2011-ųjų metų vasarį žaidėjus pasiekė „Dungeons“. Nespėjos praeiti net mėnesiui po šio žaidimo pasirodymo buvo paskelbta apie jo tęsinį „The Dark Lord“. Daugelį žaidėjų ši žinia labai nustebino. Niekas po gana vidutiniškų pirmosios dalies įvertinimų nesitikėjo, kad iš vis žaidimas sulauks kažkokio tęsinio, o tuo labiau taip greitai. Bet dar labiau jie buvo nustebinti tuomet, kai paaiškėjo, kad šis tęsinys pasirodo tik praėjus beveik 7 mėnesiams. Visi žaidę pirmą dalį buvo suglumę. Negi tikrai įmanoma per tokį trumpą laiką padaryti pilnaverti žaidimo tęsinį? Juk dabar ne kokie nors 1999-ieji, kai dar tokie dalykai tarp AAA žaidimų (ar bent tų bandančių tokiais apsimesti) buvo įmanomi!!! Visgi, kaip bebūtų keista, žaidimo kūrėjai sugebėjo įrodyti, kad net ir šiais laikais tai vis dar įmanoma. Naujasis žaidimas „Dungeons – The Dark Lord“ tikrai vertas tęsinio vardo! Nors gal ir ne visai pilnaverčio…

…kodėl „galbūt nepilnaverčio“?

Paprastai žaidimai, kurie vadinami tęsiniais, turi savo pavadinime didesnį skaičiuką nei pirmtakai bei yra kažkuom techniškai tobulesni. Tuo tarpu „Dungeons – The Dark Lord“ sukasi ant to pačio grafinio varikliuko, naudoja iš esmės tuos pačius modelius, tekstūras, muziką bei garsus kaip ir jo pirmtakas. Šia prasme naujasis žaidimas turėtų būti vadinamas ne kuo kitu kaip papildymu, tačiau, kaip bebūtų keista, taip vadinti negalime, nes kita žaidimo dalis neatitinka plačiai naudojamos papildymo sąvokos. „Dungeons – The Dark Lord“ skirtingai nei pirmtakas turi žaidimo tinkle galimybę, patobulintą dirbtinį intelektą bei pakeistą vidinę skriptinimo kalbą (iš Python į Lua). Tokie pokyčiai daug didesni nei telpa į standartinio papildymo reikšmę. Štai todėl gaunasi taip, kad šis „Dungeons – The Dark Lord“ nėra nei visiškai nauja dalis nei papildymas, tačiau tuo pat metu tai yra pirmojo žaidimo tęsinys. Ši schema panaši į tą, kuri buvo naudota „Grand Theft Auto 3“ bei „Grand Theft Auto: San Andreas“ žaidimuose – nors dalis turinio ir varikliuko sutampa, tačiau turinio pokyčiai neleidžia tokio žaidimo vadinti kitaip nei atskiru žaidimu.

Taigi, apie ką šitas žaidimas?

Pirmame žaidime teko pabūti požemių lordu, kuriam jo pana „įstato ragus“, užgrobdama jo karalystę. Šis, žinoma, nusprendžia viską atsikovoti ir jai atkeršyti. Kaip daro taip ir padaro, todėl dabar „Dungeons – The Dark Lord“ žaidime tenka žaisti jau nebe už jį, o už jo paną, kuri nusprendžia atsikeršyti. Kad dar įdomiau būtų, prie jos žaidimo eigoje prisijungia ir kiti personažai nuskriausti pirmajame žaidime bei tas žalias padaras, kuris vis pranešinėja, kas gero vyksta požemiuose… Neaišku, ar iš tiesų jis sako tiesa, bet žaidimo metu jis puikiai vaidina, kad jis susipyko ir pabėgo iš savo buvusio šeimininko, kartu išsinešdamas tai, kas anam priklauso ir užtai būdamas pasmerktas ilgam persekiojimui.

Skirtingai nei originalusis „Dungeons“ „Dark Lord“ žaidimas ne apie lipimą karjeros laipteliais aukštyn, bet apie slapstymąsi bei tolygų žengimą siekiamo tikslo link. Tiesa, čia kaip ir pirmtake reikia kurti požemius, kuriuose herojai linksmintųsi ir pačiom netikėčiausiomis akimirkomis juos žudyti bei kankinti. Taip nors ir turinys išlieka iš esmės nepakitęs, tačiau pakuotė pakeičia žaidėjo įspūdžius į daug geresnę pusę. Žaidimas nebeatrodo toks besikartojantis kaip pirmoji dalis.

Nors tobulėjimai labai vykę, bet vis dar istorija nėra ta, kuri peržaidus žaidimą bus įsimintina ilgam. Krūva klišių daro ją nors ir smagia, tačiau mažiau įdomia. Gaila, tačiau kūrėjams nepavyko išnaudoti pasirinktos krypties potencialo. Istorijos pateikimo ir vystymo mechanika labai smarkiai nusileidžia tam, ką siūlo „Magicka“ bei kiti žaidimai, bandantys inkorporuoti kitų žaidimų veidrodinius atvaizdus į savą pasaulį. Blogiausia „Dungeons – The Dark Lord“ žaidime tai, kad neretai visai būna nesunku nuspėti, ką darys žaidimo herojai. Galbūt tai būtų ir ne bėda, tačiau kartais atrodo, kad būtų buvę galima pasielgti kitaip ir tai būtų protingiau, tačiau, kad ir kaip tai atrodytų, žaidimo metu, deja, negalima elgtis kitaip nei numanė žaidimo kūrėjai.

