Apžvalga iš žurnalo PC Gamer Nr. 2008/10

Autorius: REZIDENTAS

Maždaug tuo pačiu metu, kai buvo paleistas milijardus kainuojantis dalelių greitintuvas, kuriuo ketinama imituoti visatą teoriškai suformavusį Didįjį sprogimą, ir eilinį kartą pasigirdo šūksniai apie pasaulio pabaigą, tyliai ramiai gimė nauja visata. 21 milijonas 820 tūkstančių 493 vienetai — tiek iki šio straipsnio rašymo akimirkos yra sukurta įvairiausių Spore padarų ir kitų objektų.

Tokį skaičių tikrai sunku suvokti. Dar sunkiau suvokti, kad kiekvienas iš šių 22 milijonų yra daugiau ar mažiau kruopščiai kažkieno sukurtas darbas, prie kurio žaidėjas praleido daugybę laiko ir į kurį įdėjo dalį savo talento ir meilės. Willas Wrightas, beveik prieš dešimtmetį atspėjęs, kad žmones sužavės rūpinimasis virtualiais žmogučiais, dabar pasiūlė tai, ko, pasirodo, troško tiek daug žaidėjų, — absoliučią kūrybinę laisvę ir galimybę savo kūriniais dalintis su visu pasauliu. Spore pasidarė daugiau nei žaidimas, jis tapo nauja išraiškos priemone ir socialiniu tinklu — pastaraisiais metais pašėlusiai populiarėjančiu reiškiniu internete.

Kaip žaidimas Spore iš tiesų yra paprastas ir primityvus, turintis nesudėtingas taisykles, kurias kiekvienas gali lengvai suvokti. Ir yra be galo smagus. Jį galima apibūdinti vienu sakiniu: „Tai žaidimas apie gyvybės vystymą nuo amebos iki kosmosą tyrinėjančios ir kolonizuojančios civilizacijos.“ Visa ši evoliucijos kelionė yra išskaidyta į penkias fazes, kurios pateiktos kaip mažieji žaidimai. Ląstelė užauga iki gyvūno, šis formuoja gentį, tada — civilizaciją, kuri galiausiai įžengia į kosminę erą. Kiekviename iš šių etapų susiduri su įvairiais kitais padarais, stipresniais ar silpnesniais už Tave. Augini savo gyvūną naikindamas arba susidraugaudamas su aplinkiniais.

Būtent tie kiti padarai ir yra Spore siela, jo varomoji jėga, kuri įtraukė tiek daug žaidėjų. Vieno žaidėjo žaidime naudojami gyvūnai ir daiktai, kuriuos sukūrė kiti žaidėjai. Būtent dėl jų šis primityvios mechanikos žaidimas tampa toks žavus ir stulbinantis.

Kadangi bandžiau taip žaisti pats, galiu drąsiai pasakyti, kad žaisti neprisijungus prie interneto ir naudojant tik pačių Maxis paruoštus padarus bei objektus yra daug, daug nuobodžiau. Tuomet išryškėja ta primityvi mechanika ir pradedi abejoti, kuo gi šis žaidimas toks išskirtinis. Prisiregistravus prie EA ir parsisiuntus bent kelias žaidėjų sukurtų padarų kolekcijas, Spore pasaulis nušvinta naujomis spalvomis. Tada galima net ne žaisti, o išsižiojus stebėti, pavyzdžiui, kaip gyvūnų–rankų civilizacija kovoja su kvadratiniais robotais arba kaip vaikštanti gigantiška kėdė puola senelių su vežimėliais (pritvirtintais prie jų kūnų) kaimelį. Galimybės yra beribės.

Reikia pagirti ir padėkoti kūrėjams Maxis, nes pačių sukurti darbai, palyginus su žaidėjų kūriniais, yra visiškai nuobodūs ir neįdomūs, be to, jų yra labai mažai. Rengiant pataisas būtų galima žengti dar vieną žingsnį ir leisti nenaudoti pačių Maxis kūrinių, nes dabar to padaryti neįmanoma. Tačiau, neleisdami išmesti savo kūrinių, žaidimo kūrėjai nedraudžia naudoti kažko, ką sukūrė kiti žaidėjai, nesvarbu, kiek tai būtų netinkama net vyresniems nei 12 metų žaidėjams, kuriems skirtas Spore. Filtrą, ką matyti ir ko nematyti, gali nustatyti pats. Neapribojęs savo pasirinkimo gali išvysti šlykščiai įspūdingų kūrybos šedevrų. Pavyzdžiui, žaidėjas ststeel, savo kolekciją pristatantis mielas peles primenančiais žmonėmis, turi paruošęs baisių nuogų zombių, vaikštančių kreivomis rankomis.

