Keistame pasaulyje dabar gyvename. Kai visi skuba, nori daugiau, ne, ne daugiau, bet daugiausia, geriausia, kokybiškiausia ir greičiausia. Visa aplinka tik ir siūlo būti 24h žmogumi, gauti paskolą išsiuntus vien sms žinutę, perskaityti storiausią knygą per pusvalandį. Dėl to ir gaminami produktai nebetenka savo vertės, jie greitai yra, nes reikia ne tik geriausio, bet ir naujausio. Geriausias tampa išore, o ne tam tikromis vidinėmis savybėmis.

Ilgai norėjau parašyti apie tai, tačiau vis neprisiverčiau, o, pažaidus visą siaubo žaidimų Penumbra kolekciją, vėl viskas iškilo galvoje.

Keisčiausia, kad tokius jausmus visada man sukelia vien siaubo žanro atstovai. Aišku, negaliu sakyt, kad vien tik jie, tačiau dažniausiai. Ir pradėjus rašyti šį straipsnį, supratau bent vieną priežastį.

Dabartiniai žaidimai turi tokį naują trend‘ą – užsidėti multiplayer‘io varnelę kaip papildomą akcentą norint gauti daugiau pinigų. Ei, juk kiekybė beveik atstoja kokybę! Negaliu sakyti, kad aš esu kategoriškai nusistačius prieš daugelio žaidėjų režimą – žinoma ne. Nesu nusistačius ir prieš gėjų santuoką, Džastiną Byberį ar krikščionybę – tiesiog to nepropaguoju ar, kitaip tariant, tuo neužsiimu. O jei ir noriu MP sukapot, tai hey! Counter Strike visada bus ir lauks manęs.

Tiesiog dabar yra daug žaidimų, kurie yra žlugdomi, užspaudžiami MP režimo. Norima padaryti, kad būtų smagu žaisti, kuo daugiau, tuo geriau, o SP nutrenkiamas į šoną. Dėl to siaubo žanras mano širdy vis dar gyvuoja ir džiaugiuosi, kad įsijungus Penumbros kolekcijos žaidimus, nerandu mandagaus užrašo: „Sveiki, atleiskite, kad trukdome Jūsų brangų laiką, tačiau atsitiko nelaimė su SP režimu. Gal galėtume Jums pasiūlyti daugelio žaidėjų režimą?“

Ir išvis, Frictional Games jau yra palikę gilų antspaudą mano atminty. Juos atsimenu jau nuo tada, kai pasirodė pirmas Amnesia trailer‘is ir aš nusprendžiau, kad va tą žaidimą, tai tikrai žaisiu. Žinoma, ir žaidžiau, ir džiaugiausi, ir bijojau, o Penumbrą perėjau tik dabar.

Dar reikia pastebėti, kad Penumbra leidėjas yra Paradox Interactive. Oukey oukey, šitas vardas nieko nesako tik tiems, kurie visai nežino, ką jie išleido. Užuomina: Victoria 2 ir visi tie žaidimai, kurių apmokymai jau yra sunkesni už kitų žaidimų paskutinius lygių bosus.

Man, asmeniškai, išgirdus Frictional Games ir Paradox Interactive vardus vienas šalia kito, jau net nekyla abejonių, kad žaisiu tą žaidimą. Kokybė garantuota. Ir tikrai, jei jau jie apsiėmė sukurti SIAUBO žaidimą, tai vadinasi taip, siaubo žaidimas it is!

Penumbra, kaip kolekcija, manau, išliekamąją vertę tikrai turės. Pastaraisiais metais netiek jau ir daug siaubiakų išėję, o atsiževelgiant į tai, kad visai galutinei kolekcijai tik treji metai tėra, žaidimas bus žaidžiamas ir tikrai, jei paklaus kas nors, ar turi siaubiaką kokį parekomenduot, tai žinoma, kad turėsiu.

