Savo naujausiu žaidimu Mass Effect BioWare sugrįžta atgal į ateitį. Ko gero senovės rytai nesužavėjo ir todėl Jade Empire tapo tik pertrauka tarp žvaigždžių karų ir besiformuojančios Mass Effect trilogijos. Džiugu, kad kūrėjai grįžo prie to, ką gali geriausiai. Tuo pačiu BioWare tapo ir kruopščiai suplanuotos Microsoft kampanijos dalimi. Norint būti lyderiu ir diktuoti visai žaidimų rinkai sąlygas, reikia būti geriausiu visose srityse. Todėl visus pirmojo asmens šaudyklių gerbėjus Microsoft iš visų jėgų stengėsi papirkti Halo 3, o tuos, kurie gyvena dėl veiksmo palepino Gears of War, apie kurį iki šiol visi kalba. Bet liko dar vienas frontas, kuriame dominuoti reiškia labai daug ir tas frontas – RPG. Štai čia mane ir pagavo. Turiu labai subtilų skonį veiksmo žaidimams, todėl mane daug lengviau prie savęs prisitrauks PS3 su tokiais žaidimais kaip Uncharted, bet RPG mano silpnoji vieta… Ir po nusivylimo, kurį sukėlė Final Fantasy XII, Mass Effect mane galutinai nuginklavo. Todėl įsidėmėkite, kad šią apžvalgą rašo nebe blaivaus proto žmogus, o desperatiškas zombis, kuris savo aprašomą žaidimą myli ir gerbia kaip kokį nors klasikos kūrinį. O viskas juk prasidėjo tarp kariaujančių žvaigždžių, kur aš pirmą kartą tapau džedajumi…
Įvadas
Atėjo metas atsikratyti senų įpročių ir pamiršti faktą, kad žmonių rasė – pirmutinė visatoje. Pamirškit, prasiblaivykit – to niekada nė nebuvo. Ir taip aišku, kad mes visais laikais pagal svarbą buvome ir esame vos treti skaičiuojant nuo galo. Mūsų planeta priklauso saulės sistemai, o tai tik viena iš kelių sistemų mūsų galaktikoje. O galaktikų visoje visatoje yra daug. Dabar mes to nežinome, todėl kūrėjai peršoko į ateitį, į 2183 metus, kada visa tai, ką aš dabar rašau, tampa įprasta ir nieko nebestebina. Po galais, BioWare sukūrė netgi savo laiko juostą, pagal kurią galime atsirinkti svarbiausius įvykius ir, kaip bebūtų keista, patikėti jais. Aš netgi pats netikiu tuo, ką rašau, tačiau aš vis tiek rašau nes žaidimas ant tiek nurauna stogą, kad leidi sau pamiršti netgi tai, kuo tiki iš tikrųjų. Žaidžiant susidaro toks įspūdis, kad jau gimei su visa ta informacija, kuria paremtas Mass Effect. Visos visatos centras yra citadelė, kurioje išsikovoti savo vietą siekia visos ateivių rasės. Bet pagrindinės rasės yra trys: Asari, Turian ir Salarian. Visos labai savotiškos ir įdomios, o ypač Asari. Jų dėka ir kilo visos karštos diskusijos apie žaidimo tinkamumą kai kurių šalių publikai. Iškart užbėgsiu įvykiams už akių ir pasakysiu, kad Asari rasę sudaro vien moteriškos lyties atstovės ir joms įprasta turėti lytinius santykius su tos pačios lyties atstovais. Bet tai nekliudo joms to paties daryti ir su vyrais, kad ir kokios rasės jie būtų. Be abejo, toks dalykas, įmontuotas į žaidimą sukelia didelį ažiotažą, tačiau tai jau yra dalis marketingo. Šiaip ar taip (tik nepagalvokit