Iš milijonų sukurtų padarų vienas yra gražiausias. Tai, žinoma, Tavo sukurtas padaras. Nors galbūt jam nepavyks tapti pačiam įdomiausiam ir išskirtiniausiam (sutik, konkurencija labai didelė), Tau jis bus mielesnis ir gražesnis už visus likusius. Svarbiausia yra neskubėti, atsipalaiduoti ir mėgautis kūryba išnaudojant visas smulkiausias kūrimo priemones. Iš tiesų, neskirdamas didesnio dėmesio savo kūriniams, visus Spore mažuosius žaidimus gali įveikti per keletą valandų — šia prasme žaidimas išties nedidukas ir silpnokas. Taip pat nelabai smagu, kad įdomiausiuose žaidimo etapuose kitų kūrybos matai mažiau.

Būtent dėl tokios kūrybos ir paties žaidimo proporcijos nuo pat žaidimo paskelbimo (2005–ųjų metų pradžioje) nenutyla kalbos: ar Spore yra žaidimas, ar tik žaisliukas? Ar žaidi patį žaidimą, ar tai tik būdas užsiimti kita veikla?

Atsakymas į tokį klausimą, kaip ir galima tikėtis, nėra paprastas ir vienareikšmis. Galima pasižiūrėti į atskiras žaidimo sudedamąsias dalis. Kai fazė — ląstelių, reikia ir žaisti, ir kurti. Kai galimi padarai, kūryba keistai sumaišyta su pačiu žaidimu. O kai gali atsirasti gentys, kūrybos beveik nelieka, visas dėmesys skiriamas paprastai žaidimo mechanikai. Perėjus į civilizacijos amžių, priešingai — žaisti nelabai yra ką, tačiau kūrybai „aruodai“ labai platūs. Na, ir, galiausiai, kosminė era yra „didelis žaidimas“ su galimybėmis pasimėgauti kūryba, jei nusibos kosmosas. Kas nors paaiškėjo? Ko gero, nelabai. Norint įsivaizduoti ir geriau suprasti Spore, reikia atidžiau panagrinėti kiekvieną jo etapą.

Žaidimo pradžia — ląstelių etapas — labai nustebina. Iš principo elementarūs veiksmai, tokie kaip judėjimas ir valgymas, perteikti labai smagiai. Netrukdo ir vienintelis dvimatis pasaulis visame Spore žaidime. Čia prasideda ir įspūdingiausias dalykas, kai pagalvoji apie visą žaidimą, — kameros tolinimas augant padarui. Neryškūs didesnių objektų kontūrai užvalgius pakankamai žolelių ar mėsos ir užaugus Tavo amebai tampa lygiaverčiais padarais, o dar kartą ūgtelėjus juos jau valgai arba ramiai ignoruoji, kartu besisaugodamas dar didesnių padarų. Šis pasaulio didinimas nenustoja stebinti kaskart paaugus — į viską pažvelgi tarsi naujomis akimis.

Kūryba šiame etape labai apribota, tačiau puikiai supažindina su pačiu principu ir leidžia suvokti svarbiausias žaidimo galimybes. Vėlgi, stebina, kad pradedi kurti naujas savo ląstelės savybes lygiai tomis pačiomis priemonėmis, kuriomis vėliau formuosi pastatus ir kosminius laivus. Pradžioje ši kūryba labiau skirta padaro funkcijoms, o ne grožiui. Greičiau plaukti ar geriau atakuoti kur kas svarbiau nei gražiai atrodyti. Visų galimų kūno dalių nebus galima panaudoti dėl išteklių stokos. Laimei, bent jau padaro spalvas ir raštus galima pasirinkti nemokamai.

Pirmame etape pasirenkama ir fundamentali viso žaidimo kryptis — reikia tapti mėsėdžiu arba žolėdžiu. Tiesa, tai galima šiek tiek keisti, tačiau, būdamas visiškai apsisprendęs, bent jau aš taip nedariau (čia, ko gero, RPG žaidimų įtaka). Taigi, pradėjęs žolėdžio gyvenimą, stengiausi išlikti taikus ir draugiškas. Mėsėdžiams dėl reikalingų agresyvesnių savybių vėliau lengviau tapti kovojančiais padarais ir tautomis.

