Dwarf Fortress – tai žaidimas, turintis triūsiančius barzdotus dwarfus, mintančius sūriu ir užgeriančius jį alum, laikas nuo laiko apsėdamus dvasių ir sukuriančius legendinius artefaktus, „grasinančius spygliais iš šilko“, kovojančius su goblinų ordomis ir kartais dėl įvairovės valgančius perpildytuose maisto sandėliuose šmirinėjančius graužikus.

Tikriausiai jau svarstote, kodėl lig šiol nieko negirdėjot apie šį stebuklingą žaidimą? Norite sužinoti, iš kur jį gauti? Jis yra visiškai nemokamas ir prieinamas kiekvienam bay12games svetainėje, tačiau yra viena smulkmena. Žaidimas yra praktiškai vienintelio žmogaus darbo vaisius, taigi laiko ir resursų taupymo vardan neturi grafikos. Taip, jūs perskaitėt teisingai! Tiesa, tai nereiškia, kad bendravimas su žaidimu vyksta įvedinėjant tekstines komandas, kaip tai buvo daroma prieš kokius 30 metų, tiesiog vietoj sprite‘ų ir poligonų čia naudojami ASCII simboliai. Taigi, tipinis dwarfų iškastas ir apstatytas gyvenamas tunelis žaidime atrodo maždaug taip:

Žmonėms, nepajėgiantiems įsivaizduot, kad E raidė žaidime reiškia siaubingai riaumojantį krauju pasruvusiomis akimis dramblį, o besišypsantis veidelis atitinka dwarfą, į pagalbą ateina tileset‘ai, kurių dėka galima priversti žaidimą atrodyti taip, kaip prieš gerus 20 metų atrodė to meto žaidimai:

Ne kažin kas lyginant su Crysis, tiesa? Taigi, kyla klausimas: kuriems galams aš aprašinėju netgi NES grafika neprilygstantį žaidimą ir ar apskritai verta juo domėtis? Tiesa ta, kad nėra nei vieno strateginio/taktinio/vaidmenų žaidimo, savo gilumu ir savitumu prilygstančio Dwarf Fortress. Įsivaizduokit žaidimą, kuris savyje sutalpina geriausias Caesar, Dungeon Keeper, Stronghold ir The Sims savybes ir tai negausit nė pusės to, ką gali pasiūlyti Dwarf Fortress.

Iš dwarfų metraščio: legendinio artefakto Idromhorast Migrurarist, „trumpaviela okeaninis antpuolis“, aprašymas:


Tai plienagalvio upėtakio kaulų skydas. Darbas – aukščiausios kokybės. Jis papuoštas vaivorykštinio upėtakio kaulais ir apsuptas vėžlio kaulo bei švilpiko odos apvadais. Šis objektas papuoštas kabančiais granito žiedais ir grasina plienagalvio upėtakio kaulo ir vėžlio kiauto spygliais.

Pagrindinė žaidimo „Fortress“ režimu idėja yra stebėtinai paprasta: jūsų vadovaujama septynių dwarfų ekspedicija turi įkurti tvirtovę nesutramdytuose tyruose ir paversti ją klestinčiu požeminiu miestu. Kai kam jau tikriausiai prieš akis iškyla Ironforge ar Tolkien‘iški fantasy peizažai, ir tai iš tiesų yra gana artima tam, kokie yra šio žaidimo dwarfai. Jie dievina priplėkusį požemių orą, negali nei dienos išvert be alkoholio, stato kolosalaus užmojo statinius ir išvesti iš kantrybės tampa pačiais pavojingiausiais padarais pasaulyje. Stebina tai, kaip smulkmeniškai žaidime atvaizduotas kiekvienas dwarfas: neskaitant akivaizdžių dalykų, kaip jo nešiojami drabužiai, įrankiai ir ginkluotė, galima sužinoti apie dwarfo fizinę būklę bei sužeidimus, turimus įgūdžius, mėgiamus ir nemėgiamus daiktus, garbinamus dievus, turimus augintinus, draugus ir net romantiškus santykius su kitais tvirtovės gyventojais (gyventojomis). Tai nėra šiaip bereikšmė informacija: kiekvieno iš šių dalykų ignoravimas gali tapti jūsų tvirtovės žlugimo priežastimi. Įsivaizduokit, kad pačiais pirmais jūsų tvirtovės gyvavimo metais baigiasi alkoholis, vieną iš jūsų dwarfų (kuris mėgo alų kiek labiau, nei derėtų) ištinka įniršio priepuolis, o tada jūs su siaubu suvokiate, kad jis yra tvirtovės dailidė ir jo rankose atsidūrė vienintelis turimas kirvis. Būtent tokie momentai daro šį žaidimą didžiu, ir tokių momentų apstu.

