Ar tai tik filmas už pusantro šimto litų?

Vertinant „Call of Duty: Black Ops“ priimti konvencionalaus sprendimo nepavyks. Nepaisant to, kad ši pirmojo asmens šaudyklė turi labai apčiuopiamus šansus tapti geriausiai parduodamu žaidimu per visą video žaidimų istoriją, žaidėjai ryškiai pasidalinę į dvi stovyklas – vieni „Black Ops“ laiko geriausia metų šaudykle, kiti yra įsitikinę, kad tai yra jau kažin kelintas serijos nuosmukis. Visą savaitę studijavau „Call of Duty“ istoriją ir spėjau įveikti visus pagrindinius frančizės žaidimus, todėl esu pasirengęs Tau pateikti savo raportą, kuris, tikiuosi, sugebės pralaužti visus kognityvinius disonansus.

Prieš tris-keturis metus „Infinity Ward“ diagnozavo, kad Antruoju Pasauliniu karu paremtos šaudyklės išsisėmė ir reikia pereiti prie labiau fiktyvių scenarijų, kurie taip nevaržytų kūrėjų vaizduotės. Po „Modern Warfare“ kilęs furoras patvirtino, kad ši idėja puikiai veikia. „Call of Duty: Black Ops“ ir toliau naudoja tą patį trafaretą, tik šįsyk persikeldamas į Šaltojo Karo erą. Skirtingai nei visi ankstesni frančizės žaidimai, „Black Ops“ vieno žaidėjo kampanija pasižymi didesniu dėmesiu pačiam naratyvui, išsyk istorijos vingrybes naudojant tik kaip fonines dekoracijas.

Tamsi palata, rankos prirakintos prie kėdės, į galvą lendančios kreivos prasmės, neaiškus skaičiai monitoriuose ir įsakmus tardytojo balsas – to užtenka suprasti, kad pagrindinis „Black Ops“ personažas Aleksas Meisonas atsidūrė keblioje padėtyje. Jis negali suprasti nei kur yra, nei kas jį tardo, nei ką reiškia visi tie skaičiai. Tardytojas reikalauja atsiminti jo visas per praėjusius metus vykdytas slaptas karines operacijas. Būtent per jas ir plukasi visas „Black Ops“. Kaip taisyklė frančizei, jame nerasi nieko originalaus – tardymo ir nusikėlimo į prisiminimus koncepcija jau šimtą kartų matyta ne tik žaidimuose (pvz. „Syphon Filter 3” skirtame „PS1″), bet ir filmuose (pvz. „Slumdog Millionaire“). Vis dėlto, „Black Ops“ be abejonės papasakos kol kas geriausiai parašytą iš visų „Call of Duty“ žaidimų istoriją. Pradžioje viskas kiek painoka, tačiau kai siužetas pasieks pagreitį būs nustebintas netikėtais įvykiais, intrigomis ir gerai parašytais dialogais.

Vien tai, kad „Black Ops“ turi geresnį ne esi įpratęs siužetą, dar nereiškia, kad jis stiprus. Toli gražu ne. Kaip jau sakiau, visos jos idėjos yra skolintos, ypač viena scena artėjant pabaigai, kuri man kažkuria prasme priminė „Fight Club“. Apskritai, visas „Black Ops“ rodos sulopytas iš iš įvairių veiksmo filmų paimtų detalių. Toks tvarinys tikrai neblogas – atrodo, kad žaidi tarpinį variantą tarp filmo ir video žaidimo. Už tai daugiausiai galima dėkoti aukšto lygio aktorių plejadai, dirbusiai prie tokių filmų kaip „Avatar“, „Enemy at the Gates“, „The Fifth Element“, „Spider Man 3”, „Predators“ ir taip toliau. Pinigų, švelniai tariant, įgarsinimui nebuvo pagailėta – net pačius paprasčiausius garsus, tokius kaip priešo kareivio priešmirtinės aimanos, įgarsino profesionalūs aktoriai besifilmuojantys didelio biudžeto Holivudo filmuose. Paradoksalu, bet „Trayarch“ taip nepasirūpino garso efektais, tokiais kaip sprogimai ir šūviai. Jie skamba ženkliai prasčiau nei žanro etalone „Bad Company 2”. Tiesa, tai ne taip juntama žaidžiant primityviausiu stereo režimu, bet jei norėsi su „Black Ops“ pratestuoti savo 5.1 įrangą, nesakyk, kad neįspėjau.