blogai apie mane) kai žaidi viskas atrodo labai paprasta ir įprasta. Na, bet prie meilės temos žaidime mes dar sugrįšime… Taigi antroji svarbiausių rasių trejetuke yra Salarian ateivių rasė kurią sudaro aukšti, juodaakiai (panašūs į tuos, kuriuos įpratę vaizduoti amerikiečiai) ir labai nepatrauklūs. Kai šnekėdavau su vienu kuriuo jų rasės atstovai man nuolatos į akis krisdavo galvos struktūra. Brrr, tikrai nemalonus vaizdelis. Šiaip ar taip, jie gyvena labai trumpai. Mes, žmonės, esame kur kas pranašesni už juos, tačiau jų medžiagų apykaita kur kas greitesnė ir jie geba viską daryti greičiau, todėl ir išsivystimo klausimas čia gerai tinka. Na ir Turian… Jų išvaizda man paliko didžiausią įspūdį ir, beje, Sarenas, pagrindinis jūsų priešas žaidime, taip pat priklauso šiai rasei. Aš net nesistengsiu jų apibūdinti – jie šlyktūs ir be galo žavūs tuo pat metu, todėl simpatijos klausimas lai lieka kiekvienam asmeniškai. Taigi šių trijų rasių atstovai ir sudaro aukščiausiąją tarybą citadelėje. O tai reiškia, kad visi svarbiausi sprendimai, liečiantys pačios visatos klausimą, visada bus priimami tarybos. Ir jau tikriausiai supratote, kad objektyvumo čia maža, juk kai kas nors stovi aukščiau už kitus tai ir įtakos pasiskirstymas nevienodas…
Aš arba Jūs (prisimenant Nixie…)
Štai čia į žaidimą ir įstojate jūs. Įstojau ir aš. Mass Effect visata pasitinka visus prisilietusius be galo galinga pagrindine tema, kuri skamba dramatiškiausiais momentais ir nustebina grafika, už kurią atsakingas unreal engine 3 grafinis variklis. To pilnai pakanka pirmam įspūdžiui. Ir tai turbūt pirmasis BioWare RPG, kur pagrindinis veikėjas viską atsimena, jūsų praeitis bus surašyta žurnale ir viskas, kas jums turės rupėti bus ateitis. Jūs patys tapsite jos kalviais. Tik vienas dalykas bus iš anksto nulemtas už mus – pavardė. Pagrindinis herojus bus Šepardas – norite to ar ne. O jei tiksliau – Šepard (angliškai – Shepard), nes tokią pavardę gali turėti ir moteriškos lyties atstovės, jei bus pageidaujančių kurtis moters personažą. Tai tiek. O visa kita – jūs. Arba aš. Ir vienas vienintelis dalykas, kurį visi labai mėgsta ir žino – galimybė rinktis. Per platu? Ok. Geroji ir blogoji veikėjo pusės. Kaip ir anksčiau teks spręsti ar nužudyti ar palikti gyventi, ar būti įžūliam ar kaip angelui viską atleisti. Tiesa, žaidime teks pasirinkti ir tarp gyvybės arba mirties ir pasirinkimo neišvengsite – jis būtinas. Ko gero iš inercijos Mass Effect perėjau būdamas geras. Surinkau maksimalų Paragon (šviesioji pusė) taškų skaičių ir gavau atitinkamus dialogus bei pabaigą. Antrą kartą pradėjau žaisti su naujai susikurtu personažu (jau nebe tuo, kurį matome poligrafiniame žaidimo viršelyje) ir dabar renku Renegade taškus, tapau blogas :). Man tai neįprasta, nes žaidimus žaidžiu tik vieną kartą, aš juos visus pernelyg gerai įsimenu, kad galėčiau kartoti