Kaip ten su žaidimo mechanika?

Ankstesnis „Dungeons“ serijos žaidimas atrodė labiau bokštelių gynybos žaidimas (angl. Tower defense), kurio veiksmas vyksta „Dungeon Keeper“ stiliaus pasaulyje, nei aukšto lygio smėliadėžinis strateginis žaidimas kaip jis pristatomas. Tuo tarpu, šis, nors ir nesugeba vis dar ištrūkti iš tradicinių bokštelių gynybos žaidimo mechanikos, atrodo solidžiau.

Su „Dark Lord“ dalimi žaidimo pasaulis pasipildo galimybe keliems požemių lordams naudotis ta pačia širdimi. Galbūt tai skamba paniekinamai (ypač jei žiūrėsime iš „Dungeon Keeper“ požemių velnio perspektyvos), tačiau būtent tai yra vienas iš tų patobulinimų, kurie padaro žaidimo pasaulį gyvesnį. Dabar žaidėjas esant reikalui turi galimybę pasirinkti, kuris iš požemių lordų kada kokią užduotį vykdys. Kadangi visi lordai pasižymi skirtingomis savybėmis bei įgūdžiais, jų kaitaliojimas tampa įdomiu strateginiu elementu… na, arba bent turėtų tapti… nes žaidime kiti lordai stengsis lakstyti paskui tave, o susiprasti kaip gauti naudos iš kiekvieno lordo kaip būtų keista nėra labai lengva užduotis. Ką jau kalbėti apie savybių taškų paskirstymą kiekvienam ar įgūdžių tobulinimą, kuris vyksta ne intuityviai. Atrodo taip tarsi žaidimo kūrėjai nors ir būdami gerais programuotojais bei 3D modeliuotojais, kurdami žaidimą labiau galvojo apie save (kaip įdėti techniškai įdomius dalykus) nei apie žaidėją.

Kita verta dėmesio naujovė – monstrų irštvų perstatymas. Ankstesniame „Dungeons“ to labai trūko ir tai tuomet buvo vienas iš faktorių, dėl kurio žaidimas atrodė labiau dar vienas bokštelių gynybos žaidimas nei tradicinės realaus laiko strategijos atstovas. Gaila, bet ši vieta vis dar išlieka tobulintina, nes irštvas galima perstatyti, bet ne statyti ten kur norisi. Dėl to žaidime vis dar trūksta laisvės, taip reikalingos tikram smėliadėžės stiliaus žaidimui.

„Dark Lord“ pasižymi geresniu dirbtiniu intelektu. Iš tiesų šią vietą pastebėti nėra lengva. Ypač jei ankstesnį „Dungeons“ žaidimą žaidei seniai. Visgi, pamažu į žaidimo pabaigą norint nenorint „yla išlenda iš maišo“. Tuomet supranti, kad herojai kai kada būna per protingi, net ir lengviausiam žaidimo lygiui, kurio pasirinkimas, atrodo, turi pakankamai mažai įtakos personažų logikai. Gerai bent tiek, kad kūrėjai paliko žaidime seną dirbtinį intelektą, kurį galima įsijungti pasiknisus forumuose. Tuomet žaidimas tampa net ir naujokui labiau įveikiamu.

Visgi… kaip ten su 1999-ais?

Kalbant apie 1999-uosius, „Dungeons – The Dark Lord“ šiuos metus primena ne tik pagal tai kaip greitai atsirado šis žaidimas, tačiau ir pagal jo vieną techninę charakteriską – Alienware LightFx (ji leidžia pačiam žaidimui keisti kompiuterio korpuso apšvietimo spalvą). Ji ypatinga tuo, kad veikia tik su Alienware kompiuteriais. Tai yra su įrenginiais, kuriuos turi gana sąlygiškai maža grupė žaidėjų. 1999-aisiais tokios mažai paplitusios technologijos žaidimuose pasitaikydavo ne retai. Tuo tarpu praėjus 12 metų nuo to laiko situacija visai pasikeitusi – žaidimų siūlančių kažką panašaus nėra daug, todėl tiems, kas vyresni tai tarsi dar vienas menkas šviesos žybsnis tarsi atklydęs iš praeities.

Kam būtų galima rekomenduoti šį žaidimą?

„The Dark Lord“ tikrai geresnis už savo pirmtaką. Visgi, kaip būtų keista visi reikalingi patobulinimai atnešė dar krūvą naujų problemų, todėl žaidimas nesugeba perlipti per slenkstį, kuomet žaidimas būtų rekomenduotinas kiekvienam save gerbiančiam žaidėjui. Štai todėl žaidimą rekomenduoti galima drąsiai tik tiems, kurie yra bokštelių gynybos žaidimų fanai, mėgsta požemius arba velniškai trokšta žaisti žaidimą, kuris bent kažkuo primintų legendinį „Dungeon Keeper“.