Keista tik tai, kad apie Amnesia: Dark Descent girdėję labai daug žmonių, tačiau kai pasakau, kad lošiu Penumbrą, visi tik galvą pakraipo, o kai pasakau, kad tai Amnesia kūrėjų darbas, būna: „Aaaaa, čia tas!“

Turbūt jau supratot, kad kalbu ne apie vieną žaidimą, o apie kelis. Penumbra kolekciją sudaro trys žaidimai: Overture, Black Plague ir Requiem. Vienu metu jau gailėjausi, kad nusprendžiau apie visus rašyti kaip apie vieną, nes, tiesą pasakius, dalys savaip skirtingos. Istorija, aišku, pasakojama ta pati.

Veiksmas prasideda 2000 metais, kai Filipas,trisdešimtmetis fizikas, kurio motina kaip tik miršta, gauna keistą laišką iš savo dingusio tėvo. Vyras seka užuominas ir randa mistišką vietą Grenlandijoje. Tačiau šaltis toks stiprus, kad jis yra priverstas pasislėpti apleistoje šachtoje, kurios įėjimas, žinoma, užgriūna. Būdamas šachtoje, Filipas randa keisto mokslininko dienoraščio likučius. Tikrai gana įsimintina vieta, kai sužinau, jog šis mokslininkas, tam kad išgyventų, valgė voras. Žavu.

Taigi šis žmogus pradėjo rašyti, kad atrado, jog šie vorai turėjo kažkokių keistų nuodų, kurie pradėjo daryti jam fizinę įtaką. Taip pat pradedamos gauti žinutės iš Redo, kuris, švelniai tariant, kvankštelėjo, nes, kaip supratau, jam klaustrofobija. Filipas gauna įvairias nuorodas, Redas jam pažada atsakymus į visus klausimus ir protagonistas patraukia gilyn į kasyklą. Aišku, ten yra visokių šunų, milžiniškų vorų ir užkrėtųjų. Gal ir visai nieko.

Pati istorija neskamba labai originaliai, kai rašiau, pastebėjau tai. Tačiau man patiko jos pateikimas. Nėra vien lakstymo atliekant vieną užduotį, po to kitą, kai turi bėgioti iš taško A į tašką B. Be to, kartais net atrodo, kad čia ir pats renkiesi daryti visas šias nesąmones, nors jau žaidimo vidury kartą ir pasirodė mintis, kuri buvo visai artima mano minčiai: „Jau geriau galėjau sušalti ir mirti iš bado ten pradžioje, negu būti čia.“ Tai aišku, genijau, jei kada Grenlandijoj rasiu apleistą šachtą, tai geriau ir mirsiu prie jos.

Žaidimas nėra statiškas, be to ir užduotys yra visai įdomios, o jos neatrodo dirbtinai sukurtos vien tam, kad būtų sunkiau. Didelis pliusas! Iš visų trijų serijos žaidimų, šis tikrai užimą antrą vietą ir labai nenutolsta nuo pirmosios vietos laimėtojo….

Kuris yra Black Plague! Nors Overture ir turi visai netikėtą pabaigą bei yra smagus, tačiau Black Plague still wins. Tai yra antroji kolekcijos dalis, o ir prasideda ji įdomiai, nors ir primena Amnesia. Išvis, retrospektyviai tariant, Amnesia sudėjo viską, kas geriausia iš Penumbros ir dar pabaisino. Cheers.

Nepasakosiu, kaip pasibaigė Overture, tačiau Black Plagua prasideda Filipo laišku, išsiųstu draugui, kuris pasakoja, kas atsitiko jam. Vadinasi, visas Black Plague yra tarsi flashback‘as ir yra pasakojamas paties Filipo.

Taigi, pagrindinis veikėjas, vis dar Filipas, atsikelia užrakintame kambaryje, tačiau sugeba pabėgti per ventiliacijos sistemą. Ir jis sužino, kad pateko į kažkokios slaptos organizacijos požeminę bazę, jei taip galiu išsireikšti. Ji yra apleista ir griūvanti, pilna apkrėtųjų, kurie primena zombius, vaikšto su žibintais ir nori tave nužudyti. Deja, nepasipriešinsi jiems. Filipas net durų negali išlaužti, tikrai fizikas, o aniems vieno spyrio pakanka.