ir žaidžiu su aureole virš galvos. O dabar mažytis šuolis į praeitį: Nixie. Kai rinkoje dar sukosi Bloodlines, KOTOR II (Knights of the old Republic (Star Wars)) ir Fable, mes su ja susirašydavom per MSN. Ilgiuosi jos. Kažkada nesugėbėjau įvertinti to, ką man teikė mūsų pokalbiai ir dabar tai sukelia liūdesį. Tik šypseną veide palieka faktas, kad ji visada tokiuose žaidimuose su teise rinktis būdavo blogietė, o aš gerietis :). Jos susikurti personažai visais laikais buvo visiška priešingybė maniesiems – ragai, suskeldėjęs veidas, žaižaruojančios akys… Bet kada tai buvo? Tais laikais aš rašinėdavau fantastiką, o ji publikavo savo tekstus PC Klube. O aš jos taip niekada ir nesutikau tikrovėje. Tik neklauskite kodėl visa tai rašau… Nuovuokiausieji jau suprato – žaidimas susijęs su ja, o ji – su visais, kurie dabar skaito arba naršo. Aš netikiu, kad tik aš vienas prisimenu jos tekstus ir tai, kas buvo. Skirtumas tik tas, kad laužydamas savo įprastą mąstyseną aš dabar žaidžiu BioWare žaidimą ir sąmoningai tampu blogu herojumi. Jūs tai galite vadinti kaip tik norite – metamorfoze, proto trūkumu arba tiesiog duokle Nixie. Aš tai vadinu paprastai: žaidžiu žaidimą už ją. Šiaip ar taip, jeigu ne ji aš niekada nebūčiau supratęs ir pajautęs, ką reiškia žaisti už blogiausią žmogų visatoje įsijungus negailestingą hardcore režimą…
Pykšt pokšt
Dabar kas mums neįprasta? Ogi tai, kad Mass Effect reikia šaudyti. Tai lyg trečiojo asmens šaudyklė RPG visatoje. Ir taip, šaudyti čia tenka tikrai labai daug, tai kone pati žaidimo esencija. Jei nori jausti žaidimą – privalai mokėti šaudyti ir orientuotis. Bet šitai yra labai sunku aprašyti. Daugelis jūsų pastoviai skundžiatės, kad recenzentai neaprašo pagrindinių žaidimo sudedamųjų dalių, tačiau beveik niekada neklausiat kodėl. Bet šį kartą ir šioje recenzijoje aš to klausiu pats savęs ir pats atsakau. Todėl, kad dabar kiti laikai. Jūs vėliau savo vaikams sakysite, kad aš gyvenau Mass Effect, Crysis ir „ko tik nori“ laikais. O aš gyvenau Contros, Sonico dominavimo metais ir tokį žaidimą aprašyti labai paprasta. Kaip antai: „Bėgi su šautuvu, tave rodo iš šono, o tu šaudai ir šokinėji, šaudai ir šokinėji…“ Simple. Bet Mass Effect tave ir mane rodo ne iš šono, o iš galo ir šokinėti žaidime tu negali. Tačiau gali planuoti įvairias strategijas, gali lipeti bendražygiams neždintis šalin iš ugnies lauko ir daryti tai, ką daro pikti bei nuožmūs dėdės šiuolaikiniuose veiksmo filmuose, tokiuose kaip Hitmanas :). Prisiminiau filmą, nes jame pabaigoje Rusijos smogikai nešiojo juokingus žalius šarvus, kurie labai panašūs į tuos, kuriuos herojai nešioja Mass Effect. O tokie šarvai išduoda žaidimo rimtumą. Veiksmo vietos tikrai nebus pasivaikščiojimai parke, o ypač jei žaisite nuo pradžių ir ant kokio nors Hardcore režimo. Jei jūs žalias ir žaidžiate ant lengviausio – ok. Priešai