Per visą žaidimą išvysi ir garsių Šaltojo karo asmenybių, tokių kaip Kubos diktatorius Fidelis Kastro, nužudytas JAV prezidentas Džonas F. Kenedis, JAV gynybos sekretorius Robertas Maknamara ir kitus. Deja, jų naudoti tikrai nereikėjo. Pirma, taip parodoma nepagarba šioms istorinėms asmenybėms, visų antra, jaučiasi šių veikėjų dirbtinis įpaišymas į „Black Ops“ istoriją, siekiant didesnio efekto. O to rezultatas yra didelis netaktas ir jausmas, kokį Tu patiri pasakęs prieš visą auditoriją anekdotą, iš kurio niekas nesijuokia.

Jei nekreipsim dėmesio į skrupulingiau suprojektuotą „Black Ops“ pasakojamąją dalį, vieno žaidėjo kampanija tęsia tai, ką kadaise pradėjo originalusis „Call of Duty“: paprasti lygiai, daug specialių efektų ir dar daugiau surežisuotų scenų. Jeigu ankščiau tai žaidėjams (tarp jų ir man) darė didžiulį įspūdį, tai dabar, tai sukelia dviprasmiškus jausmus.

Iš vienos pusės, „Black Ops“ yra ribotas, kaip ne reto Games.lt komentatoriaus leksikonas ir jo tikslingas pasitelkimas išreikšti nuomonei. Kaip pirmą kartą įveikinėjau žaidimą, viskas atrodė gan gerai. O gerai ir atrodys, kol darysi viską, ką tau liepia bendražygiai. Eik ten, gulk, stok, susprogdink tanką, griebk tą snaiperio šautuvą…Jei žaidei bet kurį „Call of Duty“ žaidimą, mane suprasi. Viskas veiks idealiai, jei antra kartą „Black Ops“ bandysi pereiti „veteran“ sudėtingumo lygiu, nes privaloma tvarka eisi ten kur Tau liepia ir taip, kaip liepia, nes antraip gausi kulką į pakaušį. Tačiau žaidžiant naujausią „Call of Duty“ dviem žemiausiais sudėtingumo lygiais, turėsi daugiau laisvės judėti išvengiant mirties, o būtent tada ir pasimatys ko gero vieninteliai „Black Ops“ trūkumai – vietomis net minimalios laisvės rinktis nebūvimas.

Sutinku, tai jau patologinis visų „Call of Duty“ žaidimų trūkumas, bet išleidus septynis žaidimus verkiant reikia inovacijų, nes tas žaidėjo laisvės ribojimas akimirkomis tampa stačiai nedovanotinas. Pavyzdžiui, jeigu pernelyg atitolsi nuo bendražygių, Tu mirsi. Tas pats bus jei ilgai nedarysi kas liepta. Aplakstęs lygį pamatysi, kad jis turi vieną vienintelį kelią. Bėgsi į iš ankščiau žinoma tikslą susidursi su nematoma siena, kuri Tavęs nepraleis – turėsi laukti bendražygių. Gerų ribotumo pavyzdžių yra „WMD“ misijoje, kurios pradžioje turėsi pakilti žvalgybiniu lėktuvu „SR-71 Blackbird“. Būsi tam tikru momentu paprašytas stumteli vairalazdę atgal, tačiau jei to nepadarysi pats, už Tave darbą atliks žaidimas ir sėkmingai pakilsi į dangų. Šioje misijoje galima rasti ir daugiau nesąmonių. Pakilęs turėsi padėti ant žemės esantiems kolegoms orientuotis pūgoje, kad jie galėtų įsibraut į priešų bazę. „Trayarch“ teigė, kad nuo Tavo veiksmų priklausys kolegų padėtis apačioje. Tai jau taip…Tikrai priklausys. Jei liepsi bendražygiams eiti ten kur TAU (ne žaidimui!) atrodo geriausia, jie atsisakys tai daryti. O jeigu vis tik sugebėsi juo priprašyti paklusti teisėtiems reikalavimams – jie mirs ir viską kartosi nuo pradžių. Jei neduodama nieko pačiam daryti, tai gal visai nereikėjo šios misijos? Būtų užtekę paprasto filmuko.

