Beprotybė – turbūt pats tinkamiausias žodis apibūdinti apžvelgiamą žaidimą — Killer7. Absurdiška, nelogiška, keista būsena, kuri norom nenorom sužavi nuo nesibaigiančių realybės simuliacijų pavargusias smegenis. Juk kartais smagu pabėgti nuo pilkos kasdienybės ir pasileisti lakios fantazijos sutvertais Japoniškais atrakcionais. Killer7 būtent tą ir pasiūlo. Tai yra jau dešimtmečio jubiliejų atšventęs, kompanijos „Grasshooper Manufacture“ žaidimas. Tos pačios kompanijos, kuri žaidėjus stebino tokiais kūriniais, kaip No More Heroes, Shadows of the Damnen ir Killer is Dead. Galų gale, tai komanija, prieš kurios produktus bet kokia diskusija apie tai, ar žaidimai gali vadintis meno kūriniais, automatiškai nukrypsta link Punk Rock‘o. Ir visa tai dėka Grasshooper įkūrėjo, Goichi Suda (dar kitaip žinomo, kaip Suda51) nebaigiančios stebinti lakios vaizduotės ir drąsos pankuoti. Daug kas šį genijų vadina vaizdo žaidimų Tarantino ir tam ko gero yra tvarus pagrindas.
Killer7 yra pirmasis Sudos žaidimas, išleistas vakarų auditorijai, tačiau nepaisant to sutvertas absoliučiai pagal visus beprotiškus ir tik japonams būdingus logikos dėsnius ir kanonus. Apskritai, žaidime yra paliesta tiek daug slidžių temų, neįprastų mechaninių ir grafinių sprendimų, kad nekeista, jog žaidimas dėl itin nišinės prigimties niekados nebuvo tapęs dideliu hitu, o 2005-aisiais jį stipriai užgožė panašiu metu pasirodęs Capcom žaidimas Resident Evil 4. Jei žvelgti istoriškai, derėtų atsiminti, kad tuo metu Capcom kompanija pabandė prikelti merdėjančią Nintendo Gamecube konsolę ir sukūrė keletą jai dedikuotų žaidimų, kurie vėliau buvo perkelti antrąjam PlayStation. Tarp jų buvo ir Resident Evil 4 ir Killer7, o šiam milžiniškam Capcom projektui vadovavo pakankamai žymus žaidimų kūrėjas Shinji Mikami, kurio pristatinėti žaidėjams tikrai nereikia. Tiesa, nepaisant fakto, jog Killer7 žaidimų industrijoje absoliučiai jokios revoliucijos nesukėlė, žaidimas turi tvirtą fandomą ir greičiausiai yra inspiravęs ne vieną dešimtį indie projektų.
Techniškai, Killer7 yra stilinga šaudyklė ant bėgių, papuošta nors ir primityvia, tačiau vizualiai išsiskiriančia, meniška cell-shading technologija. Žaidimo siužetas yra labai stipriai politizuotas, kupinas religinių, seksualinių ir kitokių visokio tamsaus plauko alegorijų. Jei apibendrinant, istorija sukasi apie dekadas nesibaigiančią politinę kovą tarp rytų ir vakarų valstybių, konkrečiau, tarp Amerikos ir Japonijos. Viskas prasideda nuo abipusės taikos sutarties, pavadinimu fejerverkai, kuri lemia visų pasaulio valstybių branduolinių ginklų paleidimą į orą ir sunaikinimą, tačiau netikėtai lyg iš niekur atsiranda nauja teroristinė organizacija Heaven Smiles, kurios nariai yra plika akimi nematomos pabaisos, kiekviena turinčios po bombą. Šiems teroristams vadovauja tolimųjų rytų dievybė Kun Lan‘as, kuriam paklūsta Tautų Sąjunga, kuri ištiesų yra Japonijos politinė organizacija, siekianti dominuoti visą likusį pasaulį. Kitoje barikadų pusėje vakarų liberaliosios pakraipos mistinių žudikų komanda Killer7, vadovaujama taip pat dieviškas galias turinčio Hermano Smith‘o. Į šį absoliučiai beprotišką katilą, kuriame turbūt susipina viskas apie ką tik galima pagalvoti, įsivelia naujos kartos savižudiško terorizmo banga, kuriai kelią užkirsti gali tik šis specialusis žudikų būrys, kurį sudaro septyni visiškai skirtingi ir originalūs veikėjai. Žaidime juos ir valdome. Kiekvienas protagonistas pasižymi skirtingomis savybėmis, kaip greitumas, šaudymas, tam tikrų slaptų praėjimų atidarymas, nematomumas, fizinė galia ir pan. Žaidimo metu galima bet kuriuo metu pasikeisti veikėją, labiau tinkantį kovoti su tam tikrais Heaven Smiles teroristais arba tam tikrose vietose galintį panaudoti savo specialią savybę, kas pasiektų kitiem veikėjams neprieinamas platformas ar slaptus praėjimus. Killer7 kovos sistema yra pakankamai originali ir nematyta niekur kitur. Įsivaizduokite, bėgate tuščiu koridoriumi žaidimo kūrėjų nustatyta kryptimi ir netikėtai išgirstate keistą juoką. Persimetate į pirmojo asmens režimą, nuskenuojate aplinką, pamatote artėjantį priešą su maža šviečiančia silpnąja vieta ir bandote į ją šaudyti. Jei pataikote tiksliai, priešas akimirksniu išsiskaido į galybę raudonų kraujo taškų, kurie automatiškai atitenka žaidėjui. Jei tiksliai nepataikote, pabaisa praranda galūnę, tačiau jei priešas prieina per arti jūsų, susisprogdina ir atima nemažą dalį veikėjo sveikatos. Kiekvienam valdomam veikėjui mirus, vienintelis juodaodis komandoje Garcian Smith, kuris yra bene pagrindinis žaidimo veikėjas, privalo surasti ir į savo lagaminą sudėti negyvėlio palaikus, tai padarius veikėją galima atgaivinti, tačiau mirus Garcian, žaidimas baigiasi ir tenka kartoti nuo paskutinio išsisaugojimo. Tiesa, apie kraujo taškus. Jie žaidime yra dviejų tipų – skystas ir tirštas. Vienas tipas reikalingas atstatyti sveikatą, o kitas – kelti veikėjų lygį.
