Švedai iš DICE šiuo metu tikrai užsiėmę. Vysta darbai prie Battlefield: Bad company 2, Battlefield 3, reikia rūpintis ir prižiūrėti neseniai visiems prieinamu tapusį Battlefield: Heroes, o čia ant nosies tik ką išleistas ir didžiausius pardavimų lūkesčius perlipęs Battlefield 1943. Skamba vien tik Battlefield vardas, bet tai labiausiai kompaniją išgarsinusi serija. Mažyčiu kompanijos sugrįžimu galime vadinti blogų vyrukų pasirodymą konsolėse. Jie atėjo su triukšmu, be to, griovė frostbite varikliuku sukurtas aplinkas. Praėjusių metų gale DICE metė kelią dėl takelio ir išleido Mirror‘s Edge, kuris nors ir buvo geras, bet nesulaukė didelių pardavimų. Dabar kompanija užsiėmė netradiciniais projektais. BF:Heroes – nemokamas žaidimas, paremtas mikropervedimais ( microtransactions ), atrodo visai patrauklus, bet kažin ar sulauks didelės sėkmės ir populiarumo. BF3 dar ganėtinai toli, BF:BC2 irgi pasirodys tik kitų metų pradžioje, tad ką dabar žaisti? Battlefield 1943!

Neseniai pasirodęs X360 platformoje, o kitą dieną – PS3, žaidimas sulaukė milžiniško populiarumo. Serveriai nesutalpino visų žaidėjų, tekdavo laukti kol galėdavai prisijungti į žaidimą, ir dėjosi kiti nesklandumai, susiję su nepasiruošimu tokiam žaidėjų antplūdžiui. EA net padvigubino serverių skaičių, kad sutilptų visi norintys. Žaidimo kūrėjai nesitikėjo tokio populiarumo, bet ką jie tada galvojo, kai tokiu tinkamu laiku išleido naują Battlefield žaidimą? Vasara skurdoka gerų žaidimų, o tuo labiau šaudyklių su itin geru daugelio žaidėjų režimu. Tinkamu laiku tinkamoje vietoje, kaip sakoma.

O galbūt kalta ir žaidimo kaina. Ji – vos 15 dolerių, kas atitinka maždaug 40 litų. Už tą kainą gauname 4 žemėlapius, antro pasaulinio karo ginkluotę, bei galybę valandų smagaus žaidimo. Iš esmės tai Battlefield 1942 perdirbinys, turintis tuos pačius 3 žemėlapius, bei vieną naują, kuriame kausimės tik ore. Pastarasis nebus taip lengvai prieinamas. Žaidėjų bendruomenė žemėlapį turės atsikovoti. Kova dėl ketvirtojo žemėlapio vyks kiekvienoje platformoje atskirai. Tikslas – bendras nužudymų skaičius turi pasiekti 43 milijonus. Atrodo daug, bet jau per pirmąją dieną X360 žaidėjai prišaudė 6 milijonus, o PS3 žaidėjai 3. Kiek kuri platforma pasistūmėjo į priekį galite sekti žaidimo oficialiame tinklalapyje. Manau, tai tikrai puiki idėja, ir galėtų būti puikiai įgyvendinama kituose žaidimuose.

Veiksmas, kaip suprantate, vyksta antrojo pasaulinio karo metais, ramiojo vandenyno salose. Ten kovojo amerikiečiai prieš japonus. Žaidime ir žaisime už šias dvi puses, bet didelio skirtumo, kurią pasirinksi, nėra. Salos grafiškai identiškos, todėl kad ir kuriame žemėlapyje būtumėt, nematysit nei Sibiro taigos, nei snieguoto kalno ar dykumos. Pagrindinis, bet svarbiausias skirtumas – salų forma. Jos atkurtos panašios į tikras, tik, savaime aišku, daug mažesnės. Wake sala, bene žymiausias Bafflefield žemėlapis, yra V formos, Guadalcanal sala – itin kalnuota, todėl tankai ir automobiliai praranda savo reikšmę. Iwo-jima – vidutinė visais aspektais, todėl čia geriausiai atsiskleidžia visos klasės.

