Foto Galerija

Kiekvienais metais mes sulaukiame krūvos žaidimų antrojo pasaulinio karo tematika. Visa tai priveda prie to, kad mes imame jų nekęsti, mintyse maldauti, kad tas žaidimų tvanas sustotų, kad nors metelius nebetektų šaudyti vargšų vokiečių ir valyti bunkerių bei apkasų, bet pripažinkime – juk to taip norisi. Antrasis pasaulinis karas kažkuo traukia, rodos, jau atsibosta, bet, žiūrėk, ir vėl valome dulkes nuo kompaktinių diskų, ir vėl per naktis neduodame kaimynų močiutei miegoti dėl sklindančių automato ar karabino garsų. Pernai tarp dviejų populiariausių antrojo pasaulinio karo šaudyklių: „Medal of honor“ ir „Call of duty“, įsiterpė trečiasis – „Brothers in arms: Road to hill 30“ ( toliau BIA ) . Daugelį jis pribloškė ( kai kas net pradėjo jį vadinti geriausiu kariniu žaidimu), bet buvo ir tokių, kuriems jis paliko pakankamai slogų įspūdį. Šiemet sulaukėme tęsinio, tad kibkime į darbą ir pažvelkime, ką jis siūlo.

Visų pirma, norėčiau paminėti, jog „Brothers in arms: Earned in blood“ ( toliau EIB ) nėra tikras išplėtimas, tiksliau tariant, norint žaisti šį žaidimą, jums nereikės turėti ankstesnės dalies, galėsite iškart pasinerti į veiksmą, juolab, kad pakeitimų tikrai yra.

Pagrindinis skirtumas nuo pernai pasirodžiusio BIA yra tai, kad vietoje Matt‘o Bakerio, šiemet valdysime Džo Hartsock‘a, kuris buvo paaukštintas į būrio vado pareigas, taigi šis žaidimas yra jo pasakojimas ir išpažintis. Malonu, jog Džo, nors ir labai pergyvena dėl savo karių ir kartais su nuoskauda prisimena šiurpiausius įvykius, tačiau ,priešingai nei Bakeris, jis neverkšlena ir nesako, koks žiaurus tas pasaulis ir kaip jis labai nenorėjo būti lyderiu. Kitaip tariant, kai karas šaukia, tai turi tarnauti tėvynei, o ne verkti nuošaly. Nors dejonių ir pasitaiko, tačiau jos neperšamos taip įkyriai, kaip tai buvo anksčiau. Tik nepagalvokit, kad žaidimas tapo per daug žvėriškas ir jame nebeliko vietos humaniškumui – taip tikrai nėra. Visa atmosfera labai primena garsųjį serialą „Band of Brothers“, kuris susilaukė daug puikių įvertinimų. Kartais žaidimas būna žiaurus, o kartais tyras ir net, sakyčiau, pamokantis.