neturi apsaugų, bosai – irgi ir jie visi prisitaiko prie jūsų veikėjų pasiekto lvl. Tačiau jei jūs, perėję žaidimą žaisite ant sunkesnių režimu ne su tuo pačiu personažu, su kuriuo perėjote lengvesnį režimą – prasidės linksmybės. Beveik visi paprasti priešai turi apsaugas (skydus), kuriuos turite sunaikinti pirmiausia ir kurie greitai atsistato. Čia kaip Star Trek. Pradžioje – skydai, o tik tada gyvybės. Tokia sistema padaro kovas gana sudėtingomis, nes jūsų skydų eilute stipresnis priešas nuims vienu caktelėjimu, o kad tą padarytumėte jūs kartais teks šaudyti į savo taikinį be atvangos. Kažkuom, tiesa, užsiims ir palydovai, kuriems irgi galėsite įsakyti, parinkti tinkamą ginklą ir net naudoti kaip priedangą. Beje, jei šaunamieji ginklai, kurie čia yra pagrindinis kovos būdas jūsų niekaip nevilioja, galėsite pradžioje pasirinkti naujo personažo kūrimo opciją ir pakeisti herojaus klasę. Jų yra keletas pagal kiekvieno poreikius, o tarp jų atrasite tokių, kurios leis naudoti bioticus. O bioticai tai yra kažkas tokio, kaip jėga Star Wars visatoje. Jūs ir čia galėsite iškelti per atstumą priešą į viršų, proceso metu jūsų bičiuliai nelaimėlį suvarpys kulkom, o vėliau, jam nukritus, prisidėsite. Jūs ir čia galėsite per atstumą nusiųsti jėgos banga savo auką į tolimiausią koridoriaus kampą arba kuriam laikui jį sustingdyti. Žinoma, nors viskas ir vyksta realiu laiku, jūsų galioms reikės laiko atsistatyti, o be perstojo šaudant ginklai perkais ir jiems reikės laiko atvėsti. O tai mane labai sužavėjo, nes šitokie yra RPG. Priešo ėjimas, jūsų ėjimas, priešo, jūsų… Taip ir čia. Kol ginklas bus vėl paruoštas kautynėms, jūsų oponentai nemiegos ir puls. O kai jie miegos (užsitaisynės arba užlips ant ko nors ir pasimes, nežinos kaip nulipti) – pulsite jūs. Ir, žinoma, pulsite taip, kad nieko neliktų. Mušite arba žūsite mėgindami primušti. A, tiesa, jei kas nors pribėgs arti ir nuspręs iš tolimosios kovos padaryti artimąją – galėsite drąsuoliams užvažiuoti savo šautuvu per galvą, tačiau būkite atsargūs. Krogan rasės smogikai tik to ir siekia – pribėgti, uždaužyti, varyti toliau. Jų saugokitės ir net nesugalvokite daužytis su vienu iš jų – bet kokiu atveju rizikuojate prarasti didelę dalį gyvybių indikatoriaus.
Vaikų žaidimai
Blaškydamiesi po visatos erdves jūs dažniausiai sėdėsite ir mąstysite apie gyvenimą. Apie savo darbą, apie vaikus, jei tokių turite, apie tai, ką rytoj valgysite pusryčiams… nes didelė žaidimo dalis yra „š malimas“. Omenyje turiu beprasmį tampymąsi po visokias planetas ir tų pačių, nuobodžių ir be galo kvailų kvestų darymą. Tik įsivaizduokit: visoje visatoje jums duoda tik kokias tris normalias planetas, o visa, kas lieka – monotoniškas užsiėmimas. Ką noriu pasakyti žodžiu „normalias“… Tiesiog reikia, verkiant reikia šitam žaidimui daugiau pasaulių, kuriuose vyktų kažkokie gyvybiniai