Ganėtinai retas įvykis kai PC vartotojai sulaukia kokio nors Square Enix kurto RPG žaidimo, dažniausiai tuo mėgaujasi tik konsolių savininkai. Todėl neretas nekantriai laukė The Last Remnant (TLR) išleidimo dienos. Laukė, laukė ir sulaukė, bet kažkodėl šis žaidimas didelio ažiotažo taip ir nesukėlė, o ir kritikų įvertinimai svyruoja labai jau dideliame diapazone. Akivaizdu, kad įvertinti šį žaidimą taip, jog visos pusės daugiau mažiau liktų patenkintos – beveik neįmanoma, viskas priklauso nuo to, kaip giliai buvo panerta į TLR visatą. Tad maunamės akvalangą ir neriam!
TLR pasaulis yra visiškai naujas ir unikalus, veiksmas čia sukasi apie magiškus artefaktus – Remnants. Kiekvienas didesnis miestas žaidime turi nuosavą gigantišką Remnant artefaktą, taip pat ir atskiras veikėjas gali turėti savo asmeninį artefaktą, kitaip sakant, būti prie jo „pririštas“. Tik tada yra įmanoma pasinaudoti jo galia, kuri dažniausiai būna destruktyvi…
Pats žaidimo siužetas pasakoja apie 18 metų jaunuolį vardu Rush, kuris žaidimo pradžioje praranda savo seserį Iriną, na ir turbūt nesunku atspėti – jums reikės ją surasti ir išgelbėti, o kad nepasidarytų nuobodu – dar ir išgelbėti pasaulį. Skamba banaliai, tiesa? Bet tai tik pirmas ispūdis, iš tiesų žaidimo siužetas yra neblogai „užsuktas“, kupinas įvairių veikėjų, paslapčių ir didingų scenų. Jau nuo pat žaidimo pradžios mūsų valdomas veikėjas Rush‘as įsivelia į dviejų frakcijų karą, tokiu budu iš karto esame supažindinami su TLR mūšio sistema. Mano pirmasis įspudis, pamačius kovos langą, buvo štai toks: O.O Ne iš nuostabos čia, tiesiog buvo sunku suvokti kokią velniavą čia matau: kalnas visokių skaitmenų, indikatorių, nurodymų, nežinia ką reiškiančių simbolių ir t.t. Prireikė net kelių žaidimo dienų kol galiausiai viską įsisavinau…
Tęsiant apie mūšio sistemą, galiu garantuoti, kad nieko panašaus nebūsite matę jokiame kitame žaidime. TLR žaidime, mūšiai vyksta ėjimais, kurių metu mes kontroliuojame grupes sudarytas iš atskirų veikėjų, o ir ta kontrolė yra ganėtinai suvaržyta, mat žaidimas, priklausomai nuo situacijos, pats sugeneruoja galimas komandas, mums tereikia pasirinkti vieną iš jų. Kaip jau supratote, atskirų veikėjų kontroliuoti yra neįmanoma ir tai kartais labai komplikuoja situaciją, nes žaidimas neretai paprasčiausiai nepasiūlo panaudoti kokį konkretų veikėjo įgūdį, kuris galėtų pakeisti mūšio eigą. Laimei, žaidimas duoda galimybę nereikalingus veikėjų įgūdžius tiesiog išjungti, tokiu būdu pažongliravę su veikėjų gebėjimais, mes galime per prievartą priversti žaidimą siūlyti mums reikalingas komandas, nepalikdami jam kitos išeities, kaip išjungdami visus nereikalingus įgūdžius. Nagrinėjant toliau, žaidimas mūšio metu mums pateikia krūvą visokios informacijos, kaip keletą moralės indikatorių, burbuliukus kurie simbolizuoja grupės narių būklę, netgi priešų grupės yra išrikiuojamos pagal abėcėlę. Kaip jau minėjau, toks didelis informacijos pliūpsnis gali šokiruoti netgi visko mačiusius žaidėjus.
