Turbūt visiems žinoma knygų serija, ilgos, nusidriekę eilės, ašaros, filmai ir dar virš dešimt metų neužsibaigianti manija. Knygos, kurios iš kart pasiekė kulminaciją ir tik dabar pradeda jausti štilį. Knygos, kurios pavertė eilinę, nepasiturinčią moteriškę vienu iš turtingiausių pasaulio žmonių. Apie ką kalbu? Turbūt įspėjote – apie Harį Poterį. Taip, Lietuvoje tokio gerbėjų ašarų potvynio gal ir nebuvo, bet vis tiek, tai turbūt vienas iš nedaugelio leidinių, kurie vertė žmones laukti ir leisti šimtus dėl tų septynių knygų. Tikiuosi nesuklysiu sakydama, kad tik ši serija ir buvo tokia viena.
Prie ko aš lenkiu? Žinoma, prie žaidimo. Bet ir prie to, kad pas mus taip jau įprasta – nepriimti vaikiškų dalykų. Haris Poteris? Ir dar lego? Vaikų derinys! Ir galiu lažintis, kad žmogus, pasakęs tai, dažniausiai neturi pagrįstos ir argumentuotos nuomonės.
Kas iš to? O gi tas, kad noriu papasakoti apie vakarus, kuriais kvatojau. Apie žaidimą, kuris velniškai smagiai žaidėsi. Ir apie vardą po kaladėlių pavadinimu,kuris pagaliau ištraukė Lego iš duobės.
Jei jau ankščiau esat ką nors peržaidę iš Lego serijos, turit teisę sakyti, kad žinot, ko galima tikėtis – nors kitose šalyse jie ir susilaukė pripažinimo, tačiau žaidimai vis tik nebuvo iki galo užbaigti. Bet jei nebandėt, pasakysiu: vienas iš nedaugelio smagių dalykų, kurių sulaukėm spaudinėdami kelis mygtukus ir dėliodami kaladėles, buvo galimybė pliekti dviese. Kauliukai buvo mesti ir atsivertė nepalankiai, tad ir apie „Lego Harry Potter: Years 1-4“ buvo jau iš pradžių kalbama gana kritiškai. Ir tai tik įrodo, kad kartais nereikia įsikibti per anksti susidarytos nuomonės. Tik įsijungus žaidimą akys ima sproginėti nuo daiktus daužančių kerų ir šokančių indų. Viskas atrodo labai miela – Hario nuotykiai – išspaudžiantys šypseną ir pilni paslapčių, kurios slepiasi visur. Jas besiaiškinant vakarais taip ir brauki nuo kaktos prakaitą, tačiau vis tiek linksmi video intarpai leidžia atsipalaiduoti.
Turbūt sakysit: kaip žaidimas, kurtas beveik vien tik istorijos pagrindu, gali palikti Tau laisvumo jausmą? Aišku, jis yra paremtas istorija. Kaip gi kitaip? Jis pastatytas ant labai jau garsaus vardo. Tačiau J.K. Rowling knygos siužetas visai neriboja kūrėjų fantazijos. O taip ir neturi būt žaidime, kuris, kaip čia pasakius,yra dėl smagumo. Tačiau ir vėl – juk žaidimas dėl istorijos. Taip, Lego Harry Potter (LHP) duos mums galimybę pažinti,kas dedasi knygoje, bet ir gerokai tai iškreips.
Prie to iškraipymo turbūt labiausiai prisideda tai,kad žaidime nėra dialogų. Šis Lego žaidimas nėra išimtis. Veikėjų bendravimas yra paremtas tik murmesiu, karts nuo karto reikalingu klyksmu ir kiek per aktyviomis gestikuliacijomis. Žinoma, neskaičiusiems knygų gal ir neužkliūna tai, kad šiaip jau griežtas veidas yra darkomas keisčiausių, o kartais ir kvailiausių mimikų. Bet aha! Kitas kabliukas yra paslėptas taip pat giliai, kaip eleksyrų sudedamosios dalys žaidime – LHP yra labiau orientuotas į žaidėjus, kurie jau yra susipažinę su Hario Poterio serija. Bet čia turbūt ir nereiktų stebėtis, juk visas Lego populiarumas ir pastatytas ant garsių vardų pamatų. Ir tai tikrai trukdo.
Kodėl gi taip? O paprasčiausiai todėl, kad dialogų nebuvimas neleidžia iki galo atskleisti visų istorijos niuansų. Ne tai,kad niuansų, bet gana svarbių dalykų. Net nežinant J. K. Rowling sukurtos istorijos yra tikrai sudėtinga susigaudyti, kas vyksta, todėl, kad bėgant metams, siužetas tampa sudėtingesnis. Pradžioje smegenys lengvai sugeria informaiją, kadangi jos mažai, tačiau slenkant metams jos tampa ypač daug, o intarpai su istorijos nuotrupomis galiausiai pasidaro neaiškiu kratiniu. Vien tik gestikuliacija negali iki galo, ką jau čia, kalbėkim atvirai, bent iki pusės, atskleisti kas vyksta.
