2004-11-02, parašė z-e-b-r-a (iš Games.lt)
Prologas :
Pirmą kartą apie šį žadimą sužinojau, dar prieš gerus dvejus metus, kai viename žurnale perskaičiau, keletą striukokų naujienų apie jo pasirodymą netolimoje ateityje. Tuo metu itin didelio įpūdžio jis man nepaliko, kadangi dar nebuvau įpatingai susižavėjęs kvestinio pobūdžio žaidimais. Tačiau kai prieš gerus keletą mėnesių jis kažkokiu, „nepaaiškinamu“ būdu atsirado mano kietąjame diske (greičiausiai brolis bus instaliavęs), nusprendžiau išbandyti ir buvau labai maloniai nustebintas. Mane galima sakyti šokiravo žaidimo kokybė ir išbaigtumas. Iš pat pradžių šiltus
jausmus sukėlė spalvinga, daili, trimatė žaidimo grafika, bei šaunus pristatomasis filmukas.
Po to mano aikčiojimai, „kaip nuostabu“ tęsėsi dar ganėtinai ilgai, kadangi nei garsas, nei istorija, nei siužetinė linija, kokybės, bei originalumo atžvilgiu, nė trupučio nenusileidžia mano minėtiesiems pirminams susižavėjimo objektams. Tačiau neužbėkime įvykiams už akių. Kadangi žaidime yra ne vienas, o du, pagrindiniai veikėjai, istoriją, vardan aiškumo padalinau atitinkamai į dvi atskiras dalis.
Paslaptingieji žmonės… :
Iš ankstesnių žaidimo dalių, serijos gerbėjams pažystamas nuotykių ieškotojas Džordžas Stobartas, kartu su vienu pažystamu lakūnu, skrenda į Kongo džiungles, kad susitiktų su genialiu mokslininku, tvirtinančiu, jog išrado unikalų, neišsenkantį energijos šaltinį. Tačiau nelaimei, bičiuliai patenka į audrą, kuri pažeidžia lėktuvo rotorius ir dėl to avarinis nusileidimas tampa neišvengiama būtinybe. Visa laimė, kad pavyksta nusileisti visai netoliese kelionės tiklso, tačiau kaip sakoma medalis turi dvi puses – nelaimei Džordžas aptinka grupelę paslaptingų žmonių, atvykusių į salą anksčiau už jį. Viskas ką mūsų herojus žino apie šias šešėlingas figūras yra tai – kad jų ketinimai toli gražu ne iš geriausiųjų.Taigi Džordžas leidžiasi į avantiūristišką, nuotykių ir pavojų kupiną kelionę, kad galų gale suvestų visus galus – kas tos paslaptingosios personos ir kas nutiko genialiajam profesoriui.
Pasaulio pabaiga? :
Nikolės Kolard, kaip žurnalistės karjera, pastaruoju metu eina vis blogyn ir blogyn. Jau kuris laikas, kaip ji nebegauna jokių, intriguojančių, visuomenės figūrų ar garsenybių interviu, tad nuolat lieka už borto, kaip eilinė, menkavertė paparacė. Dabartinis jos tikslas – susitikti su spuoguotaveidžiu hakeriu Vernonu Bliė , neva tai
turinčiu nenuginčijamų įrodymų, apie žemei gresiantį išnykmo pavojų. Skandalinga? Greičiau jau apgailėtina – pamano Nikolė. Nuvykus į susitikimo vietą, minėtojo hakerio apartamentus, Nikolei pasiseka ne ka labiau nei Džordžui – kažkas
jau sugebėjo atsigauti čia pirmiau už ją.
Po kurio
laiko paaiškėja, kad tas „kažkas“ yra paslaptinga rusų kilmės moteris, kuri abiem personažam susitikus,nesėkmingai bando nušauti mūsų žurnalistę. Visa tai patyrusi Nikolė suvokia, kad trauktis atgal jau nebegali ir palikusi visus kasdienius rūpesčius toli už nugaros, taip pat kaip ir Džordžas, drąsiai žengia į priekį, ketindama atskleisti sutiktosios moters tapatybę ir sužinoti ko vis dėlto verta buvo Vernono istorija.
