Galiu prisipažinti, jog šios progos laukiau išties su dideliu pasimėgavimu. Visai kas kita yra rašyti apie savos šalies žaidimą, ypatingai kai žinai, jog jis pirmasis, na bent jau toks, kuriam reikėtų rašyti recenziją. Jau vien dėl tokių faktų aš žaidimui be jokių abejonių ar svarstymų pridėjau kelis balus. Jis to tikrai vertas.

Taigi po tokios paaiškinamosios įžangos, galime pulti ir prie pačio žaidimo. Taigi PSI: Sibiro Konfliktas visų pirma mus pasitinka visapusiškai lietuviškas. Taip, netgi dialogai ir įvadinis filmukas yra lietuviškas. Tiesa pasakius truputi net išsigandau ir pradėjau jaustis nejaukiai, tik išvydęs pristatomąjį filmuką, o ir pačiam žaidime kelios pirmos minutės buvo skirtos adaptacijai (pasirodo kokie mes jau nutautėję tapome). Tačiau pražaidus pirmą valandą, nei kareivių balsai, nei įgarsinti filmukai nebekelia jokios nuostabos. Vėliau netgi iškyla mintis – aš noriu taip žaisti VISUS žaidimus.

O tas įvadinis filmukas kaip tik pradeda pasakoti apie tolimoje galaktikoje įvykusį konfliktą tarp ateivių, kurių vienas pabėga į žemę (būtent jo atvykimas ir minimas kaip 1906 metų meteorito nukritimas). Jam įkandin atseka priešiška ateivių grupė norėdama jį sugauti ir, na patys žinote ką padaryti. Būtent jie atvyksta 1967 metais, todėl veiksmas ir vyksta tada, o ne 1906 metais. Bet atvykę ateiviai ne tik, kad nesuranda pabėgusio savo rūšies atstovo, bet ir įsivelia į konfliktą su Tarybine Armija.

Taigi su tokiais tikslais tolimajame Sibire įsiplieskia tarpgalaktinis konfliktas. Jums iš viso bus pasiūlyta šį konfliktą išspręsti 12-oje misijų. Šešios bus skirtos ateiviams ir šešios žmonėms. Pačios misijos, nors ir nepasižymi itin didele įvairove, tačiau tikrai yra smagios žaisti, o ir užduočių atlikimas nereikalauja itin didelio smegenų apkrovimo. Žinoma, jei žaisit naujoko režimu. Tiek seržanto, tiek veterano režimai jau pateikia daugiau siurprizų ir didesnių jūsų strateginių gabumų išmanymo.

Ir nors žaidimo istorija iš pirmo karto ir gali pasirodyti šiek tiek banali, nes juk daugelis iš mūsų vien išgirdę žodį ateiviai, susiraukiame ir ištariame savo verdiktą – ir vėl kažkokia fantastinė nesąmonė, tačiau daugeliui siūlyčiau susilaikyti nuo išankstinio nusistatymo. Taip, žaidimo istorijoje ir vėl puola ateiviai, bet šįkart jau ne Ameriką, o Rusiją, ir ne Maskvą, o tolimąjį Sibirą. O jų tikslas irgi ne išnaikinti visą žmoniją, o surasti vieną saviškį. Bežaisdami mes sutiksime ir daugiau įdomių vingių siužetą, kad ir rusų kareivį Tkačenko, kuris su mielu noru reiškia norą padėti ateiviams, kadangi jis į armiją pakliuvo per prievartą. Primena kažką?

Dar prieš PSI: Sibiro Konflikto pasirodymą, Wireframe Dreams tvirtino, kad žaidime bazės statymo mechanizmas bus visiškai supaprastintas. Skubu pabrėžti, jog jis netgi labai visiškai supaprastintas. Jau žaidimo pradžioje mums yra duodama pagrindinė bazė, kuri pas ateivius vadinama motinėle, o pas rusus – arsenalu. Jums tereikia surasti taip vadinama biomazgą ir ten įtvirtinti šią bazę, kuri gali gaminti daugiau karių. Žaidimo pinigų, už kuriuos ir reikės gaminti naujus karius, yra gaunami priklausomai nuo jūsų užgrobtų biomazgų kiekio: kuo jų daugiau, tuo daugiau ir pinigų gausite.

