Įspėjimas: iš tiesų, šios apžvalgos pavadinimas su apžvelgiamu „Vallhalla Chronicles“ žaidimu turi tiek pat bendro kiek ir Bilis, vienas iš „The Grim Adventures of Billy & Mandy“ animacinio serialo veikėjų. Nepaisant to, Bilis bus viena iš svarbiausių personų šioje apžvalgoje. Kodėl toks keistas pasirinkimas buvo padarytas, sužinosite tik perskaitę apžvalgą.

Vieną dieną nuleidęs galvą Bilis pėdino namo. Kas jį taip nuliūdino, Bilis nelabai žinojo. Galbūt kaltas tas lietus, kuris kaip tik pliaupė? Gal kažkas prieš tai nemalonaus jam atsitiko? Galbūt… bet Bilis kiek įstengė niekaip negalėjo prisiminti, kas blogai. Jam pakako tiesiog žinojimo, kad kažkas nevisai taip, kaip turėtų. Laimei, namuose betrindamas kojas į kilimą ir judėdamas savo kambario link Bilis įsielektrina ir palietęs savo kambario durų rankeną nutrenkiamas. Bilis nebūtų Bilis, jei tokia patirtis jo nenudžiugintų. Mažoje galvelėje greitai atsirado idėjų, ką būtų galima su nauju atradimu padaryti. Bilis atradimą išbandė su savo kate, mama, nešančią krūvą ką tik išplautų indu, bei tėvu, su pulteliu rankoje žiūrinčiu televizorių. Žinoma, visi trys tokia jaunuolio veikla buvo nepatenkinti, todėl nepaisant to, kad vis dar lyja, Bilį išmetė laukan. Greičiausiai tai ne pirmas toks kartas, todėl sūnus visiškai nesijaudino dėl tokio keisto tėvų elgesio… nors gal tiesiog todėl, kad ką tik pastebėjo minkštą durų kilimėlį. Patrinęs abi kojas į jį nubėgo prie Grimo (lietuviškai turbūt reikėtų jį vadinti „giltiniu“, bet pas mus toks reiškinys kažkodėl vartojamas tik moteriška gimine) ir nutaikęs gudrią progą stvėrė abiem rankom už „amžinojo draugo“ laikomo dalgio. Grimas per kelias sekundes virto į pelenus, o Bilis… žinoma, pradėjo šokinėti iš džiaugsmo, kad „kažką išdūrė“. Galbūt, jis taip ir būtų tęsęs toliau, jei jaunuolio ne į vis dar laikomą dalgį pataikęs žaibas, kuris Bilį permetė į vikingų pomirtinį pasaulį – Asgardą.

Kadangi Bilis per daug durnas, kad susivoktų savo dabartinę būklę, metas žvilgtelėti į „Vallhalla Chronicles“!.. O čia, atrodo, visai lyg ir neblogai… nors…

…pasileidus „Vallhalla Chronicles“ pradedamas rodyti filmukas. Kadangi pirmas filmuko vaizdas – judantis logotipas, greičiausiai nuspręsi filmuką praleisti. Laimei, tavo noras išpildomas ESC paspaudimu, bet, nelaimei, pirminė nuostata dėl filmuko turinio klaidinga ir nežiūrėdamas filmuko praleidi galimybę susipažinti su jo istorija, bet tai greičiausiai supranti kažkada vėliau atsitiktinai (kad ir sumąstę pasinaudoti meniu punktu „Replay Intro“). Kodėl pasirinktas toks keistas filmuko rodymo variantas nelabai aišku, ypač turint galvoje, kad mada pasakoti žaidimų istorijas filmukuose, įdėtose tokiuose vietose, pasibaigė bent prieš kelis metus prieš „Vallhalla Chronicles“ pasirodymą parduotuvių lentynose bei kad tai nėra labai patogu vartotojams, sunku paaiškinti. Vienintelis į galvą šaunantis tokio pasirinkimo paaiškinimas – žaidimo istorija tokia nesvarbi, kad dažnam žaidėjui nėra prasmės į ją gilintis. Pamačius filmuką tokia pasirinkimo teorija pasirodo gana įtikinama. Greičiausiai kiekvienas turintis bent šiokią tokią vaizduotę galėtų sukurti nesudėtingą su vikingais, susijusią istoriją. Pavyzdžiui: „kažkas baisaus nutinka Vikingų žemėse ir tenka kažkokiam didvyriui leistis į kelionę… bla bla bla…“