Aukščiau užsiminiau apie metus. Kaip ir sako mums pavadinimas, LHP apima pirmas keturias J.K. Rowling knygas, o kitaip tariant pirmus keturis Hario mokslo metus Hogvartse. Gal ir protingas kūrėjų sprendimas. Po tų ketverių metų žaidimas turėtų tapti kur kas tamsenis ir niūresnis, mat šio žaidimo pabaigoje prisikelia Valdovas Voldemortas, blogasis burtininkas, kuris nori, kad visas pasaulis jam paklustų. Banaliai skamba, vos ne kaip iš animacinio filmuko apie Pinkį ir Makaulę.
-Ką veiksime šiais metais, Valdove Voldemortai?
-Tą patį,ką ir kiekvienais – bandysime nužudyti Harį Poterį ir pavergti pasaulį!
Na, praktiškai tai ir yra žaidimo siužetas. Dar mažas Haris atgabenamas į giminaičių namus, ten yra skriaudžiamas, tačiau sulaukęs vienuolikos jis pradeda gauti keistus laiškus. Žinoma, teta su dėde neleidžia jam jų perskaityti, tačiau pašto pelėdos gana atkaklios ir paštas pradeda kristi net per židinį ar duoninę. Neapsikentę giminačiai išveža Harį, tačiau atokiam užkampyje jį suranda pusmilžinis Hagridas. Jie išvyksta, atsiduria burtininkų prekybos centre ir štai, nuotykiai prasideda. Labai nekalta pradžia, tačiau viskas palaipsniui auga ir tamsėja. Štai, pačioje pradžioje lyg ir daužome įvairias gėlytes, o jau paskutiniaisiai metais, užduoties metu, galim nardyt milžiniško galvakojo draugijoje. Taip, aplinkos keičiasi, o patys veikėjai? Žinoma, Haris auga, tačiau Lego kaladėlės neleidžia atskleisti dar vieno dalyko – brendimo. Juk jos visos… Vienodos?
Tai dar vienas dalykas, kuris trukdo iki galo charakterizuoti veikėjus ir Tu paprasčiausiai negali jų iki galo pamilti. Kadangi žaidime, intarpuose tarp istorijos, galima nulėkti apsipirkti ir pavykdyti papildomas užduotis, Tu turi galimybę ir šiek tiek kaitalioti Hario išvaizdą parduotuvėje. Linksma, tačiau kartu ir liūdnoka pasidaro: užmaukšlinus Hariui oranžinius plaukus, jis neatpažįstamai pasikeičia ir tampa lyg lėlė, kuri neturi savo tikros išvaizdos. Juk žaidžiant ne Lego žaidimus veikėjas taip nepasikeis, vien uždėjus kitus plaukus ant galvos. Čia kitaip – išvaizda labai lengvai išsitrinantis dalykas.
Tad koks tikslas žaisti žaidimą, kuris, atrodo, labiau skirtas serijos mėgėjams ir dar neturi normalių dialogų? Negana to, dar iškraipo visą istoriją! O gi tokia, kad žaidžiant šį žaidimą, puikiai praleistas laikas yra garantuotas. Gal žaidimas nepasiūlo tobulos grafikos ar specialiųjų efektų, bet kiekvienas veikėjas turi savitą burtažodžių rinkinuką, kurį dar ir papildyt gali, už žaidime surinktus taškus. O taškus žaidime rinkti nėra taip jau sunku. Tereikia viską daužyti aplinkui. Kerai įspūdingai sprogdina gėles, medžius, kurmius, bites, prikelia stalus, sofas, paveikslus. Užduočių metu gali bakstelt į paveikslą ir Tau jis išmes trūkstamą detalę. Kaip jau minėjau ankščiau – čia galvą yra kur pasukti.
Pačios užduotys būna labai smagios. Na, turbūt neįmanoma padaryti, kad jos visai nesikartotų,tad pagavus cinką, tampa lengviau. Nors turiu pasakyti – net ir paskutiniaisiais metais,kai jau atrodo, kad nebėra ką daugiau išgalvoti, paplušėti prie vienos užduoties tikrai tenka netrumpai. Bet iš pradžių tik džiaugiesi, kad turi vos kelis kerus savo sąskaitoj. Mat būna gana sunku. Vėliau,kai ranka jau gerai jaučiasi klaviatūroj, viskas tampa patogu ir gali greitai bėgti per visus veikėjus. Taip, gerai supratot: šiame žaidime Tu gali žaisti net ir už keturis ar penkis vienu metu.
O, žinoma, kaip aš galėjau pamiršti? Juk Lego serija garsėja tuo, kad turi co-op režimą. Juk tie trys ar keturi veikėjai, bėgiojantys aplinkui Harį, nėra vien dėl vaizdo. Žaidime ekranas pasidalina į dvi dalis ir galima žaisti dviese! Valdymas abiems žaidėjams yra išdėstytas gana patogiai, tačiau ekranas padalintas nei šiaip, nei taip – įstrižai. Gal tai būtų patogu lenktynių žaidime, tačiau veiksmo – sudėtinga. Akys taip ir kryžiuojasi, kai burtai daužosi šalimais, o Tu bėgi per tą pačią vietą. Negana to, ekranas susilieja, kai veikėjai yra šalia vienas kito, todėl vykstant aršioms grumtynėms tai nėra patogu. Tačiau kabintis negalima – kartu žaisti ir daug smagiau, ir rezultatyviau, nes kartais reikia veikėjus taip greitai keitinėti, kad net už galvos susiėmi. Tas co-op labai puikus dalykas ir dar labiaus sustiprina žaidimo eigą.