procesai, dauginimasis, prekyba, na tegul ir nusikalstamumas, bet kad dėtųsi kažkas! Mes juk jau naujoje kartoje, žengėmė į priekį, tai kur, gerbiamieji, ta gyvybė, tas autentiškas gyvenimas? Kurioje vietoje mes prie jo priartėjame? BioWare man parodė kur jie priartėjo. Planeta, pavadinimu Noveria užkariavo mano širdį. Nuo pat to momento kai aš išsilaipinau iki lygio boso Benezijos – tai vienas nuostabus lygis. Su visais patogumais, jei leisite man išsireikšti tokiu tonu. Ir įvairios situacijos, ir leidžia su Mako palakstyti… Na super tiesiog. Nors jau praėjo mėnesis, o gal net daugiau kaip aš Mass Effect perėjau, bet vis tiek atsimenu ir negaliu atsidžiaugti tuo lygiu. Tačiau daugiau tokių nėra. Kitos kelios planetos su kažkokia veikla ir siužetiniais takeliais irgi velka, bet ne ant tiek. Plius visa krūva beverčių žemėlapių, kuriuos įvairiai adaptuodami kūrėjai kiša į visokias planetas ir galvoja joms pavadinimus… O tose planetose visąlaik su tuo pačiu Mako (futuristinis visureigis) trankytis ir šaudyti, trankytis ir šaudyti… Paskui surasti kažkokią skylę, išlipti iš transporto priemonės, įlįst į ją su savo veikėjais ir vėl: vaikščioti ir šaudyti, vaikščioti ir šaudyti… O po to jau nebe vaikštai, o šliaužioji, gargaliuodamas iš nuobodulio. Štai čia jums ir prasidės asmeninio gyvenimo analizė. Pamąstymai apie savo poelgius, apie vakarienę… O paskui, atidirbus tas monotoniškas užduotis vėl laukia malonumas: normalios misijos normaliose, kolonizuotose planetose. Ah. Saldu kaip du medu. Kaip sakant ant pragyvenimo reikia užsidirbti ir jūs būtent tai privalėsite daryti, priiminėdami šalutines misijas vienodu pagrindu. Bet kadangi tos šalutinės tėra vaikų žaidimai, daug vietos lieka apmąstymams, jei suprantat, apie ką aš ;).
Dėl pastraipų struktūros
Kažkada seniai, bevartydamas laikraštį, tėtis man yra pasakęs, kad visada įdomiau skaityti, kai tekstas yra suskaidytas pastraipomis ir jos atskirai kiekviena turi savo pavadinimą. Gali permetęs akimis pavadinimą nuspręsti skaityti tau tą gabalą teksto ar ne. Šita formulė puikiai veikia žurnaluose, kur tos pastraipos sudėliotos atskirais stulpeliais, bet skaitant internete patalpintą apžvalgą, aišku, sunkiau. Nepaisant to aš vis tiek stengiuosi minčių sūkurius išskirti atskirais blokais (pastraipomis), kad tekstas išeitų sistemingas. Taip pat padaryti pasistengė ir BioWare. Viskas žaidime yra nuostabiai sisteminga. Kiekviena mažytė bet kokios informacijos detalė bus kruopščiai fiksuojama žurnale, tam tikroje, jai skirtoje vietoje. Visos milžiniškos žaidimo informacijos klasifikacija tiesiog stulbinanti. O dar kai kurios skiltys įgarsintos! Atradot kažką naujo, žurnale užfiksavot ir atsidarę galite net neskaityti – tekstas bus skaitomas garsiai. Žinoma, smulkesnė informacija nebus įgarsinta, tačiau kam kibti prie smulkmenų… Kas norės – mielu noru perskaitys patys.