Tiesa, kodėl tik šie žudikai gali nugalėti Heaven Smiles žaidimas atskleisti neskuba, o vietoj to tiesiog įmeta žaidėją į neišvengiamų skerdynių sūkurį. Pradžioje nepaaiškinta ir tai, kas tokie yra komandos pagalbininkai, atsirandantys lygiuose ir abstrakčiai pasakojantys apie žaidimo pasaulį ar atskleidžiantys tam tikrų galvosukių atsakymus. Susipažinkite su itin jautriu ir neapykantos afrikiečiams neslepiančiu raudonu bondažiniu latekstu apsivilkusiu Iwazaru; pačius keisčiausius užrašus ant savo marškinėlių atsispausdinusiu Travis, kuris nuolatos postringauja politinėmis temomis, iškeldamas savo hipotezes; Susie – brutalią praeitį turėjusią veikėją, kurios galvą randame pačiose keisčiausiose vietose kartu su žiedais, kurie reikalingi žaidimo procese; Yuun-Hyun, kuris, savo magiškos kaukės pagalba už tam tikrą kiekį kraujo taškų pateikia atsakymus į žaidime esančius gavosūkius, apdovanodamas žaidėją viduriniais pirštais ir kitais nemažiau ekstravagantiškais personažais.
Tiesa, žaidimo kūrėjai tyčia paliko daugybę neatsakytų klausimų, susijusių su žaidimo siužetu ir veikėjais, o internetas pateikia galybę įvairiausių spekuliacijų, tačiau Killer7 bet kuriuo atveju išlieka viena didele mįsle. Kartais žaidžiant, atrodo, jog kūrėjai tiesiog pasileido savo keistos fantazijos vingiais, net nebandydami kaip nors logiškai viso to paaiškinti, o kartais, įsijautus į siurrealistinę Killer7 natūrą, žaidimo istorija pasidaro tarsi savaime suprantama. Originalus ir keistas žaidimo procesas savo ruožtu turi dvi medalio puses. Kartais jis nervina ir, atrodo, išsunkia paskutinius žaidėjo syvus, tačiau kitais atvejais taip įtraukia, kad regis, neįmanoma atsiplėšti. Žaidimas pateikia nemažai skirtingai atrodančių lygių, esančių skirtinguose pasaulio lokacijose, pora tuzinų skirtingai atrodančių oponentų ir įvairiausių mįslių, kurias privaloma įminti, kad galėtum progresuoti.
Be avangardinės stilistikos ir siužeto, neįprasto žaismo ir originalių veikėjų, Killer7 pasiūlo ir įpatingą garso takelį, kuris sudarytas iš atmosferiškos, ritminės elektronikos, roko ir etninių tolimųjų rytų pripildytų motyvų garsų. Žaidimo muzika tikrai verta didelių pagyrų ir turi pretenziją pasilikti žaidėjų playlistuose dar kurį laiką pabaigus žaidimą. Verta pastebėti ir apie žaidime esančius kitus garsus. Pavyzdžiui, pagalbinių veikėjų, kurie, kaip paaiškėja yra nužudytųjų sielos, balsai yra iškraipyti ir skamba kaip merdėjančio roboto nevilties kupinas pagalbos prašymas. O kur dar nuolatos manjakiškai besijuokiantys teroristai…
Killer7 turi keletos stilių vaizdo intarpus. Vieni jų yra susukti ant žaidimo variklio, kita dalis pre-renderinti filmukai, o galiausiai žaidimas pasiūlo ir anime stiliaus intarpus, šitaip neleisdamas pamiršti, kad visgi turime reikalų su japonišku produktu. Sunku nepastebėti, kad žaidimo stilius ir veikėjai, nors ir originalūs, tačiau lyg tyčia pripildyti įvairiausiom klišėm, ar tai būtų ironiškas žvilgsnis į pop kultūroje madingus super herojų filmus ar anime bendruomenėms būdingus cosplay konkursus. Žaidime visa tai surinkta į vieną tirštą mikstūrą ir žaidėjui pateikiama tokiom absurdiškom ir keistom salvėm, jog abejingų likti tikrai neturėtų. Tai vienas tų žaidimų, kurie skirti tik nišinei auditorijai ir daugelį gali atstumti dėl tokios galybės keistų elementų ir absurdiško jų kiekio demonstravimo. Kita vertus, Killer7 yra TAS žaidimas, kurį privalo išbandyti kiekvienas brandus ir šiek tiek išprotėjęs žaidėjas, kuriam prieš širdies absurdas, anime, avangardas, siurealizmas ir įvairios keistenybės. O ir šiaip smagu prisiminti, jog kažkada buvo laikai, kai net ir tokios solidžios kompanijos, kaip Capcom nepabijodavo eksperimentuoti ir pasiūlyti art-house kategorijai priskiriamus kūrinius. Ekstremalus pankrokas vis dėlto yra nemirtingas reiškinys.