Nežaidusiems „Road to hill 30“ dalies, trumpai papasakosiu, kuo šis žaidimas yra toks išskirtinis iš kitų antrojo pasaulinio karo šaudyklių. Čia, priešingai nei „Call of duty“ ar „Medal of honor“, jums teks vadovauti savo būriui. Kariai, o tiksliau, jūsų broliai, uoliai vykdo nurodymus ir mielai pridengia jus ugnimi, užsiima pozicijas bei, reikalui esant, taranuoja priešus ir juos nužudo. Tokiu būdu atsiveria taktinės galimybės. Žaidime privalėsite naudotis ja, kad sėkmingai užbaigtumėte misiją. Jei tik bėgsite ir šaudysite – tapsite judančiu taikiniu ir gera treniruote vokiečiams, kurie jumyse padarys daugiau skylių nei olandiškam sūriui. Kad deramai susiplanuotumėte veiksmus, kūrėjai sukūrė šaunųjį mygtuką „V“, kuris sustabdo veiksmą ir leidžia į mūšio lauką pažvelgti iš viršaus. Taip galėsite geriau išnagrinėti situaciją ir pamatyti priedangas bei pasislėpusius vokiečių pabūklus. Gaila, kad laikui bėgant imsite naudotis ta pačia taktika visose misijose, o ir derinių daug nėra. Tiesiog įsakote būriui pridengti jus ugnimi, apibėgate vokiečiams už nugarų ir ramiai nužudote. Jei galimybės apibėgti nėra, galite šaudyti iš tolimo atstumo, tačiau tūrėkite omenyje, kad taiklumas yra pakankamai blogas. Kaip ir realybėje, jums teks žiūrėti pro ginklo taikiklį ir drebančiom rankom paleisti kulką į kaktą. Nors tai padaryti nėra lengva, tačiau išmokus ir pripratus, pasidaro labai šaunu. Sunaikinti tankus ir kitą techniką nėra lengva. Tam prireiks nemažiau nei trijų ar keturių raketų. Bėgti prieš stacionarų MG-42 nepatartina, nes viena jo kulka jus pribaigs iš karto, todėl privalėsite elgtis apdairiai. Tiesa pasakius, kai po kelių mėnesių BIA žaidimo, įsijungiau „Call of duty“, nustebau, koks aš taiklus ir galingas, todėl galite pamiršti apie, tai, kaip jūs vienas išžudote krūvas vokiečių, sunaikinate tris tankus ir sėkmingai pabėgate.

Na, o dabar atėjo laikas pakalbėti apie patobulinimus, kurie yra pakankamai pastebimi ir naudingi. Pradėkime nuo to, kad dabar jūsų būrys lengviau užsiima tinkamas pozicijas, tiksliau naudojasi priedanga. Anksčiau kildavo keblumų, kai karys tinkamai nepasislėpdavo ir tekdavo iš naujo duoti nurodymus. Dabar to nebebus. Būrys laksto ir elgiasi komandiškai. Kartai būna gražu pažiūrėti, kaip sklandžiai kiekvienas karys bėgdamas pridengia draugus ugnimi ir staigiai pasislepia už gulinčio rasto. Šiame žaidime tvirtai žinai, jog kiekvieno iš jų likimas priklauso tik nuo tavęs ir nuo tavo sprendimų, o ne nuo to, kad komandos narys, laiku nesugebėjęs suprasti, jog apvirtęs vežimas yra puiki priedanga, gauti kulką į kaktą. Pats veiksmas tapo truputi greitesnis ir veržlesnis. Vos tik praeinate apmokymus, tuoj pat gaunate būrius vokiečių karių jums priešaky ir tvarkykitės, kaip norit. Džiugu, kad kūrėjai nepamiršo ankstesnės BIA dalies ir visas misijas gražiai apjungė į visumą. Pamatysite, kaip Hartsockui sekėsi iššokus iš degančio lėktuvo, ką jis veikė iki susitikimo su Bakeriu. Misijos tapo įvairesnės, duodami tikslai įdomesni ,pavyzdžiui: turėsite išgelbėti draugus, įkliuvusius į priešų apsuptį, sunaikinti šarvuotį, kuris visada pabėga jums iš panosės, prasibrauti pro vokiečių barikadas ir dar daug visko. Verta pagirti patobulintą DI. Priešai nesileidžia būti lengvais taikiniais, deramai ieško priedangų, reikalui esant, bėga prie draugų ir puola jus būryje, o ne po vieną. Jei šalia yra stacionarus MG-42, jis su mielu noru tave pavaišins švinu. Kritiniais gyvenimo atvejais, palūžęs vokietis pasileis visu greičiu pirmyn į jus ir stengsis pribaigti iš arti, tačiau taip atsitinka labai retai. Na, o jei jis pajunta, kad esate netoli, numeta granatą jums po kojomis. Toks elgesys tikrai žavi, o prisiminus padrikai puolančius japonus iš „Medal of honor“, supranti, kad čia tiesiog idealu.