Žaidimo pradžioje reikia pasirinkti vieną iš keturių veikėjų: Grimo iš Gothlando salos, esančios Baltijos jūroje, norvegės Tuvos, švedo Hymerio bei dano Thorgeino. Kiekvienas iš jų anot žaidime rodomų tekstų pasižymi skirtingomis savybėmis. Štai Grimas turi daug jėgos (angl. strength, o Tuva yra ne tik graži bet gudri (angl. smart) ir vikri (angl.agility). Hymeris turi daug ištvermės (angl. stamina), o Thorgeinas – daug intelekto (angl. intellect). Visgi, pradėjus žaisti žaidimą su pasirinktu bet kuriuo iš šių veikėjų, jausimės kone taip pat. Na taip, galbūt pajusime, kad su vienu veikėju sekasi judėti greičiau nei su kitu, bet iš tiesų tai tik smulkmenos, niekaip labai smarkiai neįtakojančios žaidimo eigos. Nepaisant to, tikrai tai nėra pats blogiausias dalykas žaidimo mechanikoje. Daug blogesnis dalykas – prastas RPG kaip žanro savybių disponavimas žaidime. Nors ir veikėjų pasirinkimo lange minimos tradicinės RPG savybės, tačiau žaidimo eigos metu nėra aišku nei kaip, kada ar išvis jos kinta. Žaidime nėra jokių dialogo langų, progreso juostelių ar kur kamputyje rodomo teksto, kuris suteiktų bent šiokios tokios informacijos apie veikėjo tobulėjimą. Išvis greičiausiai vienintelis tobulėjimo būdas prieinamas žaidime – tai inventorius. Keičiant nešiojamus drabužius, ginklus galima pastebėti, kad misijų vykdymas tampa vis paprastesnis. Visgi, kadangi prie daiktų neparašytos jų suteikiamos savybės, tenka spėlioti daiktų efektyvumą pagal jų svorį bei rodomą kainą (beje, ją galima pamatyti tik apsilankius prekybos taškuose).

„Vallhalla Chronicles“ ekonominė pusė išsiskiria iš krūvos kitų RPG žaidimų. Taip, yra joje ir panašumų su jais – tai kiekviename žemėlapyje sutinkami įvairūs pardavėjai. Nepaisant to, kad tų pačių daiktų kainos greičiausiai niekur nesiskiria, paprastai skiriasi siūlomų prekių asortimentas. Taip pat kiekvienas iš jų gali supirkinėti. Būtent čia ir įdomiausia vieta žaidimo ekonomikos mechanikoje – supirkinėti pardavėjai gali tik tuomet kai patys turi pakankamą kiekį pinigų! Kai kurie prekybininkai tų pinigų turi išties nemažai – nesunku bus jiems „prakišti“ viską ką radai. Kiti, deja, vargšai, tačiau jei pats pinigų turi pakankamai bus galimybė iš pradžių nupirkti iš jų norimas prekes, o paskui parduoti jiems tai ko pačiam nebereikia ir taip atgauti prieš tai sumokėtus pinigus. Rezultate gaunasi kažkas panašaus į mainus… arba į spekuliantus, kurių buvo nemažai ir pas mus Lietuvoje nepriklausomybės paskelbimo pradžioje…

