Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2009/05. Teksto autorius: Rezidentas

Kino pasaulyje naudojamas terminas „B filmai“, apibūdinantis prastos kokybės, nedidelio biudžeto ir dažniausiai kokios nors žiaurios tematikos juostas (kurios neretai būna visai smagios), šiuo atveju labai tinka ir žaidimui. Shellshock 2 pasigauna praėjusių metų pabaigos madą — zombius FPS žaidime ir meta juos į žaidėją didžiuliais kiekiais ir be jokių ambicijų.

Kompanija Eidos, kuri netrukus taps Final Fantasy dievų Square Enix dalimi, vylėsi pasinaudoti Left 4 Dead ir Call of Duty World at War išpopuliarintais zombiais, juos įkeldama į prieš penketą metų išėjusio ShellShock: Nam ’67 aplinką. Vietnamo džiunglės, narkotikai, skirti kariams sustiprinti, bet pavertę juos zombiais, herojus, ieškantis vienintelio sugebėjusio nevirsti zombiu savo brolio, — štai ir viskas, ko reikia tikram trash filmui. Arba žaidimui.

Dar vienas B kategorijos atributas — daug necenzūrinės kalbos. Nors naują keiksmažodžių rekordą žaidimuose neseniai pasiekė naujausia konsolėms skirta House of the Dead serija, Shellshock neturėtų smarkiai atsilikti. Po „F***“, „Sh**“, „D***“ žodį vos ne kiekviename parašytame ar išgirstame sakinyje. Ir dar kažkokių negirdėtų prigalvoję. Tikras anglų kalbos pradžiamokslis.

Shellshock 2 yra ir net „išskirtinių“ elementų. Nelabai pamenu, kad taip gausiai kokiam kitam FPS būtų naudojami quicktime epizodai (kur reikia spaudinėti parodytus klavišus). Kad ir kaip būtų keista ir pikta ant savęs, ilgokai nepavyko normaliai pataikyt. Rodos, WASD klavišus pasąmonėje turi žinot, bet kai reikia jų sekas spaudyt, tai pasimetu. O kadangi žaidime negalima pačiam išsaugoti, tenka kaskart kartoti nuo automatiškai išsaugotos vietos.

Iš tiesų apie žaidimą nėra daug ką pasakot. Primityvi, paprasta šaudyklė, kurios labiau įtemptu žaidimams laikotarpiu nė nepastebėtum. Na, o dabar, pasibaigus didžiųjų žaidimų bangai ir esant šiokiam tokiam štiliui iki naujų darbų, pataškyti zombius džiunglėse visai smagu. Svarbu nesigilint.