Iš tikrųjų gal ir nėra teisinga laisvės ribotumu kaltintini „Black Ops“ – tokie yra visi „Call of Duty“ žaidimai, tokia yra ta aukščiausio lygio kinematografiškumo kaina. Visai kaip yra su „Heavy Rain“ ir „Fahrenheit“. Į tai nekreipiant dėmesio, „Call of Duty: Black Ops“ vieno žaidėjo kampanija yra pritrenkiančiai gera ir įtraukianti. Devyniais iš dešimties atvejų viskas suveikia ir pasijauti lyg žiūrėtum veiksmo filmą. Visos vietovės, jų išdėstymas ir veiksmo scenos yra tobulai suplanuotos. Ir nesvarbu kur būsi, Kuboje, Šiaurės Vietname ar Baltuosiuose Rūmuose – nuolat sau kartosi, kad viskas vyksta kaip filmuose. O taip ir yra. Tave puls kelios dešimtys priešų, aplinkoje važinės tankai, virš galvų skraidys naikintuvai ir viskas bus paskendę įspūdingame karo chaose. Dar prieš pradedant žaisti „Black Ops“, galvojau, kad šaudyklėse jau esu matęs visko – klydau. Nori tikėk, nori ne, „Call of Duty: Black Ops“ savo veiksmo, priešų ir sprogimų mąstais net lenkia „Modern Warfare 2”.

Žaidžiant „Black Ops“ teks ne tik pėdinti pėsčiomis, bet ir pačiam skraidyti viską naikinant su malūnsparniu ir bėgti nuo rusų su motociklu. Tai, žinoma, yra ne vien į gerą. „Black Ops“ yra tiek daug veiksmo, t.y. sprogimų, šūvių, priešų bėgiojimo ir panašiai, kad vietomis net perlenkta lazda. Atsimenu tokią „PlayStation 2” šaudyklę „Black“, kurią žaisdami su draugais juokais kalbėjome, jog viskas į ką šauni sprogsta. Šis sąmojis po penkerių metų nesunkiai pritaikomas „Black Ops“, tik jau labai rimtai.

„Call of Duty: Black Ops“ varikliukas jau skaičiuoja penktus metus, bet visą kolosalaus masto chaosą atvaizduoja 60 kadrų per sekundę greičiu. O kiekviename kadre yra galybė realaus laiko šešėlių, detalių priešų, visą ekraną uždengiančių sprogimų su į visas puses skriejančiomis skeveldromis ir kruvinomis priešų galūnėmis. Pasak „Treyarch“, jie tik patobulino esamą varikliuką, bet su tuo esu linkęs nesutikti. Daugelis efektų išliko aukščiausio lygio, tačiau kai kurie dingo visai, pavyzdžiui pėdsakai sniege.

Panašu, kad vietomis kokybė buvo iškeista į kiekybę. Priešų dirbtinis intelektas labai prastas. Jeigu būsi pakankamai vikrus, nuolatos jiems atsidursi tiesiai už nugarų. Kita vertus, taip išsidirbinėti nepavyks žaidžiant „hardened“ ar „veteran“ sudėtingumo lygiu, kurie yra žymiai sunkesni nei ankstesniuose „Call of Duty“ žaidimuose. Ir taip yra tik dėl keleto naujojo „Call of Duty“ dizaino niuansų, kaip, sakykime, keliuose epizoduose be atvangos puolantys Vietkongo kariai. Dar kliudo ir tas lygių siaurumas, dažnai nepakanka vietos kokios nors suktesnės taktikos naudojimui ir tenka veikti pačiais paprasčiausiais metodais.