Šiaip tradiciškai būna trys veikėjai kartu – na, garsioji trijulė: Haris, Ronis ir Hermiona. Tačiau žaidimo kūrėjai, nors ir nusižengdami nuo siužeto, perkūrė kai kurias detales kitaip. Ne visą laiką reikia lakstyti su tais pačiais žmonėmis, kadangi būna situacijų, kur Tau reikia pasirinkti žmogų pagal jo gabumus. Kiekvienas iš veukėjų turi savo privalumų. Žinoma, perskaičius knygą tu daugmaž nujauti, kur kurį veikėją leisti į žaidimą, kad padėtų išspręsti Tau galvosukį, nes kai kurie gabumai neapsiriboja vien paveiksliuku tarp kerų.
Iš tiesų, kokie gi ten gabumai. Ronis turi žiurkę Susną, kuri gali landžioti po vamzdynus. Hermiona įsigija katę, kuri gali kasinėt. Ronis yra šahmatų genijus, o Hermiona yra toji, kuri gali iškuisti papildomų taškų ar netgi užduočių raktų iš bibliotekos ar knygų spintos. Hagridas yra pašėlusiai stiprus, todėl nereikia gaminti eleksyro, kad išjudintum vieną ar kitą daiktą. Turbūt daugelis, dabar mano nupasakotas užduotis, įsivaizduoja kaip žalią, ryškų kilimą, ant kurio statomos lego kaladėlės, kampuotus namus, ir kloniškas figūrėles. O ne,tikiuosi neleidau jums taip pagalvoti. Grafika šiame žaidime… Kaip čia pasakius? Stipri. Už pilies mūrų besitęsiantys svajingi toliai, nugludinti bokštų akmenys, o Hogvartso viduje sienos, išraižytos mistiškais ornamentais – viskas kažkaip dera su tais bėgiojančiais kvadratiniais žmogeliukais ir kartais vaikiškomis veido išraiškomis.
O ir tie veikėjai nėra tokie,kaip iš lego dėžių parduotuvės lentynose. Veido spalva normali, o apsiaustai už burtininkų nugarų plevėsuoja vėjyje. Nors žaidimo eigoje ir nematome herojų veido išraiškų, tačiau video intarpuose jie nėra tokie jau plastmasiniai, kaip kad galima tikėtis. Tad jei galvojat, kad rasit mūrines statulėles, besikilnojančias lego grindimis – klystate. Grafika turbūt paskutinis dalykas, prie kurio galima kibt.
O galiu pasakyt – padirbėt ten buvo kur. Hogvartsas yra milžiniška pilis. Besisukiojantys laiptai, paveikslai, visokie rakandai, kuriuos reikia sprogdint, kiti mokiniai, o kur dar milžiniškas kiemas ir ežeras – viskas puikiai atspindi knygos dvasią. Netikėtai grafika ir yra tas kabliukas, kuris pritraukia istoriją prie savęs ir leidžia Tau jaustis būtent šiame žaidime. O ir teisingai – be pokalbių gana sunku atskirti kur kas, todėl būtent tokios detalės ir sustato viską į savas vėžes.
Tad sveiki atvykę į Hogvartsą, kuris leidžia atsargiai, per daug neužkliudant, pažinti Hario Poterio seriją. Sveiki atvykę į mokyklą, kur video intarpuose „bajeriai“ priverčia Tave nusijuokt, o blogiausiu atveju bent nusišypsot iš tokios nesąmonės. Ir sveiki atvykę į istoriją, kurioje gelbsti burtininkų bendruomenę nuo Valdovo Voldemorto.
Galiausiai – tai labai smagiai susižaidęs Lego ir Hario Poterio serijos žaidimas. Netgi drįsčiau teigti, kad jis puikesnis net už originalius Hario Poterio žaidimus. O apie likusią Lego seriją nėra net ko kalbėti: net jei Lietuvoje ji nebuvo populiari, šis žaidimas gali viską sugražinti į savas vėžes. Ypač jei pasikvieti gerą draugą, kuris dar ir apie Harį Poterį šį bei tą žino. Žaidimas lyg meilės laiškas šios serijos mėgėjams ir tiems, kurie gali susižavėti labai atpalaiduojančiu žaidimu. Turiu pripažint – pabaigiau žaidimą ir tuoj nagai niežtėjo dar pagniaužyt tuos kelis, labai patogiai išdėstytus mygtukus klaviatūroje. Tad už berniuką, kuris liko gyvas!
„LEGO Harry Potter: Years 1-4“ apžvalgai pateikė skaitmeninė žaidimų parduotuvė GamersGate!