Tie nuostabūs vaizdai… :
Kaip jau esu minėjęs straipsnio pradžioje – žaidimo grafika man paliko itin pozityvų įspūdį. Vos pradėjęs žaisti ir atsidūręs sudužusiame lėktuve, buvau labai maloniai nustebintas. Paprasčiausiai nesitikėjau pamatysiantis tokį šaunų vaizdą, juolab atsižvelgiant į tai, kad žaidimas visgi netapo bestseleriu, tačiau apie viską iš eilės.
Kurdami aplinkas Revolution Software padirbėjo, taip sakant iš peties: visa ką matome spalvinga, ryšku, dailiai tekstūruota. Apima toks jausmas, lyg ekrane besirutuliojančius įvykius stebėtum pro savo buto langą. Vietovės kuriose apsilankysme (o jų bus daug, ir skirtingų), tai ir Nikolės apartamentai, ir apleistas teatras, ir ištaiginga viduramžių pilis, viskas atrodo labai įtaigiai ir realistiškai. Jei kiek sumažintume spalvų intensyvumą – turėtume tikrą, „old school“ tipo detektyvinį filmą.
Ne ką prasčiau, lyginant su aplinkomis, atrodo ir personažai. Pagrindiniai mūsų herojai žiūrisi sakyčiau netgi labai gerai – pakankamai natūrlios, „neišlaužtos“ veido išraiškos, daili animacija, sklandūs, nerobotiški judesiai, esamuoju laiku kuriami šešėliai. Puiku!
Veidai ir mimika irgi atrodo neblogai, bet vardan įtaigumo, kūrėjai galėjo nepatingėti ir panaudoti šiek tiek daugiau poligonų – kurių dėka veidas būtų įgavęs daugiau natūralaus apvalumo. Savaime suprantamas dalykas – žaidimų su tobula grafika nebūna (kol kas arčiausiai priartėjusiu prie
šio statuso laikomas Doom 3), neišimtis ir BSTSD.
Tiesa – nepasakyčiau, kad žaisdamas radau labai jau daug „priekabių“ grafikai, tačiau šiokių tokių minusiukų visgi neabejotinai esama. Prie vieno tokių, galima būtų priskirti, kad ir ganėtinai atmestinai sukurtą lūpų sinchronizavimo sistemą.
Taip – veikėjai dialogų metu lyg ir krutina lūpytes, tačiau įspūdis lyg jie iš tikro šnekėtų tikrai nesusidaro. Paprasčiausiai personažui šnekant, jo lūpos tai per ilgai būna pražiotos, tai pernelyg ilgai sučiauptos, kas man priminė, prastai fonogramą mėgdžiojančius daininikus. Taip pat užkliuvo „lightmap“ technologija, naudota kuriant aplinkas, dėl kurios, objektų metami šešėliai atrodo gan grubūs ir statiški. Juk šiam „reikalui“ galima buvo panaudoti, kad ir tą patį „real-time shadow“ algoritmą, kaip ir personažams! Na bet laiko atgal juk neatsuksi…
Trumpai reziumuodamas „kosmetinius“ žaidimo niuansus, manau galiu drąsiai teigti, jog žaidimo grafiką, galima priskirti prie jo stipriųjų pusių ir kad ji tikrai neturėtų nuvilti, ne tik serijos gerbėjų, bet ir grožį kompiuteriniuose žaidimuose vertinančių žaidėjų.
Garsas ir muzika :
Na čia nematau reikalo pernelyg plėstis, tad daugiau dėmesio skirsiu kitiems žaidimo aspektams.Viskas ką galiu pasakyti apie garsinę žaidimo pusę yra tai, kad ji nuostabi : ir personažų
balsai ir nuolat mus lydinti muzika – viskas nuostabu, originalu, profesionaliai atlikta ir kokybiška. Švelnūs smuiko, bei violančelės garsai maišyti su dusliu, kartais pasigirstančiu būgnų dundėjimu…Šaunu! Veikėjų balsai, taip pat nuostabūs. Kiekvienas turi savo charakteringą gaidą ir autentišką akcentą. Trumpai tariant – viskas aukščiausios klasės.