Be poros naujų ginklų, tokių kaip arbaletas, mėtomi peiliai ir specialūs sprogstantys šoviniai, tai yra viskas, ką Tau pasiūlys vieno žaidėjo kampanija. Ji nėra ilga, žaidimą vidutiniu sudėtingumo lygiu įveiksi per maždaug 7-8 val. „Black Ops“ sudaro 15 labai įvairių ir tikrai kvapą gniaužiančių misijų.

Visiškai suprantu, kad sprendimą pirkti naująjį „Call of Duty“ tik dėl vieno žaidėjo kampanijos, gali įvairiai nuteikti kai kurių žaidėjų išsireiškimai. Tipinis iš jų – „visi lygiai tiesiniai“. Na taip, viena ar kita prasme visi žaidimai yra linijiniai ar tiesiniai. Visi be išimties „Call of Duty“ žaidimai turi tą pačią lygių struktūrą. Žaidėjai norintis laisvės, yra truputį pasiklydę žanruose. Yra šaudyklių, kurios orientuotos į klajones po pasaulį, kaip kad „S.T.A.L.K.E.R.“ ir „Far Cry 2”. Reikalavimas „Call of Duty“ būti tokiu, kaip minėti žaidimai yra tas pats, kas reikalauti „Call of Duty“ nustoti būti kuo ji yra jau beveik dešimt metų. Taipogi, siūlau nekreipti dėmesio į tai, kai sakoma, kad „Black Ops“ yra prastas, nes jis yra netikroviškas. Panagrinėjus šią nuomonė dialektiškai, išeina, kad „Super Mario“ ar „Need for Speed“ žaidimai yra jau prasti savaime, nes jie nėra realistiški? Taipogi ignoruok pasisakymus, kad „Black Ops“ yra nesąmonė, nes ginklai veikia netikroviškai. Gal tai ir nėra pats keisčiausias dalykas, kai prisimename, kad „Call of Duty“ yra pramoginės šaudyklės. Man tik keista, kiek daug mūsų krašte yra kariuomenėje tarnavusių žmonių, kurie puikiai išmano ginklų veikimo charakteristikas, nes padarę anglų k. namų darbą, kurio tikslas buvo aprašyti mėgstamiausią fermos gyvūną, tuoj keliauja į slaptą NATO misiją.

O dabar atėjo laikas aptarti svarbiausią „Black Ops“ dalį – daugelio žaidėjų režimą, kuris nebus visiškai nepažįstamas, jei jau esi žaidęs kelių praėjusių metų „Call of Duty“ žaidimus. Daugelio žaidėjų režimas jaučiasi geriau subalansuotas, nes buvo nedrenuotos tos pigios kautynių technikos, tokios kaip šaudymas staigiai atsigulus („drop shotting“) ir greitas taikymasis snaiperio šautuvu („quick scoping“). Kaip seniau, kelsi savo rangą, atrakinsi naujus ginklus bei specialius sugebėjimus, na, ir jei būsi pakankamai kietas ir kantrus, galbūt galėsi mėginti pasiekti 15-tą prestižo lygį.

Tiesa, visos gėrybės atrakinamos ne visiškai taip, kaip praeituose „Call of Duty“ žaidimuose. Žaisdamas „Black Ops“, norėdamas atrakinti ginklus ar spec. sugebėjimus, neturėsi pasiekti reikalaujamo lygio. Dabar viską turi pirkti už „Call of Duty“ taškus, kuriuos už atliktus tam tikrus veiksmus gausi po kiekvieno mačo. Arba gali pasirinkti atlikti viską pagal kontraktą, kuris už kokį nors veiksmą, pavyzdžiui, penkis iš eilės nužudymus šūviu į galvą, numato daug „Call of Duty“ taškų. Jei pasirašyto kontrakto per tam tikrą laiką neįvykdysi, užstatytus taškus prarasi.

Pirmą kartą „Call of Duty“ žaidėjai galės ir išmėginti tinklo režimus žaisdami dviese, padalinus ekraną į dvi dalis, visai kaip tai yra „Halo 3” ir „Halo: Reach“. Dar vienaa visiškai nauja serijoje galimybė, tai įrašinėti vaizdą kaip žaidi tinklo režimus. Vėliau viską gali peržiūrėti „Teatro“ režime, vėlgi – visai kaip „Halo: Reach“. O prifilmuoti tikrai bus ko. Tai jau galima pastebėti įsijungus „YouTube“.