O čia jų yra mažiau nei BF1942 žaidime. Iš 5 liko tik 3. Tai pėstininkas, šaulys, bei snaiperis. Iš esmės jos skiriasi tik savo efektyvumo nuotoliu. Pėstininkas, turįs tik labai riboto nuotolio ginklą – automatą, visiškai bejėgis bent kiek atviresnėje teritorijoje, nes net ir visa išpoškinta apkaba priešui žalos nepadarys, o tik atkreips dėmesį. Bet užtat jis vienintelis turi bazuką, nepakeičiamą užpuolus tankams bei džipams ir veržliaraktį, su kuriuo savas transporto priemones galima pataisyti. Jei pėstininkas efektyvus tik prieš sunkiąją ginkluotė, tai šaulys gali kovoti tik prieš pėsčius priešus. Jo efektyvumo nuotolis žymiai didesnis nei pėstininko, bet artima kova bus sudėtinga, nes ginklas tik pusiau automatinis. Snaiperis, kaip suprantate, geriausiai jaučiasi galinėje fronto linijoje, be to, jis vienintelis turi pistoletą, nors jei iš už kampo atvažiuoja tankas, jį galima išnešti į orą pasinaudojus sprogmenimis.

Klasės atrodo tikrai subalansuotos ir galima pasirinkti labiausiai atitinkančią savo žaidimo stilių, arba atsižvelgiant į tai, kurioj saloje vyksta veiksmas. Kiek nesmagu tai, kad neturime galimybės pasirinkti jokių ginklų. Iš viso žaidime yra vos 8 ginklai, iš kurių 2 – pistoletai. Japonai ir amerikiečiai, žinoma, kariauja tik naudodami savo šalies ginkluotę. Nors ginklų mažokai, ta nesutrukdo mėgautis mūšiu. Kitas ginčytinas dalykas – atsistatanti amunicija. Kulkos nesibaigia niekad, granatos, bei kita sunkioji artilerija atsistato po keleto sekundžių. Taip žaidimas tampa intensyvesnis ir arkadiškesnis. Į arkados pusę jį stumia ir sveikatos taškų nebuvimas. Vietoj to, kaip įprasta, ekranas pradeda keisti spalvą, karys – alsuoti, o mes turime palaukti kol galėsime išlįsti iš už priedangos, antraip mirsime. Dėl šio pasikeitimo neliko ir mediko klasės, todėl komandinis darbas tikrai nėra prioritetas. Kita, galbūt, smulkmė, kurios pasigedau – friendly fire. Dabar gali nesibaimindamas šaudyti bei važiuoti kiaurai savo komandos draugus. Tai irgi arkados bruožas. Iš tiesų toks kūrėjų iš Švedijos žingsnis gali atbaidyti senesnius BF fanus, bet antra vertus, gali ir pritraukti daugiau žmonių nuo Call of Duty serijos, kuri konsolėse yra tiesiog nežmoniškai populiari, bei niekaip nesitraukia iš žaidžiamiausių žaidimų topo. Man tai nelabai patiko, galbūt todėl, kad esu pripratęs prie atsargumo šaudant kituos žaidimuose. Dabar gi, užsimiršęs ir bijodamas sužeisti saviškį, traukiesi, ir būni nukeptas. Tokie, tat, pasikeitimai šaudyme.

Transportas esti trijų rūšių: oro, vandens bei sausumos. Ore bei vandenyje atitinkamai judėsime lėktuvais ir valtimis. Sausumoje galėsime pasivažinėti tanku ar džipu. Priemonės atitinka laikmetį ir nėra labai galingos. Su džipu ar tanku tikrai neužvažiuosi į rimtesnį kalniuką. Iš tiesų ši žaidimo dalis man priminė BF:Heroes esantį transporto parką. Tanke telpa vos 2, o automobilyje – 3 žmonės. Lėktuvas, deja talpina tik vieną. Ir tai sumaištį keliantis dalykas. Kaudamasis Amerikos pusėje, žaidimą pradedi pakrantėje, ant lėktuvnešio. Iš jo į sausumą gali patekti trimis būdais: šokti į valtį, plaukti savom rankutėm kokias 5 minutes, arba sėsti į vieną iš dviejų lėktuvų ir palikti visus toli už savęs. Savaime aišku, visi nori lėktuvų, todėl kas greitesnis, tas gudresnis. Nespėję šoka ant lėktuvo sparnų ir bando išsilaikyti, visai kaip herojuose. 🙂 Žinoma, nepavyksta, bet kažkaip reikia pristumti laiką, kol atsiras kitas lėktuvas. O jie yra tik propeleriniai ir turi įsibėgėti bei pakilti trumpame pakilimo take. Iš tiesų valdyti tuo kukurūzninkus ne taip jau ir lengva. Nors valdoma vien tik analogais, tai sukelia problemų. Kol pramokau, nenuskrisdavau kur nors toli, o nerdavau tiesiai nosimi į vandenį. Gerai, kad vėliau atradau apmokymus, kuriuose gali skraidyti kiek širdis geidžia. Pakilus pakankamai aukštai, galima padaryti ir mirties kilpą. Mūšio lauke lėktuvai didelės įtakos nepadaro. Jie skraido ganėtinai greitai, todėl sumanęs apsisukti 180 laipsnių, apskrendi kone visą žemėlapį. Skrisdamas tokiu greičiu pėstininkų net nespėji pastebėti. Ką gali gero padaryti saviškiams, esantiems ant žemės, tai numesti porą bombikių.