Žaidimo įpatybės :
Kadangi žaidimas nuotykinio pobūdžio, nuo mįslių, bei galvosūkių gvildenimo tikrai neišsisuksite. Žiūrint šiuo aspektu BSTSD jokios revoliucijos ar perversmo mums nesiūlo, kadangi praktiškai visos loginio mąstymo reikalaujančios
užduotys, yra grįstos tikslingu inventoriaus daiktų panaudojimu. Tad susidūrę su kokia nors kliūtimi ar keblia situacija, turėsite paprasčiausiai stabtelti ir gerai pamąstę panaudoti tinkamą objektą. Nieko nematyto ar stebuklingo, tačiau kad ir kaip bebūtų galvosūkiai išties įvairūs ir pakankamai gudriai „užsukti“. Šioje vietoje man užkliuvo tik užadaviniai su dėžių stumdymu. Tiesa susidūręs su tokiu pirmą kartą, pernelyg nesijaudinau, netgi pamaniau, kad įvairovės dėlei tai visiškai neblogas sprendimas, tačiau išvydęs tas sumautas dėžes ir antrą, ir trečią kartą, nejuokais susinervinau. Juk tokie galvosūkiai (jeigu juos išvis taip galima pavadinti) paprastai sutinkami, daugiau arkadiniuose action/adventure tipo žaidimuose, o ne rimtuose kvestuose!
Trumpai apibendrindamas galvosūkių įpatybes galiu teigti, kad jie visgi išties labai neblogi.
Tą patį galiu pasakyti ir apie novatorišką dialogų sistemą, kuri man pasirodė kiek panaši į modifikuotą „Post Mortem“ versiją. Šnekėdamiesi su personažu galite pasirinkti ne konkretų atsakymą, kaip tai būdavo Post Mortem, o siauresnę pokalbio subtemą. Viskas
atrodo maždaug taip : prieinate prie veikėjo su kuriuo norite pasikalbėti, paspaudžiate action klavišą ir palaukę kol personažai persimes trumpu, nuo jūsų nepriklausančiu tekstu, renkatės tolimesnę pokalbio temą. Galite pasišnekučiuoti apie orą, paklausti kuo jūsų pašnekovas dirba ir tik po to nukreipti pokalbį jums aktualia linkme. Žinoma galite ir tiesmukiškai „eiti prie reiklao“, negaišdami brangaus laiko, tačiau, vardan informacijos kurią pašnekovas gali jums suteikti, patartina visada išklausyti viską ką žmogus turi jums pasakyti.
Žaidimui progresavus iki tam tikro taško Nikolė ir Džordžas netikėtai susitinka. Nuo to momento valdysite ne pavienius personažus, o šiokią tokią, kartu įveikti nusiteikusią, dviejų žmonių komandą. Abu mūsų personažai turi tik jam būdingų bruožų, pavyzdžiui Džordžas pasižymi nemenka jėga, o Nikolė proto skvarbumu. Tokiu būdu,jie vienas kitą papildo, taip išisukdami iš nuolat iškylančių keblių situacijų. Valdysite tai vieną, tai kitą veikėją, tačiau veiksite reiks kooperatyviai. Kūrėjų sprendimas suvesti abu herojus, mano manymu yra išties sveikintinas dalykas – tokiu būdu galima sukurti daug labiau komplikuotų užduočių ir be to jausdamas draugo buvimą šalia, jautiesi tiesiog drąsesnis :).
Taip pat norėčiau paminėti dar vieną, puikią naujovę – tai žaidime egzistuojančios veiksmo scenos. Tam tikrose situacijose, pavyzdžiui norėdami išvengti priešininkų kulkų, turite staigiai sureaguoti ir spustelėti atitinkamą klavišą. Tai išties „prapučia“, po tam tikro laiko, nori nenori atsirandančią monotoniją. Apskritai žaidimo atmosfera man pasirodė kiek mistiška ir labai jauki. Primygtinai rekomenduoju šį žaidimą ir serijos gerbėjams, ir kvestų mėgėjams, ir apskritai visiems, vertinantiems gerus žaidimus.