Šiuo atveju mums tereikia pasiimti keletą herojų, apie kuriuos beje truputi vėliau, suburti jiems palaikymo komandą ir siųsti ją vykdyti misijų. Jei jai nepasiseks, tuomet turėsite labai ilgai sėdėti ir laukti kol prisikaups pakankamai pinigų ir jūs vėl galėsite atstatyti savo armiją. Toks labai įdomus savotiškas va bank. Siųsti po vieną ar mažomis grupelėmis karių tikrai neverta, nes visų pirma, kad ir kokie lengvai pažeidžiami atrodo priešai, tokios avantiūros bus nuslopintos iškart.

Tačiau gerai, jei visgi kūrėjai turėjo tikslą sukurti strateginį žaidimą, kuriame pagrindinis dalykas būtų karyba, o ne statyba, tai kurgi mano armija, su kuria aš galėčiau kaip tikras strategas planuoti mūšius? Kur palaikymas iš oro? Visas man siūlomas kareivių ar karinių mašinų pasirinkimas kuo puikiausiai tiktų pirmai misijai, kurioje dar daugelis iš mūsų tik priprantame prie žaidimo. Tačiau kai su tokiu pasirinkimu man iškeliama užduotis įvykdyti visas žaidimo misijas, tuomet jau atsiprašau.

Taigi, visi tie didieji taktiniai elementai apsiribodavo galingiausių karių pastatymu (nes kareivių, kaip patrankų mėsos, statymas išvis nenaudingas, aš net nesupratau kam jie skirti?), jų priskyrimu prie kokių nors herojų ir paleidimas į mūšį. Tikrai tikiuosi, jog jei Wireframe Dreams sumąstys išleisti papildymą, pirmą vietą skirti didesnio karinių vienetų pasirinkimo kūrimui, tarp kurių būtinai turi būti ir kareivių transportavimo objektas, nes šiuo metu jų paskirtis iš viso neaiški, galbūt oro pajėgų inkorporavimas ir šiek tiek kitokių pinigų rinkimo mechanizmo padarymu. Kad, pavyzdžiui, pinigus gautum ne tik už biomazgus, bet ir už sunaikintus priešus ar specialius pastatus žaidime. Tiesiog, kad būtų didesnės jų gavimo galimybės.

Tuo tarpu herojai, jau kita žaidimo pusė ir, galiu pasakyti, įdomesnė nei tikėjausi iš pradžių. Tai yra daug stipresni koviniai vienetai nei visi kiti eiliniai, kurie dažnai vieni padaro daugiau kaip pusę darbo. Tačiau pernelyg pasikliauti jau ne verta, nes tas nenugalimumo įspūdis dažnai gali turėti skaudžių padarinių, kadangi vieno herojaus atgaivinimas irgi kainuoja įspūdingus pinigus. Todėl būtina įsiminti, kad vienas herojus be jį palaikančios komandos yra nedaug vertas.

Žaidime taip pat yra ir dar viena detalė, skirianti herojus nuo paprastų kareivių – tai galimybė tobulėti. Už kiekvieną nukautą priešą, jūs gaunate tobulėjimo taškus, kuriuos savarankiškai galite išleisti kiekvieno iš herojų tobulinimui, tarp kurių galima pakelti šaudymo stiprumą, jo greitį ir daugybę kitų, naudingų dalykų. Gaila, tik kad šių tobulinimų yra ne tiek jau daug, praleidus pirmas misijas už ateivius, jau gan greitai galima beveik visus herojus ištobulinti iki maksimumo. O ką veikti toliau? Stebėti ką sugeba ištobulinti herojai.

