Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2010/03. Teksto autorius: JcDent

Divinity žaidimus siužetas sieja gan silpnai. Bet didžiausias skirtumas, be perėjimo į 3D, yra žanro pasikeitimas. Pirmosios dvi dalys buvo beveik Diablo klonai su mariomis demonų kraujo. O šiame žaidime įspūdingiausi ne kovų epizodai. Derėtų kažką pasakyti apie trečią kartą?

Istorija tokia: dieviškąjį herojų Divainą (žinomą iš Divine Divinity) dūriu nugaron nukovė Damiano (iš Beyond Divinity) suviliotas drakonų riteris. Aišku, gerieji žmonės, sumušę demonų ordas, pasijuto kiek įžeisti herojaus mirties, todėl atsirado drakonų žudikų, pasiryžusių išnaikinti visus išdavikus riterius. Tą būtų lengviau padaryti, jei šie negalėtų pasiversti drakonais… Herojus pradeda kelią kaimelyje. Čia baigsis jo įšventinimas į žudikus, o tada teks keliauti paskutinės riterės nudobti!

Jau pradžioje akivaizdu tai, kuo šio žaidimo kautynių sistema ir geresnė, ir blogesnė už Dragon Age. Čia, skirtingai nuo MMORPG stiliaus valdymo naudojant atakų mygtukus, vienas pelės paspaudimas reikš vieną smūgį, net neturint taikinio. Patogu naikinant dėžes ir puodus, bet į gyvus priešininkus pataikyt sunku. Taškus galima investuoti, siekiant įgyti įvairių įgūdžių: kardų, lankų valdymas, burtai, šmėklų ir demonų iškvietimas. Tačiau kovos nesubalansuotos: priešai dažnai dažnai yra kur kas didesnio lygio nei Tavo herojus. Gerai, kad sveikatos eliksyro galima lengvai nusipirkti. Visgi, kad ir pasiversi drakonu, netapsi padangių titanu kaip kokiam I of the Dragon. Priešai ant žemės pranyks ir teks naikinti visokias skraidančius bjaurybes, drakonų barjerų generatorius ir įtvirtinimus.

Išsvajotasis drakonas

Aišku, drakonu patapt nebus lengva. Tam gali prireikti 12 valandų (trečdalio žaidimo). Gerai, kad bent pradiniame miestelyje ir zonoje laukia visai įdomūs nuotykiai ir personažai: milžiniškas požeminis medis–alchemikas, nekromantas, padarysiantis Tau gyvūnėlį, jei jam padėsi, premijos už goblinų širdis… Beveik visi nori pagalbos, ar tai būtų kiaulės išvadavimas, ar sielos išlaisvinimas. Užmokėjęs patirties taškais gali skaityti mintis. Jos skiriasi pagal kainą: brangesnės mintys gali atskleisti grobio vietas, naujas pokalbio galimybes, suteikti įgūdžių taškų arba būti nieko vertos. Galiausiai piktas dėl to, kad negali tapti drakonu (ir kokio 18 lygio), gauni kovos bokštą (bazė) ir drakono formą (herojaus ypatingoji galia). Aišku, kelią į jį pastos aukštesnio lygio banditai ir zombiai bei vienas kitas demonas…

Žaidimą tikrai gelbsti bendravimas su kruopščiai sukurtais veikėjais, kurie ir įgarsinti maloniai. Tikrai maloniau nei Risen. Nors tai ir atsiliepia kompiuteriui. O viena iš muzikėlių, užgrojanti paprastai klaidžiojant ir nieko nekapojant, mane stačiai iš proto varė. Vaizdas žaidime taip pat kruopščiai sukurtas, drakonų barjerus žymi įprastas korėtas jėgos laukas.

Yra ir nepatogumų. Žaidimas paklūsta naujausiai RPG madai — niekad nepakanka pinigų. Be to, reikia rinkti išteklius įvairių dalykų gamybai. Žinant, kad inventorius ribotas, o dar neradus kovos bokšto nesinori išmesti taip sunkiai rinktos rūdos, žolių, kūno dalių… Užduočių vykdymas yra tikrai sudėtingas: nei žemėlapyje rodo, nei tiksliai sako, kur eiti.

Divinity II tikrai nelenkia The Witcher ar Dragon Age: Origins. Jei jau tikrai negali nieko naujo išspaust iš šių dviejų — žaidžiant Dragon Age tam reikėtų mėnesiui dviem užsidaryt kambary ir mist koviniais stimuliatoriais, — tai gali sau leist imtis Divinity II. Jis tikrai geresnis nei Risen.