Ląstelei augant pildosi ekrano apačioje esantis stulpelis, kuris taip pat rodo progresą ir tolesnėse vystymosi fazėse. Jam užsipildžius, Tavo padaras gali išlipti į krantą ir prasideda Creature etapas. Keista, tačiau kūrėjai nepaliko galimybės šį etapą pradėti su kieno nors kito sukurtu padaru — būtina sukurti savo. Galima visiškai pakeisti jo išvaizdą, kad neprimintų ląstelės, tačiau man buvo smagiau stengtis išlaikyti kuo didesnį panašumą ir vėliau stebėti, kaip viskas kito padarui vystantis.

Pradėjus kurti padarą susiduriama su pirma rimtoka problema. Iš galimų dalių reikia rinktis, ar kurti įdomų bei išskritinį padarą, ar tokį, kuris turėtų gerų savybių. Pavyzdžiui, neišsirinksi gražiai atrodančios burnos, nes būtina, kad agresyvūs padarai galėtų smarkiai kąsti ar draugiški —dainuoti. Panašiai ir su kitomis dalimis. Todėl man viename iš žaidimų išėjo kirmėlė su paukščio snapu ir naguotomis kojomis (su tokiomis, pasirodo, galima šokti geriau). Keista, kad kūrėjai taip apribojo mūsų pasirinkimą ir neleido tobulinti gyvūnams tinkančių dalių patiems.

Kad ir kaip būtų, žaidime Spore padaro kūrimas yra vienas smagiausių dalykų, jau įrodžiusių savo populiarumą atskirame Creature Creator žaidime. Minutės ar valandos, praleistos po truputį formuojant savo padarą, tikrai neprailgsta, o jas „vainikuoja“ galimybė stebėti savo kūrinį, gyvenantį pasaulyje: vaikštantį, valgantį vaisius ar medžiojantį kitus padarus, dainuojantį, šokantį, demonstruojantį savo grožį kitiems padarams.

Progresas padarų etape vyksta susidraugaujant arba sunaikinant kitus padarus. Iš pradžių tai tenka daryti vienam, tačiau, vienaip ar kitaip pasielgus su pora padarų, padidėja Tavo kūrinio smegenys ir jis gali pasikviesti draugų. Tai arba sutikti kitų rūšių padarai, arba Tavo sukurto gyvūno kopijos. Tąsytis su kitokiais padarais yra smagu, tačiau nelabai efektyvu, nes dažniausiai jie bus silpnesni fiziškai ir turės mažiau galimybių susidraugauti su kitais gyvūnais.

Kitas varomasis šio ir kitų etapų elementas — naujos kūno dalys, kurias šiuo atveju galima rasti tiesiog vaikštant po pasaulį ar gauti sužavint svarbiausius sutiktų rūšių padarus. Norint jas išbandyti, reikia keliauti į lizdą ir suporuoti du savo gyvūnus. Tada paleidžiama padarų kūrimo programą ir galima dėlioti naujas atrastas dalis.

Kai Tavo padaras su grupe nukauna arba susidraugauja su reikiamu kitų pasaulio gyventojų kiekiu, parodoma smagi vieną garsų fantastinį filmą atkartojanti scena ir prasideda genčių etapas. Čia jau gali rinktis iš visų kitų žaidėjų sukurtų padarų ir ne tik juos matyti, kaip ankstesnėje fazėje, bet ir valdyti. Žinoma, pirmą kartą žaidžiant kur kas smagiau toliau kurti savo padarus ir pasižiūrėti, kur jie nukeliaus. Tačiau man labiausiai patiko vėliau sugrįžti būtent į šį etapą ir iš naujo jį bandyti su įvairiausiais kitų sukurtais padarais.

Genčių etapą būtų galima pavadinti strateginio žaidimo pradžiamoksliu. Nedidelė Tavo padarų grupelė išmoksta naudotis įrankiais ir gyventi trobelėje. Tai Tavo bazė, kuri šiame etape svarbiausia. Paspaudus ant trobelės galima sulaukti naujo genties palikuonio, kuris labai svarbus šioje stadijoje siekiant progreso. Taip pat galima paleisti jau įprastą redagavimo programą, tik dabar reikia rinktis, kokias priemones naudos Tavo gentis. Be visiems reikalingo maisto rinkimo priemonių, agresyvios gentys gali statyti trijų tipų palapines su ginklais , o draugiškos — trijų tipų namelius su instrumentais. Progresas šioje stadijoje vyksta vėlgi labai paprastai: ginklais reikia užkariauti kitas pasaulyje atsirandančias gentis arba pasinaudojus instrumentais su jomis susidraugauti.