Galbūt ekonomika ir išsiskirianti, bet ne jos dėka šio žaidimo apžvalga buvo pavadinta kito žaidimo vardu prirašius labai mažą versijos numerį. „Vallhalla Chronicles“ pasaulyje vykdant pagrindines misijas laikas nuo laiko pasiūloma įvykdyti ir šalutinių, leidžiama apvaikščioti žmonių namus, skirtingai atsakyti į kitų veikėjų klausimus bei net kai kada tas pačias misijas atliekant keletą skirtingų būdų. Visa tai lyg ir turėtų būti šiuolaikinio gero RPG dalimis, tačiau „Vallhalla Chronicles“ kažkodėl taip nėra. Dialoguose pasiūlomi pasirinkti atsakymai būna beveik visada tik juodi ir balti. Priklausomai kokį iš siūlomų variantų pasirenki arba kažką nors gero sužinai ar gauni arba po kelių akimirkų tenka žudyti savo pašnekovą. Vaikščiojant po žmonių namus galima aptikti daiktų, kurių nėra kam „prakišti“, nes kuo keliauji toliau tuo mažiau šansų, kad pardavėjai turės pakankamai pinigų supirkti tavo rastoms gėrybėms, o ir pačiam tampytis visko, kas rasta neišeina, nes tampomas maksimalus daiktų svoris priklauso nuo veikėjų. Deja, ši priklausomybė nereiškia, kad veikėjas per daug prisiėmęs nebepaeis, o tai, kad jis negalės paiimti daugiau daiktų. Šalutinių misijų vykdymas retai ką nors duoda naudingo, o visų žudymas pakeliui niekaip neįtakoja aplinkinių elgesio (išskyrus sargybinius, kurie ką nors nužudžius mieste pradeda persekioti, kol nuo jų nepabėgi arba kurių nenužudai). Lyg viso šito būtų dar per mažai, žaidime pilna lygių, kuriuose iš esmės teks dideliame žemėlapyje iš vieno taško nubėgti į kitą. Laimei, kad bent kelio radimo algoritmas (angl. path finding) veikia tiesiog idealiai – jei pasiseks ant juodo ploto „teisingoj“ vietoj nuspausti valdomas personažas be didelių problemų ten pats nubėgs ir galbūt ne iš karto misija bus pereita.

Kovų sistema labai primityvi (kaip ir animacijos). Tereikia paspausti pelės kairiuoju klavišu ant taikinio ir jis yra daužomas. Belieka palaukti kol taikinys nusibaigs. Visgi, jei taikinys kovos metu sugebėjo pakankamai gerai kontratakuoti ir sužeidė tavo valdomą veikėją, nebūtina panikuoti – atsidarius inventorių sustos laikas. Tai netik naudinga norint sugalvoti kaip išsisukti iš susidariusios situacijos bei šiek tiek pailsėti, bet ir pasigydyti. Tokia sistema leidžia turint savo krepšy pakankamai gydomųjų gėrimų tapti kone nemirtingais. Nebelieka prasmės naudotis kokiais nors nemirtingumo kodais ar šimtus kartų įkraudinėti žaidimą, norint pereiti kažkokią vietą.

Nepaisant to, kad „Vallhalla Chronicles“ turi daug prastų bruožų, tačiau jame yra kažkas tokio, kas iš tiesų suteikia malonumo. Galbūt tai susiję su tuo, kad žaidžiant šį žaidimą tampi kažkuo panašus į Bilį – toks mažas, kvailas ir nerūpestingas… Tiesa, Bilis… Visai neseniai jis įvaldė pagrindines Asgardo taisykles. Svarbu žudyti, pavalgyti ir šiek tiek pašnekėti. Visą kitą nesvarbu. Juk šie trys „svarbu“ – svarbiausias smagumo faktorius, kurį ko gero galima aptikti ne tik kone kiekviename RPG žaidime, bet ir kitur kur iš esmės nėra baisu numirti (žinoma, „Vallhalla Chronicles“ čia ne išimtis).