Ir štai dabar galiu papasakoti apie veikėją, kuris tikrai man labiau patiko už visus kitus. Redas, pats protagonistas, kuris nieko nešneka, gali slėptis. Klarensas yra for the win ir nesvarbu, kad jis kruša Filipui smegenis, šis veikėjas yra man savas bičas.

Per kompiuterių tinklą Filipas susipažįsta su daktare Amabela Swanson, kuri išgyveno ir netgi turi priešnuodį. Tad šio žaidimo taškas A – taškas B tampa pabandyti patekti pas daktarę ir gauti priešnuodį bei atsakymus. Aš nepasakosiu, kas buvo toliau, bet tarkim, kad Black Plague verta žaisti ir dėl istorijos.

Vienas nepatikęs dalykas buvo tik tas, kad pabaigoj žaidimas sušvelnėja! Pabaiga šiaip tikrai nebloga, tačiau tas veiksmas pagrindinio veikėjo galvoje, jau kiek nuvalkiotas, nors ir pateiktas čia kiek kitaip. Oh well.

Na ir prasčiausias serijos žaidimas, deja, turiu tai pasakyti, yra Requiem. Net keista, kaip viskas sugebėjo taip pasikeisti nuo antros dalies. Nors gal ir nereikia taip stebėtis. Overture sukurtas 2007m., Black Plague 2008m., o Requiem tais pačiais 2008. Dar viena priežastis, kodėl apžvalgą pradėjau taip keistai ir paminėjau skubėjimą, norą kuo greičiau duoti kuo daugiau. Ką gi, ir geriausi klysta.

Nežinau kodėl, gal dėl to, kad neseniai peržiūrėjau, tačiau Requiem man priminė SAW filmą. Tiksliau, jau nuo Black Plague(BP) pačios pabaigos. Ne dėl to, kad Tave prikabina prie spąstų ir žiūri, kiek kraujo gali paaukoti, kad išgyventum. Bet šiaip paskutinis BP epizodas ir priminė: ką savo gali paaukoti, kad išgyventum?

O Requiem tiesiog yra grynas dėlionės žaidimas: tam, kad galėtum eiti toliau, turi kažką padaryti. Tai kaip ir paskutiniuose SAW filmuose: nori eiti toliau, turi kažką atlikti. O žaidimo eigoje galima pastebėti, kad aplinka vėlgi panaši, einama pro tas pačias vietas, net ir žmonės tie patys bando su Tavim susisiekti. Skamba šiaip įdomiai, bet baisumo tai jokio, nes visame žaidime nebelieka apkrėstųjų, o va net mintis apie juos keldavo siaubą. Pasirodė, kad Requiem pradžioje bijojau dar instinktyviai, nuo BP laikų.

Su liūdesiu rašau, kad Requiem silpniausias kolekcijos žaidimas ir jis nuo antros vietos tikrai toliau nei antra nuo pirmosios. Gaila.

O jei vėl užsimenant apie Penumbra jau kaip apie kolekciją, o ne kaip apie atskiras dalis, tai ką galiu pasakyti. Žaidimas tikrai kokybiškas, tikrai rekomenduoju tiems, kurie mėgsta vakarais siaubo shot‘ą padaryt. Iš paties žaidimo jaukumo ar mielumo neišgausi, antrą karto jo nežaisčiau, nes tiesiog nėra to jausmo: „**** YEAH, galiu grįžti pagaliau į šį žaidimą!“ Tik jau nesupraskit, kad jis prastas. Ne ne, žaidimas tikrai labai geras, tačiau geras tiek, kad jį pereisi vieną kartą ir daugiau nenorėsi žaisti. Tačiau užteks ir to vieno karto, kad ir už kelių metų pasigirtum: „Chebra, ką, sakėt, Jūs žaidėt? Aš tai vakarais Penumbra kapojau!“

Ir tai pasakęs Tu atrodysi kaip BOSAS.

„Penumbra Collection“ apžvalgai pateikė skaitmeninė žaidimų parduotuvė GamersGate!