„Relativity Wars“ į išmaniuosius telefonus bei planšetes atkeliavo tuo metu kai dauguma realaus laiko strategijos gerbėjų bumbėjo vis klausdami savęs, ar šis žanras nemiršta, nes žaidimų, pasižyminčių aukštos kokybės turiniu, pasirodydavo labai mažai. Ką jau kalbėti apie originalias idėjas! Esant šiai situacijai, tokių žaidimų kaip „Relativity Wars“ pasirodymas yra kone kuo tikriausia šventė. Žaidimas siūlo ne tik kitaip pažvelgti į dievo vaidmenį, bet taip pat bando supažindinti žaidėją su kai kuriais fizikos dėsniais bei teorijomis (Ir tai stengiasi daryti visia nenuobuodžiai!) bei pamaloninti žaidėją visai gerai atidirbta technine puse.

„Relativity Wars“ neturi kažkokios aiškios istorijos. Visos misijos – tai mažyčiai eksperimentai su dviem kariaujančiom protingom ir skraidančiom kosmose rasėmis – squishian’ai bei todian’ai. Tiesa, į valdymo komandas atsiliepia tik pastarieji, nes jie kažkodėl tave laiko dievu ir nors turi didelių technologinių pasiekimų, tačiau be tavo dieviškojo piršto pagalbos nieko nesugeba padaryti. Tuo tarpu, squishian’ai patys bando kažką sugalvoti ir ieško būdu kaip tapti galaktikos lyderiais. Kaip turbūt daugumoje realaus laiko strategijų, kažkodėl abi šios rasės nebando tartis ir ieškoti bendro sprendimo, o pergalę suvokia tik kaip kitos pusės nugalėjimą bei begalinį dauginimasį galaktikoje. Kitavertus, jei būtų kitaip, kažin ar būtų toks smagus žaidimas!

Prieš kiekvieną misiją moteriškas balsas bei tekstas praneša, ką joje reikės daryti. Nors kaip žaidimo elementas tai atrodo labai šaunu, bet kai bandai logiškai sudėlioti viską į savo vietas, pradedi galvoti, kokia ten deivė tau padeda ir koks jos tikslas. Tiesa, neilgai, nes veiksmas vėl sugrąžina prie šios dirbtinės realybės.

Iš tiesų balsas skamba ne tik misijos pradžioje, bet taip pat dar ir žaidimo eigoje. Šis padeda susiorientuoti, jei kažkas žemėlapyje įvyksta netikėto, o tu atlieki tuo metu kažkokį kitą darbelį. Pavyzdžiui, statai planetoje pastatus, kai tuo pat metu kitoje žemėlapio pusėje užpuolama kita tavo planeta ir tuomet išgirdęs tokią „džiugią“ naujieną gali iškarto judėti į tą žemėlapio pusę ir bandyti kažkaip ją išgelbėti. Taip pat toks įgarsinimas padeda sukurti ir geresnę žaidimo atmosferą. Būtent dėl jo kai kada atrodo, kad žiūrėtum kokį geros kokybės fantastinį filmą.

Gaila, bet nors grafinis apipavidalinimas, efektai kaip žaidimui atrodo gana gerai, bet iki aukštos kokybės fantastinio filmo jiems dar toli. Žinoma, iš dalies dėl to kaltos ir technologijos, kurioms kurtas šis žaidimas, biudžetas bei patys žaidėjai. Didesnis mikro vadybos lygis, skrajojimas po planetas nors būtų iš pirmo žvilgsnio gal ir atrodo kaip geros idėjos tokiam žaidimui, bet kažin, ar iš tiesų atliktų savo užduotis. Gražesnės animacijos, aplinkų pasirinkimas, žinoma, pritrauktų daugiau kai kurių grupių veikėjų, tačiau su tuo atsiradęs didesnis sudėtingumo lygis, greičiausiai nemažai taip pat ir atbaidytų. Tokiu atveju sukišti didesni pinigai į naujas galimybes nebūtinai atsipirktų. Dėl to, galima sakyti, dabartinis naudojamas kompromisas atrodo visai gerai.