Man asmeniškai šios naujovės nebuvo labai svarbios. Kur kas labiau patiko estetinio koregavimo galimybės, tokios kaip taikiklių keitimas, ginklų vizualinis modifikavimas, įvairių kamufliažų naudojimas ir taip toliau. Aišku, jau neminint keturiolikos naujų žemėlapių, Šaltojo karo laikotarpio ginklų ir režimų, iš kurių labiausiai patiko vienas iš tų keturių, kuriuose galima lažintis iš „Call of Duty“ taškų – „Gun Game“. Jo pradžioje turi tik paprastą pistoletą, bet sulyg kiekvienu nužudytu priešu gauni vis geresnį ginklą. Taip gaudamas vis geresnius ginklus ir pasiekęs dvidešimtą, laimi žaidimą. Jeigu kas nors Tave nužudo, krenti vienu „lygiu“ žemiau, t.y. gauni praeitą ginklą.

Dar atsirado ilgai laukta galimybė kautis ne prieš gyvus žmones, o prieš DI botus, režime „Combat Training“. Ten visai kaip ir įprastuose tinklo režimuose kaupi patirtį, renki „COD“ taškus. Yra du galimi režimai: „Free for All“ ir „Team Deathmach“. Labai sunku suprasti, bet „combat training“ veikimui būtinas internetas, kitaip jis neveiks. Taigi tie, kurie neturi galimybės prisijungti prie „Xbox Live“, liks nieko nepešę. Tai prasilenkia su logika, nes mano kukliu supratimu, su botais žaidžia pagrinde tie, kurie neturi priėjimo prie „Xbox Live“, o ne atvirkščiai.

Gerai, kad bent jau vienas žaidėjas galės sau ramiai pažudyt zombius. Taip, „Trayarch“ ir vėl įdėjo šį makabrišką režimą. Kitaip nei buvo „World at War“, nebereikia pereiti viso žaidimo, kad atrakintum zombių režimą – jis prieinamas nuo pat pradžių. Neapsigauk, tai nėra šiaip koks papildomas užsiėmimas – zombių režimas yra įtraukiantis ir gilus, galintis okupuoti Tavo protą labai ilgam. Įvertinus „Activision“ alkį pinigams, man net keista, kaip ji neliepė „Trayarch“ šio režimo išleisti kaip atskiro žaidimo kur nors „Xbox Live“, „Steam“ at „PlayStation Network“.

„Call of Duty: Black Ops“ yra identiškas visiems likusiems „Call of Duty“ žaidimams vienu kriterijumi – jis yra kokybiškas. Vieno žaidėjo kampanija gavo siužetą, kuris būdamas nors ir truputį lėkštas ir neoriginalus, bet yra puikiai derantis prie pagrindinio „Call of Duty“ serijos akcento – kinematografiškumo. Daugelio žaidėjų režimas ya bene svarbiausia dalis ir ji kol kas veikia be priekaištų. Už tai matyt verta dėkoti ne tik kuriam laikui išguitiems sukčiautojams, bet ir „Combat Training“ – dabar prasčiau žaidžiantys žaidėjai prieš maišydamiesi veteranams, galės prasimankštinti su botais. Jeigu nekreipsim į kai kurių žaidėjų kritiką, pagal kurią, „Call of Duty: Black Ops“ turi būti panašus ne į „Call of Duty“, o į „Far Cry 2”, „Operation Flashpoint“ ar „S.T.A.L.K.E.R.“, „Call of Duty: Black Ops“ yra viena geriausių šių metų šaudyklių, nusileidžianti nebent tik „Halo: Reach“. O tiems, kurie vis tik yra nusiteikę pirkdami „Call of Duty“ rasti kitokį žaidimą, nei jis yra jau 7 metus, galiu tik pasakyti, kad čia veikiau „Forum Cinemas“ kino seansas (3D kino seansas), o ne „Jono Žemaičio Lietuvos Karo Akademija“.

Agniaus veidas įveikus žaidimą: :O:-)