Kadangi tai RPG žaidimas, akivaizdu, jog turėtume tikėtis įvairių tobulėjimo, lygių sistemų ir t.t. Iš tiesų tokių sistemų čia yra pakankamai daug, tik kad jos visos labai padrikos ir nelabai aišku kas nuo ko priklauso, pavyzdžiui klasikinę lygių sistemą čia pakeičia vadinamasis Battle Rank (BR) rodiklis, tik bėda ta, kad absoliučiai neaišku kas konkrečiai įtakoja jo augimą. Negana to, BR rodiklis neatspindi netgi tavo komandos stiprumo: jeigu visą laiką trinsies su silpnais priešais, BR augs nepaaiškanamai greitai ir tavo komanda vistiek bus silpna. Medžiosi retus monstrus ir bosus – BR kils lėtai, bet tavo komanda stiprės neproporcingai greitai. Lygiai taip pat keistai „tobulėja“ ir veikėjų fizinės atakos įgūdžiai, savo akimis mačiau kaip vieno veikėjo įgūdis tiesiog pasikeitė iš geresnio į prastesnį. Laimei, bent jau su magiškomis atakomis viskas yra tvarkoje… Panašūs nesusipratimai yra ir su veikėjais (na žinoma išskyrus su Rush‘u): mes negalime aprengti jų taip kaip norime – jie patys savo nuožiūra renkasi daiktus, negalime jiems liepti mokytis konkrečių gebėjimų – jie patys mūsų paprašys patarimo. Viskas, ką su jais galima daryti, tai tik formuoti iš jų kovines grupes. Tai vienas iš smagiausių žaidimo momentų, nes įvairių formacijų žaidime yra begalė: kiekviena turi savo pliusų ir minusų, ir tik juos visus subalansavus, galima susikurti išties stiprią komandą. Taip pat yra ir slaptos formacijos, kurios atsirakinamos tik tada, jei įvykdome kokius nors beprotiškus reikalavimus. Paminėjau beprotiškus? Taip, iš tiesų žaidimas šiuo klausimu yra žiaurus ir negailestingas – dauguma reikalavimų yra tiesiog „crazy“ ir nebūtinai tai liečia grupių formacijas. Pavyzdžiui norint gauti priėjimą prie tam tikros šalutines užduoties, reikia surinkti krūvą nereikalingų specialių daiktų, būti pabaigusiam saujelę kitų šalutinių užduočių, turėti nusamdytą tam tikrą veikėją ir galų gale, nebūti pernelyg toli pažengusiam pagrindinio siužeto linijoje! Nes kitu atveju, toji išsvajotoji šalutinė užduotis dings negrįžtamai! O kartu su savim įsitrauks ir priėjimus prie tam tikrų požemių, kitų užduočių ir t.t. Tokiu būdu, jeigu neskaitysime kokio nors internetinio gido atlikdami įvairias užduotis ir kažką atliksime ne taip kaip reikia (žaidimas šiuo atveju mums nepateikia absoliučiai jokių užuominų), mes negrįžtamai pražiopsosime nemažą dalį žaidimo! Dėl viso šito marazmo, man netgi teko pradėti žaidimą iš naujo…
TLR pasaulis yra ganėtinai didelis, kupinas įvairių požemių, laukymių, miestų ir pan. Aplinkos iš tiesų yra labai išvaizdžios, ryškios, spalvingos – visai neblogai išnaudojamos Unreal Engine 3 grafinio varikliuko galimybes. Tik vat su optimizacija yra kėblumų, netgi su vidutiniais žaidimo nustatymais vietomis jautėsi trūkčiojimai, tuo tarpu kai pats Unreal 3 žaidimas sukosi kaip pateptas ant aukščiausių grafinių nustatymų. Tęsiant toliau apie vietoves, stebuklų kaip ir nėra: požemiuose ir laukymėse medžiojame visokius monstrus, o miestuose apsipirkinėjame, gauname naujas užduotis, tobuliname ekipiruotę ir lankomės gildijose. Pastarųjų yra iš viso trijų tipų, priėjimą prie vienos gildijos gauname iš karto pradėję žaidimą, na o prie kitų dviejų – tik atlikę tam tikras šalutines užduotis, kurias kaip minėjau, galima tiesiog pražiopsoti ir taip net nesužinoti, kad tos gildijos iš viso egzistuoja. Gildijose galime samdyti naujus veikėjus į savo