Kaip jau minėjau anksčiau, istoriją matysite Džo Hartsock‘o akimis. Džiugu, kad nebuvo pamiršti ir į žaidimą sugrįžo senieji jūsų draugai ir pažystami, tokie, kaip: leitenantas Colonelis Cole, Allenas ir Garnetas bei kiti. Kūrėjai stengėsi labai priartinti juos prie jūsų ir padaryti draugais. Tai išties džiugu, nes karas juk ir yra tik netektys, žiaurumas ir blogis. Kai žūsta vietinis kareivis iš „Call of duty“, nekreipi į tai dėmesio, juk užnugary lekia kitas, toks pat amerikietis, tačiau EIB žaidime viskas kitaip. Kiekvienas tavo būrio žmogus turi veido bruožus, kalbos manierą, intonaciją bei charakterį, tad netektis būna pakankamai skaudoka. Gaila, kad jų žūtis priklauso tik nuo siužeto vingių, kadangi pabaigus misiją ir netekus keleto brolių, jums pasiūloma prikelti juos iš numirusių arba pradėti misiją iš naujo. Tai šiek tiek nuvilia, nes jei misijų metų jūsų sprendimai padarytų jiems amžiną mirtį šiame žaidime, pradėtumėme labiau rūpintis savo broliais.

Grafika ir garsas atlikti neblogai. Mus pasitinka tradicinio stiliau, graudinančios simfoninės melodijos, kurios ir vėl labai primena serialą „Band of Brothers“. Karių įgarsinimas yra pakankamai geras, tačiau kartais jų išmetamos frazės ,mūšio metu, yra visiška nesąmonė. Jei jums įsakoma laikyti ir neleisti vokiečiams prasiveržti pro fronto liniją, tai kareiviai pradeda rėkti, jog turėtume apibėgti priešams už nugarų. Jei šito nesupratimo nebūtų, tuomet garsas ir visi kito jo efektai būtų nuostabūs. Granatų ar tankų griausmai atlikti tiesiog idealiai, bene geriausiai iš visų garinių žaidimų.

Grafika nusipelno atskiro pasakojimo. Nuostabu, kad kūrėjai, užuot vaizdavę gražius tropikų miškus, puikius kraštovaizdžius su švyturiais ant kalvų, nusprendė padaryti aplinkas purvinomis, šlapiomis klampynėmis. Nors dabar veiksmas daugiau vyks miestose, pilnuose sugriuvusių pastatų, viskas bus atlikta stengiantis išlaikyti dvasią ir realybę. Gal neveltui „Gearbox software“ praleido tiek daug laiko Normandijoje, filmuodami ir fotografuodami aplinkas. Garsusis „Chateau“ pastatas bus atliktas puikiai. Viskas bus susprogdinta, išdaužytą ir sumindžiota. Kai jums tenka kautis tokioje aplinkoje, pasijunti kažkaip keistai. Atrodo, kad viskas čia yra sava, nedirbtina ir realistiška. Efektai taip pat neliko be patobulinimų. Labai gražiai nakty šviesa sklinda iš automobilio lempų, saulės spinduliai puikiai sklaidosi pro medžių šakas ir pagražina vaizdą. Nors grafika ir nėra aukščiausio lygio ir tikriausiai šiemet sulauksime antrojo pasaulinio karo šaudyklių su gražesniu detalumu, tačiau ji atlikta kokybiškai ir tikrai yra kuo pasigrožėti.

„Brothers In Arms: Earned In Blood“ yra puikus žaidimas, kuris pataisė daugelį klaidų ir nesklandumų, buvusių ankstesniame žaidime. Rekomenduoju išbandyti šį kūrinį visiems antrojo pasaulinio karo fanams ir tiems, kurie mėgsta realumą. Net jei jums ir nepatiko ankstesnė žaidimo dalis, vis vien išbandykite bent demonstracinę versiją. Žaidimas to vertas. Na , jei jums patinka jaustis nenugalimam ir patinka vienam iššaudyti visą vokiečių bazę, sunaikinti keturis tankus ir sėkmingai pabėgti lauk, tuomet šis žaidimas ne jums. Čia viskas kitaip, čia viskas realu, apskaičiuota ir komandiška, čia -„Brothers In Arms“.

Rimvydas, Games.lt