Daugelis iš šio žaidimo tikėjosi puikios strategijos, kaip tik pasirodžiusios prieš vasarą ir galėjusios tapti šauniu hitu lietingai dienai. Bet kaip tokiais atvejais dažnai būną, per didelis tikėjimas atveda į ne visai pilną produktą. „Big Huge Games“ dar 2003 metais išleistas RTS žaidimas „Rise of Nations“ iškart susilaukė tinkamo žanro mėgėjų dėmesio. Turėjęs ir tęsinį, žaidimas pagaliau nusprendė nerti iš istorinės pusės į visiškai kitą – fentezi pasaulį. Galbūt nėrė pernelyg negiliai, kadangi nuo savo pirmtako atitrūko per mažai, kad galėtų pretenduoti į RTS aukštumas.

Bet ar iš tikrųjų taip jau viskas blogai? Na, viena didžiausių bėdų yra banalus ir visiškai neįdomus siužetas. Pirmą kartą išgirdus pavadinimą galima spręsti, kad siužetas suksis apie mums visiems gerai pažįstamus Graikų dievus ar kitas mitologines būtybes. „Big Huge Games“ šioje vietoje nusprendė kurti savo rases, nepasiremdama jokiais kitais mitais ar legendomis, na nebent artimiausia fentezi knyga.

Tačiau pasirodo, kad jos buvo per maža. Mus pasitinka ir iš mokslinės fantastikos (sci-fi) romanų nužengę veikėjai. Sujungti šiuos du žanrus yra sudėtinga, ką jau bekalbėti apie žaidimą. Todėl nenuostabu, jog pradėjus žaisti, juntama lyg visos trys rasės buvo paimtos iš trijų skirtingų žaidimų. Visų pirma Venetian Vinci, kurie savo kūriniuose įgyvendina visus slapčiausius Leonardo Da Vinčio brėžinius. Tai ir visokie „gyrocopteriai“ ir laikrodiniai robotai, kurie mūšyje nors ir atrodo nevikriai, bet visgi kaunasi kaip ir priklauso. Gan įdomus yra Alin, nužengę tiesiai iš Arabijos dykumos ir pagrindine jėga laikantys magiją. Cuotl yra paskutinieji, Majų stiliaus rasė su aukštosiomis technologijomis kaip, kad energijos skydai.

Visos trys rasės yra tokios neįprastos, jog tarp jų nėra beveik jokių bendrų bruožų. Jos visos unikalios ir labai skirtingos, kas lemia, jog kiekvieną rasę norėsite pražaisti ilgai, kad galėtumėte suvokti jų stipriąsias ir silnąsias vietas. Grįžtant prie istorijos, į mūsų rankas patenka kampaniją, truksianti apie 20 valandų, suskirstyta į tris dalis, kurių visos pasakos apie paslaptingą artefaktą, nuo kurio žmonės serga. Šioje istorijoje bus visko ir tikrų velnio pasiuntinių, ir paslaptingų jėgų, remiančių sukilėlius ir net karštų piračių. Tačiau blogiausia, jog galiausiai labai sunku susikaupti ir suvogti – kas kur ir kaip. Ir beje, pabaiga verta nobelio premijos: „papildymas atkeliauja 2007 metų I ketvirtį“.

Pati kampanija yra labai panaši į tą, kurią jau matėme „Rise of Nations“ serijoje. Kaip ir anksčiau, jūs pradžioje savo pajėgas valdote žemėlapyje tam, kad įvykdytumėte užduotis ir užkariautumėte provincijas. Tai suteikia šiek tiek laisvės, kadangi vienu metu yra pasirinkimas tarp trijų ar dviejų provincijų. Į jas atvykstate su tam tikru kareivių skaičiumi, tuomet statote kareivines, gamyklas ir panašius pasatus. Vėliau kuriate karavanus ir pelnotės iš jų, o galiausiai renkate resursą pavadinimu – „Timonium“. Tokią pat procedūrą turėsite kartoti kiekvieną kartą, blogiausia, jog nebus kažkokių specialių užduočių, nes dažniausiai mums pakaks tiesiog užimti visus miestus.

Rasių subalansavimo klausime, „Big Huge Games“ gauna didelį pliusą. Žaidžian laisvąjame režime arba daugelio žaidėjų režime, visos jos ne tik atrodo puikios, bet ir nė viena nėra silpnesnė prieš kitą. Nuostabu ir tai, jog pastatai yra visiški skirtingi, nei kad jūsų matyti kituose RTS žaidimuose. O ir pačių rasių vystymosi balansas išlaikytas gerai. Pavyzdžiui, Vinci startuoja labai stipriai, ypatingai dėka savo „clockwork” kareivių, todėl kuo puikiausiai tinka žaidėjui, kuris žaidimą pradeda žaisti pirmą kartą. Tuo tarpu Alin ir Cuotl geriau sugeba išlošti ilgesnėse distancijose. Pasigamine stiklo drakonų ar saulės dievų, tuos „clockwork“ kareivius nugali labai lengvai.

Priešų DI yra įvairiapusis. Nors jis ir nesistengia išnaudoti visas specialiąsias savo rasės savybes, tačiau manevrų iš jo pusės išvengti nepavyks. Įdomi priešų savybė yra ne itin stiprinti provincinius miestelius, bet sutelkti visą gynybą į sostinę. To pasekoje, beveik kiekvieną kartą prieš pat priešų sostinę užverda milžiniški mūšiai. Tačiau nuomonė apie protingą priešą labai dažnai dings po to, kai pamatysime standartinę RTS situaciją: „prieš gerai jūsų apginkluotą vietovę, priešas beveik visados siunčia daug paprastų ir pigių kareivių, taip nulemdamas jų likimą, jiems dar nepasiekus tikslo. Taip DI mėgsta kartoti labai dažnai.

Jei prie grafikinės žaidimo norint prikibti reikėtų gerokai pasiknaisioti ir idėja, jog žaidimas kuo puikiausiai veikia ir ne ant aukštos specifikacijos kompiuterių, tai garso prasme mūsų laukia žiauri tragedija. Aiškiai matosi, jog kūrimo procese arba įvyko klaida, arba vyrukai iš „Big Huge Games“ yra dideli mėgėjai tos naujos kartos muzikos, kur beveik visą kūrinį tęsiasi tyla. Žaidime dar karts nuo karto mus atsiveja klaikūs sprogimų ir kareivių dejonių garsai.

Pirmasis „Rise of Nations“ buvo fantastiškai inovatyvus, todėl be jokių abejonių mes visiškai to paties laukėme ir iš „Rise of Legends“. Deja, jis pasirodė daug blogiau, tačiau bėgu jūsų raminti ir sakyti, jog jis nėra tragiškas, kaip galbūt iš kai kurių apžvalgos vietų galėjo pasirodyti. RTS mėgėjams, kurie ieško gero žaidimo savo fantazijoms nuraminti, o reikalauja tik subalansuotumo ir šiokio tokio rasų įdomumo – šis žaidimas bus kuo puikiausias. Dar geriau, jei jums nereikia ir įdomios istorijos. Aš kaip ir žaidimo siužetas, pasistengsiu pabaigti: „papildymo apžvalgos laukite jau 2007 metų I ketvirtį“.