komandą, kurių pasirinkimas yra laaaabai didelis, iš viso, jei gerai paskaičiavau, yra net iki 400 skirtingų veikėjų ir 4 skirtingos rasės, tuo tarpu kai žaidimo eigoje maksimalus komandos narių skaičius yra 18. Taip pat kiekviena gildija turi savo atskirą užduočių sąrašą, kurias atlikdami gauname įvairių apdovanojimų. Kai kurios užduotys yra pažymėtos vos ne kaip epinės užduotys, dažniausiai jos reikalauja nukepti kokį super bosą ar gauti kokį labai retą daiktą. Šie super bosai yra šalutiniai, visiškai nesisieja su pagrindine siužeto linija ir yra dešimteriopai stipresni už tuos bosus, kuriuos sutiksime vykdydami pagrindines užduotis. Bei žinoma jiems galioja tas pats beprotiškumo faktorius, paminėtas ankščiau – kad iki jų prisikasti reikia vos ne devynias jūras perplaukti… Aišku, žaidimas ir vėl nepateikia jokių užuominų kur ir kaip tuos bosus rasti, netgi užduoties aprašyme yra parašyta: „Monster to kill: Unknown“ ir „Location: Unknown“. Sunku patikėti, bet taip yra, čia maždaug – nepatingėk prašukuoti visą pasaulį ir gal ką surasi. Žiauru…
TLR žaidimas ne tik veikėjų gausa gali pasigirti, čia ir įvairių daiktų yra devynios galybės. Ir akivaizdu, kad žaidimas su tuo nelabai susidorojo, nes ilgiau pažaidus, jau lengviau adatą šieno kupetoje atrasti, negu kokį konkretų komponentą savo inventoriuje, netgi daiktų klasifikavimas nepadeda. Su ginklų tobulinamu irgi visai smagus reikalas… Taip taip, ginklui tobulinimui irgi galioja tas pats beprotiškumo faktorius! Na įsivaizduokite, man trūksta kažkokio komponento, kad galėčiau patobulinti savo skydą. Pasidomėjus internete, išsiaiškinau koks monstras meta tą komponentą, bet čia tik pradžia… Kad monstras tai mestų, man reikia gauti kažkokį specialų daiktą, kuris gaunamas atlikus vienos gildijos tam tikrą užduotį, kad galėčiau atlikti šią užduotį, reikia turėti atitinkamą rangą toje gildijoje, o jis gaunamas atlikus saujelę kitų užduočių ir t.t. Pasikarti galima… Tiesą sakant, isivėlęs į šią mišrainę, dažniausiai išvis pamiršti ko tu norėjai iš pradžių. Akivaizdu, jog norint ištyrinėti nemažą dalį žaidimo, tam teks paaukoti labai daug laiko, kai kam gali pirštis mintis, jog tuo metu TLR muzika spės įkyrėti po kelis kartus. Bet tai netiesa! Šiuo atveju TLR pasirodė puikiai, muzika yra suderinta beveik idealiai ir nė trupučio nepabostanti (asmeniškai labiausiai patiko Melphina‘os miestelio teminė muzika). Deja, ko negalima pasakyti apie valdymą – pirmą kartą įsijungus žaidimą ant asmeninio kompiuterio, su mumis yra elgiamasi taip, tarsi naudotume Xbox360 kontrolerį, to dar betrūko… Nors ir žaidimas palaiko pelę, bet ją galite pamiršti, su ja tik dar daugiau problemų atsiras. Idealiausias variantas lošti TLR yra naudojant kokį pultelį, nes visgi tai yra labiau konsolėms pritaikytas žaidimas.
Apžvalgos pradžioje paminėjau gan didelį TLR įvertinimų diapazoną. Iš tikrųjų žaidimą galima pereiti labai greitai, per daug nesižvalgant į šalutines užduotis ir netgi neatsirakinus pusę miestų, bet tokiu atveju pamatysime tik ~40% žaidimo. Ši dalis tikrai labai nesužavės, todėl ir įvertinimas krenta. Pakapstinėjus TLR giliau, išvysime nemažai paslėptų žaidimo perliukų, dėl kurių tikrai verta pasistengti. To pasekoje nuomonė apie žaidimą su laiku tik gerėja. Rekomenduočiau į TLR atkreipti dėmesį tik RPG žanrui prijaučiantiems žaidėjams, tai labai savitas žaidimas, prie kurio reikia tiesiog priprasti.