Šį etapą, kaip minėjau, stebėti labai įdomu, nes genčių gyvenimą matai iš arti. Galima sekti kiekvieną savo gentainį, stebėti kaip jis žvejoja, renka maistą, kaunasi su kitais. Labai smagu stebėti tiek savo, tiek kitų žaidėjų sukurtus padarus. Labai patiko žaidėjo EternalBeat sukurti ryškiaspalviai pikti juokdariai. Kaskart pralinksmindavo jų entuziastingas šūkčiojimas gavus ginklus ir nurodžius pulti kitą gentį.

Vienintelis šio etapo minusas yra tas, kad kūrybos galimybės labai ribotos. Savo padarus tenka puošti kaukėmis, sijonais ar antpečiais, tačiau tai tik rodiklius pagerinantys priedai — grožio jie suteikia mažai. Be to savo genties kaimelio išvaizdos šiame etape niekaip negali keisti.

Kur kas didesnės galimybės atskleisti savo fantaziją atsiveria įžengus į civilizacijos etapą. Čia yra logikos spraga, nes visoje planetoje lieka tik Tavo sukurti padarai, kurie įkuria savo miestus. Jei prieš tai žaidi agresyviai ir nugali kitas tautas, viskas tvarkoj. Tačiau jei elgiesi draugiškai, kažkaip keista, kai staiga visos kitos rūšys išnyksta.

Šis etapas yra lengva realaus laiko strategija, kur vėl turi po savo sparnu priglausti devynis planetoje esančius miestus. Čia svarbus žodis yra „planeta“, nes kamerą galima atitraukti tiek, kad matytum dalį gaublio ir jį galėtum sukioti. Kol nepripranti, keista ir nepatogu, po to nustebina, kad WASD klavišai puikiai tinka planetai sukioti. Palikti trys būdai tikslui pasiekti: kova, ekonominės priemonės ir religinis užverbavimas, tik, išskyrus pirmąjį, dabar jie įmantresni. O svarbiausiu įrankiu šiame etape tampa minėtuosius progreso būdus atitinkančios transporto priemonės.

Būtent mašinos labiausiai žavi civilizacijos etape. Ne miestai, ne pati žaidimo mechanika, o automobiliai, laivai ir lėktuvai, kuriuos gali kurti pats. Iš tiesų apima keistas jausmas pirmą kartą išvydus transporto priemonės kūrimo langą, kuris yra lygiai toks pats, kaip kuriant padarą. Matyt, todėl prikurta tiek daug gyvas būtybes primenančių aparatų ar kitų keistenybių.

Kuriant transporto priemonę galima naudoti daugybę įvairių dalių, suskirstytų į kelias didesnes grupes: korpusą, kabiną, varomąją dalį, funkcinius įrenginius ir įvairius priedus. Smagiausia yra tai, kad, priešingai nei kuriant padarą, čia visos dalys turi didesnius ar mažesnius greičio, jėgos ir kitus rodiklius, todėl galima susikurti ir gražią, ir naudingą mašiną.

Civilizacijų etapas yra keistokas. Iš pradžių atrodo, kad bus pakankamai daug vargo vienaip ar kitaip prisijungti kitus miestus, tačiau įsibėgėjus viskas labai paprasta. Žinoma, galima eksperimentuoti ir naudoti ne vieną būdą, tačiau vis viena žaidimas didesnio iššūkio nemeta. Keisčiausia, kad, bent jau man žaidžiant, likus keliems vienos konkuruojančios civilizacijos miestams, jie patys staiga prie manęs prisijungė ir pasirodė kvietimas žengti į paskutinį žaidimo etapą — kosminę erą.

Kosmoso užkariavimo amžius prasideda labai paprastai — reikia sukurti savo kosminį laivą. Noriu atkreipti dėmesį, kad šiam laivui kurti verta skirti daugiau dėmesio ir laiko, nes jį teks valdyti visą likusį žaidimą. Todėl, nors ir buvo smagu išvysti kažkieno sukurtą kosminį mėsainį, abejoju, ar ilgainiui prieš akis kabantis toks laivelis neatsibostų. Kūryba yra grynai estetinė, nes iš pat pradžių jokių funkcijų ar savybių laivui negalima priskirti.