Kad ir kaip keistai atrodytų, tačiau vietos kur galėjome laukti blogiausio, pasirodo yra jau ne tokios blogos, o tos vietos kur norėjosi geriausio, yra šiek tiek silpnokos. Būtent taip atsitiko ir su grafika. Galima drąsiai teigti, jog ji tikrai nepadarytų gėdos jokiam šiuolaikiniam strateginiui žaidimui. Viskas yra labai gražiai apipavidalinta. Gamta arba ten kur mes kovojame, kartais nelabai noriai rodo visus savo gražumus, tačiau vietų, kuriose reikėtų piktintis, manau, tikrai nerasime. Puikiai atrodo ir statiniai, kaip kad geležinkelis, miestas, kuriame netgi galime rasti universalinę parduotuvę, bei daugelis kitų kaimiečių trobelių.

Didesni gamtos romantikai gali džiaugtis aukštos įtampos laidais, užtvankomis ar vandens bokštais, kurie visi yra puikiai detalizuoti ir smagus tiek pažvelgti, tiek ir pakovoti šalia. O kur dar įvairių kultūrų laukai ar tamsūs miškai – visko net neapsakysi. Gal tik keik daugiau prie šiuolaikinių technologijų pripratusi akis, nelabai noriai priims vandenį (ypatingai ten kur bėga iš užtvankos), kažkoks nelabai tikroviškas jis pateiktas.

Kitas grafikos aspektas yra patys koviniai daliniai ir mūšiai. Jei vertintume aplinkos ir karinių vienetų grafiką, tai pastarieji būtų tikrai aukštesnėje vietoje. Tereikia žvilgterėti į išties gražiai atkurtus sovietinius kareivius, kad ir į tankus ar stebėjimo sunkvežimius. Priartinus kamerą arčiau, taip ir sugrįžti į tuos laikus. Peršasi mintis, jog kūrėjams nostalgijos jausmai buvo užklupę tikrai ne vieną kartą. Tuo tarpu ateiviai jau kitas reikalas. Aš tikrai negaliu kaltinti tikroviškumo stoka, nes pats nesu asmeniškai kol kas nė vieno dar matęs, tačiau pernelyg realistiškais juos tikrai nepavadinčiau. Galbūt šiuolaikiniai fantastiniai filmai jau padarė savo.

Jeigu garso kokybės trūkumą iš tikrųjų lėmė didelė laiko, o galbūt ir pinigų stoka, tuomet dar galima atleisti. Taip, daugelyje vietų jis nėra pakankamai geras, tačiau pakenčiamas tai jau tikrai. Tiek ateivių, tiek ir rusų armijos kareivių balsai vietomis tikrai šaunūs, tačiau kartais norisi, kad jų nebūtų. Esu optimistas, todėl tikiuosi, kad tai tiesiog techninės klaidos, kurios ištaisomos lengvai ir jei sulauksime papildymo, apie garsą galėtume šnekėti daug palankiau. Beje, nenustebsiu jei tai bus jūsų pirmieji išgirsti lietuviški žodžiai žaidime.

PSI: Sibiro Konfliktas yra tas žaidimas, kurį jus būtinai turite pabandyti ir visiškai nesvarbu mėgstate jūs strategijas ar ne. Ir kas svarbiausia tai sakau ne tik todėl, kad esu savo šalies patriotas, bet ir kaip žaidėjas. Prisipažinkime, juk ne kasdieną mes gauname galimybę sužaisti lietuvišką žaidimą, tuo labiau pačių lietuvių kurtą. Galbūt rinkoje jau galėjome ir anksčiau rasti bandymus daryti žaidimus lietuviškus, tačiau labai dažnai tai tiesiog virsdavo didele eiline nesėkme. Nesinorėtų, jog jei anksčiau pirkote tokį produktą ir buvote apgauti jo kokybės, kad ir šįkart blogai pamanytumėte apie PSI. Į šį žaidimą Wireframe Dreams žiūrėjo kaip į tikrą savo vaiką, tai nėra paprastas noras užsidirbti pinigų, tai yra didelis, didelis noras įrodyti, jog ir lietuviai moka kurti gerus žaidimus! Tam pradžia yra puiki, tikiu, kad jau greitu laiku sulauksime dar daugiau žinių ir ne ką mažiau džiuginančių.