Ratuotas riteris
Vienintelė transporto priemonė, kurią galėsite valdyti žaidime yra visureigis Mako. Du skirtingi pabūklai ir taip pat indikatorius, kuris žymi ribą, kada ginklai perkais ir užsikirs. Šitas daiktas, nuoširdžiai pasakysiu, yra nieko vertas. Jei tai būtų koks nors taip vadinamas B kategorijos žaidimas – super. Tokią schemą galima būtų panaudoti žaidime, kurio esmė gabenti maisto produktus iš maisto A į miestą B, o pakeliui išlipus šaudyti muitininkus. Bet tai juk Mass Effect, projektas apie kurį kalbėjo tikrai DAUG ir apie kurį rengiamasi kalbėti artėjančiais metais, o jie sau tokius pokštus išdarinėja… Važinėtis šiuo aparatu yra nuobodu net ant hardcore, o tos šalutinės misijos veža tik pradžioje. Labai patiko, aišku, ropoti sėdint Mako mėnulio paviršiumi, iš lėto stebint kaip prieš akis atsiveria Žemė, na ir, žinoma, pirmą kartą nusileisti neapgyvendintoje planetoje kartu su visureigiu – toks jausmas tarsi iš tikro tyrinėji kažką, ko iki šiol nematė jokia gyvos būtybės akis. Bet vėliau, kai nejučia suvoki, kad atrandi tokių planetų vėl ir vėl, ir kad jos baisiai jau viena į kitą panašios, peršasi išvada, kad niekas jose negyvena visai ne dėl to, kad jos neprieinamos… Bet ką aš išmanau. Gal tai yra super elementas ir didžiausias žaidimo pliusas, geriau jūs man pasakykit nes pastaruoju metu aš kažkaip nesuprantu ką iš tikrųjų žaidimų kūrėjai puoselėja ir ko siekia. Man visgi trūksta šiuolaikiško mąstymo, tikrai. Na, bet šiaip ar taip be Mako niekur nesidėsite. Važinėti teks, o bevažiuojant ir keletą mulkių patiesti. Toks jau čia žaidimas, nieko nepadarysi.
Meilė pagal grafiką
Na štai, pagaliau priėjome karščiausią temą. Aš nesikuklinsiu ir pereisiu iškart prie reikalo – jei žaisite už merginą, jūsų meilės objektai bus Kaidan ir mėlynoji Asari rasės atstovė. Tai yra taip, jūs supratote teisingai, mėgautis pilnaverčiu meilės siužetu galės ir merginos arba moterys. Tuo tarpu vaikinai, kurių čia, tikiu, dauguma, galės rodyti simpatijas tai pačiai mėlynąjai gražuolei arba seržantei Williams. Tiesą sakant aš mylėjausi, oj, atsiprašau, turiu omenyje meilinausi seržantei Williams, nes būtent ji man priminė seną gerą KOTOR, kur toks meilės siužetas irgi buvo ir, beje, labai vykęs. Na, kaip ten bebūtų, aš savo tikslo pasiekiau ir žaidimui einant į pabaigą pastangų rezultatas yra parodomas :). Tiesa, visi tie bandymai, kalbėjimaisi vyks tik jūsų laive ir tik po svarbiausių misijų. Tai yra įvykdot, kas liepta, padarot įgūlos susirinkimą ir tik tada flirtuojat. Kaip tas barmenas plaukuota krūtine, kuris nenuleidžia akių nuo eilinės gražuolės… Bet vat ne, kad veiksmo metu, kai visi į visus šaudo. Man gal, pavyzdžiui, užeina silpnumo akimirka ir didelių batalijų metu pasijuntu labai vienišas… Norisi gi kokį šiltą žodį išgirsti, pakalbėti apie meilę, apie gyvenimą galų gale. O čia dabar atstumia, sako, atseit, not now. Na ką gi… Išsitraukiu tada automatą ir užmušu visus, bet apie meilės reikalus niekas vis tiek kalbėti nenori. Toks dalykas yra gan šaltokas, nes kiek pamenu KOTOR visatoje su merginomis ir su vaikinais galėjai kalbėti kada panorėjęs. Bet ir nekeliu čia pernelyg didelių priekaištų – visa dialogų sistema čia pakeista, puikiai veikia ir nenoromis pradedi tikėti, kad žiūri vaidybinį filmą. Na, šiaip ar taip nėra prasmės skųstis. Kaip šauksi – taip ir atsilieps. Galiu tiktai pasidžiaugti, kad vakar, sėdėdamas ir žaisdamas Pefect Dark Zero, pagalvojau ar tik nepersijungus į Mass Effect. O tai didelis pliusas žaidimui, kuris jau porą sykių pereitas. Tai reiškia, kad visos gerosios vietos, kurios tik yra, ženkliai nusveria blogąsias ir pasąmonėje slankioja ne tik gražus kaip atvirukas prisiminimas, bet ir noras pakartoti.