Pabaigęs darbus su laivu, gali skraidyti juo virš žemės. Apsipratus su valdymu ir įvykdžius keletą mokomųjų užduočių (gali jas praleisti, bet nepatarčiau) galima pelės ratuku atitolinti vaizdą ir išvysti visą planetą, o tada, dar pasukus ratuką, iškeliauti į atvirą kosmosą.

Pirmas dalykas, kurį sunkoka suvokti, yra kosmoso dydis. Sukant pelės ratuką galima tolti nuo savo gimtosios planetos Saulės iki žvaigždžių sistemos, tada iki jų sankaupų ir tolyn, kol žvaigždės tampa ne taškeliais, o rūku. Galiausiai pamatai, kad visa tai tėra mažytė vienos iš galaktikos spiralių dalelytė. Visata yra nepaprastai didelė.

Tačiau, iš tiesų, nelabai įdomi. Bėda ta, kad žvaigždės ir planetos galaktikoje kuriamos atsitiktiniu būdu. O rasės, gyvenančios tose tolimose planetose, taip pat yra atsitiktinės, bet visos kažkodėl piktos. Bandant kruopščiau tyrinėti įvairias planetas, sutiktos ir net nesutiktos rasės viena po kitos skelbia Tau karą ir reikalauja pinigų. Prieš visus laimėti neįmanoma, o, norint jiems sumokėti, reikėtų dėmesį sutelkti tik į uždarbį. Keisčiausia, kad pasirinktas sudėtingumo lygis neturi tam įtakos. Net žaidžiant lengviausiu režimu visos atsitiktinai sutiktos rasės siekia Tave užpulti ir tame pačiame mūšyje tenka dalyvauti vėl ir vėl. Tai didelė šio, visais kitais atžvilgiais labai įdomaus etapo klaida, kuri gali daugelį nuvilti.

Taigi neverta švaistyti laiko tyrinėjant visas iš eilės planetas, geriau dėmesį skirti pagrindinei užduočiai — surasti galaktikos centrą. Kaip ir galima tikėtis, čia teks susidurti su galinga pikta rase, tačiau iki tol turėtų pavykti patobulinti savo laivą ir sėkmingai stoti į šią kovą. Labai lengva nebus, tačiau šį pagrindinį kvestą verta vykdyti, nes kūrėjai paruošė išties įdomių staigmenų.

Apskritai progresas kosminiame etape vyksta kolonizuojant planetas ir renkant iš jų vienokio ar kitokio tipo prieskonius (užuomina apie vieną garsų mokslinės fantastikos literatūros ir kino kūrinį). Kolonizacija vyksta tobulinant savo laivą įvairiais įrankiais. Planetoje jais sudaromos gyvybei tinkamos sąlygos. Tada reikia perkelti pasirinktus gyvūnus ir suformuoti ekosistemą. Skamba, ko gero, nelabai įdomiai, tačiau užsiėmimas gan įtraukiantis.

Štai toks „penki viename“ išėjo žaidimas Spore. Arba žaisliukas. Neįprastas, su niekuo nepalyginamas, absoliučiai išskirtinis visomis prasmėmis. Keisčiausia, kad tokio didžiulio populiarumo jis sulaukė ne dėl tų priežasčių, kurias buvo numatęs Willas Wrightas. Jis sukūrė gyvybės evoliucijos modelį, kurį gali išbandyti kiekvienas (įsivaizduok, kaip tokiu žaidimu apsidžiaugtų Darvinas), ir paruošė žaidėjams didžiulę visatą. Tačiau kur kas smagiau tyrinėti ne Spore pasaulį, o kitų žaidėjų sukurtus darbus. Nebesuskaičiuosiu, kiek kartų stebėdamas vieną ar kitą padarą ar objektą susižavėjęs savęs klausiau: kaip tokį įmanoma padaryti? Todėl žaisti Spore su kitų žaidėjų sukurtais padarais tiesiog privaloma. Negi nenori išvysti virtualaus pasaulio, kuriame gyvūnų rūšių yra prikurta daugiau nei yra mūsų Žemėje? Beje, prisijungęs prie Sporepedia paieškok PC Gamer Sporecast kolekcijos — rasi tikrai smagių ir išskirtinių egzempliorių.