Iš dwarfų metraščio: graviūros Sakrith Sacat, „taškų liepsna“, aprašymas:


Ant grindų išgraviruotas puikaus dizaino dwarfo ir murkiančių vikšrų atvaizdas, kurio autorius Tekkudas Rakutoslanas. Dwarfas, apsuptas murkiančių vikšrų. Dwarfas atrodo persigandęs.

Žaidimo unikalumas neapsiriboja dėmesiu dwarfų asmenybėms, juk ko vertas dwarfas be savo milžiniškų statinių ir sudėtingų inžinerinių įrengimų?

Taigi dar viena unikali Dwarf Fortress pusė yra gana tikroviška geologinė simuliacija, kas reiškia, jog žaidime esančios uolienos atitinka tas, kurios yra ir mus supančiame pasaulyje. Paprastai viršutiniai žemės sluoksniai būna sudaryti iš smėlio ar dirvožemio, kasantis gilyn pasiekiamos kietos uolienos, kurias galima panaudot statybai ar išlydyti į metalą, jeigu tai rūda. Jeigu pasiseks, rasite neapdirbtų brangakmenių ar brangiųjų metalų rūdos, įsikūrę prie ugnikalnio galėsite panaudoti žemės gelmėse tekančią magmą savo kalvių ir krosnių apšildymui, o patys nagingiausi galbūt užtvenks upes, įrengs požeminius fontanus ir krioklius, kurie puoš jūsų menes ar statulų sodus, gal net vienu rankenos patraukimu išsiliejančius rezervuarus, kurie paskandins tvirtovę užpulti išdrįsusius priešus, žodžiu visų galimybių ir subtilumų neišvardinsi, vienintelis ribojantis galimybes faktorius yra jūsų fantazija.

Šioje aprašymo dalyje gali pasirodyti, kad tai kone tobulą „geimplėjų“ turintis žaidimas pasenusios grafikos apvalkale, tačiau jis turi ir trūkumų. Dwarf Fortress yra tik alpha stadijoje bei gan prastai optimizuotas, todėl smarkiai apkrauna CPU. Taip pat šiek tiek stebina žaidimo kūrėjo Toady prioritetai: panašu, kad jo akimis geriau įdiegti kokią nors naują funkciją, nei tvarkyti senus žaidimo bug‘us ar trūkumus. O iš trūkumų pats didžiausias – žaidėjo sąsaja su žaidimu. Ji yra tiesiog neatleistinai paini, nenuosekli ir pasenusi, dėl to pradėt žaist žaidimą yra maždaug taip pat lengva, kaip įkopti į poliruoto granito kalną naudojantis šaukštu. Pelė praktiškai nereikalinga, o štai klaviatūros komandų prireiks įsimint tikrai daug. Pridėkim grafikos nebuvimą ir gausim vieną iš painiausių žaidimų istorijoje.

Iš dwarfų metraščio: graviūros Zulban Ozor, „subtilumo vėliava“, aprašymas:


Ant sienos išgraviruotas puikaus dizaino dwarfo atvaizdas, kurio autorius Regas Inulluzadas. Dwarfas yra miręs.

Bet koks pasitenkinimas apima iškasus pirmąjį tunelį! Koks vaikiškas džiaugsmas ištinka užauginus pirmą derlių, jį nupjovus ir išvirus vyną ar alų! Koks adrenalino antplūdis ištinka kaunantis prieš pirmą goblinų pasalą! Taip, žaidimas nedovanotinai sunkus ir sudėtingas, bet dėl to įvykdžius užsibrėžtus tikslus jautiesi nepalyginamai geriau, nei žaisdamas Eilinę Šaudyklę Numeris 54654 ar Standartinę Strategiją Numeris 4126. Jautiesi taip, lyg sugrįžtum į laikus, kai žaidimų kūrėjai neturėjo multimilijoninių biudžetų ir šimtinių animatorių bei lygių dizainerių armijų, o žaidimai nebijojo būti originalūs ar sudėtingi. Jeigu jaučiate nostalgiją tokiems žaidimams ir turite nemažai laisvo laiko, kurio prireiks įsisavinti žaidimo pagrindams, tuomet Dwarf Fortress yra žaidimas jums. Jeigu dar abejojate, siūlau paskaityti epinę sagą apie Boatmurdered tvirtovę, o jei nusprendėte išbandyti savo jėgas, aplankykit Dwarf Fortress Wiki ir siųskitės žaidimą su tileset’u ar be jo. Ir, kaip sako dwarfai, tegu mūsų turtai auga ir žlunga sykiu!