O žemėlapiai tokie nedideli, nes yra tik vienas žaidimo režimas – conquest. Jo principas labai paprastas. Visoje teritorijoje yra kontroliniai taškai. Juos reikia užimti ir stengtis išlaikyti. Taip pat abi komandos turi tam tikrą, fiksuotą, taip vadinamųjų „kortelių“ skaičių. Turėdamas daugiau kontrolinių taškų ir žudydamas priešininkus, mažini jų kortelių skaičių. Pralaimi ta pusė, kuri lieka be kortelių. O žemėlapiai nedideli, nes kontrolinį tašką užimti gali ir vienas žaidėjas, todėl vyksta nuolatinis abiejų komandų judėjimas po visą teritoriją. Man smagesnis buvo BF:BC buvęs gold rush režimas, kuriame turėjai sprogdinti dėžes su auksu, ir taip skverbtis į tą auksą beginančių teritoriją. Nors tai buvo siužetinis režimas ( žaidimo istorija pasakoja apie karius, pabėgusius iš mūšio lauko ir ieškančius samdinių aukso ), jis pasiteisino ir buvo smagus.

Be bendro režimo yra ir daugiau panašumų su BF: Bad company. Abu žaidimai naudoja tą patį, jau minėtą, grafinį varikliuką – Frostbite. Jį naudos ir antroji blogos kompanijos dalis. Variklis suteikia platų regėjimo lauką, griaunamas aplinkas. Tingi eiti pro duris? Išgriauk sieną! Sėdi tanke ir nori užsimaskuot? Važiuok per giraitę! Pastatai, medžiai, krūmai yra naikinami ir griaunami. Visko sulyginti su žeme nepavyks, bet po gero mūšio laukas gali tapti sunkiai atpažįstamu. Šiek tiek galima keisti ir reljefą. Pakilti su lėktuvu leidžiama taip aukštai, kad, iš jo iššokęs ir leisdamasis žemyn, gali aprėpti visą salą. Grafika, be abejo, graži. O kaipgi bus kitokia, juk veiksmas vyksta tropinėse salose. Vanduo ryškiai mėlynas, jame atsispindi besileidžianti saulė, akys raibsta nuo palmių žalumos bei smėlio geltonumo kontrasto. Ginklų animacijos, kaip jau įprasta, tikrai atidirbtos ir malonios pažiūrėt. Dabar žaidžiu beveik vien tik už šaulį, kad galėčiau mėgautis M1 Garand apkabos išmetimo garsu ir animacija. Kitas, keistokas panašumas, yra keletas tų pačių garsų. Kiek girdėjau, visos mirštančiųjų aimanos yra tos pačios. Keista? Net labai. Kai skrendi lėktuvu, vėjo švilpimas atitinkamai keičiasi. Maloniausias garsas – kai pasiekęs milžinišką aukštį krenti žemyn.

Battlefield 1943 siūlo nei daug nei mažai. Priklauso kaip pažiūrėsi. Jei laikysi jį pilnaverčiu serijos tęsiniu, jis pasirodys trumpas ir neišbaigtas. Jei pažvelgi į žaidimą kaip į puikią atgaivą, lietingomis vasaros dienomis – jis bus puikus. Nepamirškite, kad tai žaidimas, kainuojantis vos 40lt bei užimantis tik 600 Mb. Už tokią sumą jis suteikia daugiau nei turėtų, bet tik tiems, kas nežaidė BF:BC. Aš žaidžiau ir man kai ko trūko. Tai profesionalumas ir rimtumas. Čia neišsėdėsi viename krūme 20 minučių arba tol, kol pasibaigs amunicija. Viskas vysta daug greičiau, bei arčiau. Taip pat ribotas ginklų kiekis bei vos ne arkadinis veiksmas patiks tik klaustrofobiškiems kitų žaidimų žaidėjams. Mano patarimas būtų toks – jei neturite Bad company, tai – būtinas pirkinys. Jei turite – verčiau gerai pagalvokite prieš pirkdami, nors tikriausiai neliksite nusivylę.