„Relativity Wars“ naudoja garsųjį „Unity“ varikliuką. Greičiausiai to net neįtartum, jei ne šio varikliuko logotipas, startuojant žaidimą. Žaidėjas viską mato tik vienu kampu iš viršaus taip it tai būtų eilinis dvimatis žaidimas. Bet tai ne visai tiesa. Žaidime naudojami trimačiai objektai. Be to, erdvė atvaizduojama kaip tinklelis, kuriame sunkūs objektai savo gravitacija jį iškreipia. Būtent šie iškreipimai ir yra mechanika, kuriuo pagrįstas žaidimas.

Valdomoji rasė norėdama laimėti gali statyti kosminius laivus bei juos siųsti planetų kolonizavimui. Taip pat gali kurti erdvėlaikį iškreipiančias bangas, kurios mažina kelyje pasitaikančių planetų gyventojų skaičių, kartais taip jas net išmušdama iš orbitos. Lygiai dėl panašios priežasties galima naudoti ir gravitacines bombas, kurios sprogimo metu sugeneruoja dideles bangas aplink. Bombos lyginant su erdvėlaikio bangomis yra kur kas tikslesnės ir padaro daugiau žalos, tačiau jas pačiam tenka piršto pagalba nuvairuoti ten kur joms vieta sprogti. Na, o nuo šių abiejų dalykų apsisaugoti padeda susikurtos kirmgraužos, sujungiančius du matomos visatos taškus.

Žaidime naudojami trijų tipų resursai: enšteiniumai bei populiacija. Visi jie naudojami objektų statymui planetose, išradimams bei ginklams. Tiesa, skirtingai nuo kitų realaus laiko strategijų visi šie resursai naudojami tolygiai – vienam dalykui nereikia kaupti po truputėlį visus šiuos resursus. Enšteiniumai padeda momentaliai baigti statybas, gamybą arba tyrimus. O populiacija padeda šiuos elementus taip pat paspartinti, bet jau iš karto. Be to, ji padeda atsilaikyti geriau prieš priešų invazijas, nes, jei priešams pavyksta išnaikinti planetos gyventojus, ši tampa nebe todian’ų nuosavybė. Deja, kad ir kaip norėtųsi naudoti Enšteiniumus visur, bet teks greičiausiai susilaikyti, nes juos galima gauti laimint arba surandant kai kurios planetose. Jei visgi, norisi daugiau, tuomet greičiausiai teks atverti savo realią piniginę.

Iš tiesų planetas taip pat galima laikyti resursais, nes jų užgrobimas padeda statytis greičiau naujus laivus, bombas, erdvėlaikį iškraipančias bangas, kirmgraužas. Nors paprastai iš pradžių leidžiama kolonizuoti tik kai kurias planetas, žaidimo eigoje ši situacija pasikeičia, atradus naujus teraformavimo būdus. Taip negyvenamos planetos virsta gyvenamomis.

Nors pagrindiniai principai nesikeičia atliekant visas 20 misijų, tačiau įvairūs scenarijai skiriasi. Tiesa, ne visi. Dėl to tik atėjus iki paskutiniųjų misijų pradeda jaustis šioks toks monotiškumas. Bet turint galvoje vienos misijos trukmę, jų skaičių bei tai, kad „Relativity Wars“ kurtas išmaniesiems įrenginiams valdomiems pirštais, visa tai atrodo tikrai neblogai. Jei ko trūksta, tai nebent galimybės žaisti tinkle. Jos buvimas labai prailgintų „Relativity Wars“ gyvavimo trukmę, nes kartą atlikus visas misijas didelio noro vėl viską kartoti tikrai nėra.

Galbūt „Relativity Wars“ ir nėra pati tobuliausia realaus laiko strategija, bet tikrai verta dėmesio. Žaidimas pasižymi tiek originalumu, tiek geru įgarsinimu bei mechanika, kuri labai puikiai pritaikyta pirštais liečiamiems įrenginiams (ypač planšetiniams kompiuteriams!). Be to, žaidžiant šį žaidimą galima šiek tiek sužinoti šiuo metu apie mažiau plačiai žinomus fizikos dėsnius.