
Gal ir piktai pasakysiu, bet aš kaip žaidėjas nekenčiu, kai kūrėjai prikuria atvirų pasaulių tuose žaidimuose, kur jų visiškai nereikia. O dabar tai paskutinis mados klyksmas. Ir aš labai džiaugiuosi, kad Bionic Commando nepasidavė jam ir pasuko senuoju keliu: lygiai tiesiški, bet apgalvoti ir skirtingi. Žinoma, kaip ir reikėjo tikėtis, atsirado daug nepatenkintų, bet ir tie šurmuliuoja daugiau iš idėjos, nei iš reikalo. Be to Bionic Commando vis tiek atrodo kaip pusiau atviro pasaulio žaidimas, nes erdvės lygiuose daug ir jos tikrai užtenka. Tik gaila, kad tose zonose, į kurias žaidėjui neleidžiama patekti, padengtos violetinės spalvos radiacija, kuri iškart nužudo. O pamatyti ją ne visada paprasta arba ji būna tokiose vietose, kur būtų visai patogu nusileisti. Bet tai tik mažieji priekaištai. Dar Natanas bijo vandens ir tai logiška, nes patekus į vandens telkinį jo milžiniška mechaninė ranka ima traukti į dugną. Tokiu atveju žaidėjas turi labai ribotą laiko tarpą iššauti lynui kur nors virš vandens, o jei jokio paviršiaus aplink nėra, ramiai laukti užrašo Game over.
Šioks toks apibendrinimas
Bionic Commando yra tikrai geras ir kokybiškas žaidimas, tik gaila, kad trumpokas, lengvas ir jame vos trys bosai. Bet užtai kaip visa tai smagu… Įveikęs nori dar. Istorija įdomi, o vaizdo intarpai atrodo ypač gerai. Netgi (nepabijosiu to žodžio) įspūdingai. Beje, ar girdėjai kažką apie šio žaidimo garso takelį? Ne? Tai pats laikas būtų išgirsti, nes Bionic Commando muzika yra puikus pavyzdys visiems veiksmo žaidimų kūrėjams, kurie ieško, bet vis dar niekaip neatranda tobulo takelio savo projektams. Muzikinės temos čia — didžios, įkvepiančios ir puikiai nuteikiančios žaisti. Todėl jei dar abejoji, galiu pasakyti tik tiek — tikrai rekomenduoju. Šį žaidimą verta sužaisti, o toliau jau viskas priklauso nuo žmogaus ir jo kaprizų. Vieniems tai nostalgija, kitiems — revoliucija, o tretiems — nieko naujo. Aš tik tikiuosi, kad po kurio laiko išeis nauja dalis ir, kad ir kaip žiauriai tai skambėtų, joje Natanas bus netekęs ir antros savo rankos, kad galėtų siūbuoti ore ir kautis jau su dviem mechaninėm geležtėm.