Duok, duok, duok!
Pasižiūri, žmogus, Mass Effect paveikslėlius ir nejučia pasidarai fanu. Čia jums ne Raganius, meilę kuriam tenka ugdyti dar nuo knygų. Čia yra Mass Effect, į kurį įsimyli absoliučiai visi, kurie turi bent menkiausią nuovoką ir supratimą žaidimų srityje. Tai yra mažas stebuklas, didelis nuotykis ir nesibaigiantis azartas. Asmeniškai aš galėčiau šaudyt ir šaudyt, nesvarbu ant kokio sudėtingumo… Žaidimas kaipo toks prikausto visais atžvilgiais. Kartais bežaidžiant tikrai ima rodytis, kad tai – tiesiog filmas ir viskas. Smegenys savaime atsisako priimti faktą, kad žaidi. Pirštai juda, bet juda juk kai ir televizoriaus pultą maigom… O Mass Effect lyg filmas, kuriuo manipuliuotume mintimis. Ypač man įstrigo Hardcore, niekaip negaliu atsigauti. Tapau blogas ir hardcore režimas buvo lyg pelnyta bausmė, lyg filmas apie Ridiką su Vinu Dieselu, tik su daugiau efektų ir emocijų. Aš jau net neįsivaizduoju kaip jums pristatyti žaidimo grafiką… Smūgis į galvą, daugiau nieko. Žaidi ir žiopčioji kaip žuvis, išmesta į krantą. Žiopčioji dieną, žiopčioji dvi… galiausiai pereini viską, bet pradedi iš naujo ir žiopčioji toliau. Net ir tos monotoniškos planetos, ir tos pasiduoda Mass Effect didybei, žaidi vis tiek. Kodėl? Nes veža, veža, VEŽA! Sakau drąsiai – tie, kas neabejingi mokslinei fantastikai, pirkti privalo. Kas abejingi – pirkti privalo. Daugiau net nežinau ką pasakyti. Metų žaidimas. Na, bent jau man ;).
Geriausias
Mass Effect jau laimėjo, berods gamespot, titulą už geriausią garso takelį. Už jį aš žaidimui ir dar keliasdešimt skirtingų titulų prikraučiau – jis to tikrai vertas. Tik įsijungi žaidimą – iškart pakabina. Muzika tiesiog valdo, o ypač pagrindinė tema… Sutampa pagal proporcijas su paties žaidimo didybe ir netgi kartais nustelbia. Jei jums muzika nepatiks, tuomet aš jūsų nesuprantu. Žaidžiant rodosi, kad temos parinktos jau itin kruopščiai, itin taikliai. Nugludintos kaip deimantas, o po to sudėliotos į žaidimą kaip deimantai į karalienės karūną… Viskas paprasčiausiai spindi, netgi žlibina. Ir dar užvaldo ausis. Su tokia muzika netgi galima eiti į karą. Ir į pasimatymą, jeigu jaudulys kamuoja.
Didybės manija
Visiems stambiausiems hitams koją pakiša jų dydis. Mass Effect gavosi toks didelis, kad net per didelis… Todėl buvo pranešta, kad tai tik pirma dalis. Aišku mane tokie dalykai užknisa. Čia kaip su skolom… Gauni savo pinigus, bet tik dalinai su pažadu, kad likutį atiduos vėliau. Tai tiek. Čia turbūt vienintelis kabliukas, daugiau jų nematau. Labai patiko visos rasės, labai patiko tai, kad liepia šaudyti, labai patiko grafika ir muzika, labai patiko… ir t.t. Netgi ta pati pabaiga padaryta kaip vieno, savarankiško žaidimo. Vienu žodžiu likau be galo patenkintas ir be jokių dvejonių sakau, kad laukti buvo verta. Linkiu visiems sukaupti krūvelę pinigų ir žaidimą užsisakyti, juolab, kad dabar dar kol kas galioja šventinės nuolaidos… Ir tebūna jėga su jumis!
